Čia visi mėgina giedoti. Aš žiopčioju kaip žuvis. Bijau, jog iš mano lūpų sklindantis garsas sutrikdys harmoniją. Mėginu pagauti melodiją, bet ji vis išsprūsta. Grigališkąjį choralą giedu pirmąjį kartą. Keistas jausmas būti su tais, kurie garbina Dievą taip, kaip jį garbino viduramžių vienuoliai.
Vyrai susėdę bažnyčios dešinėje, moterys - kairėje. Suolai sustatyti priešpriešiais, neatgręžti į altorių, kaip įprasta lietuviškose mišiose. Skamba tik lotynų kalba. „Kokia čia sekta?“ - girdėjau, jog taip kartą šnibždėjosi į bažnyčią užsukusios Kražių moterėlės.
Į grigališkojo choralo ir bažnyčios tradicijos studijų savaitės „Ad fontes“ dalyvius kreivai žvelgia net kai kurie kunigai. Murmama, jog taip iškraipomos Šventųjų Mišių tradicijos. „Juk yra atvirkščiai. Tokios mišios pagal tradicinį Romos ritualą vyko šimtmečius. Apeigos pasikeitė tik po liturginės reformos septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, - aiškina vienas studijų savaitės organizatorių filosofijos mokslų daktaras Vytis Valatka, - Tada atsirado nauja tvarka. Beveik neliko lotynų kalbos, pereita prie gimtosios kalbos“.
Pagal senąją tvarką mišios būdavo aukojamos atsisukus į Rytus. Net bažnyčios būdavo statomos taip, kad altorius būtų nukreiptas į tą pusę, iš kurios pateka saulė. Kunigas atsisuka ne į žmones, o į altorių. „Girdėjau pasipiktinimų, kad dvasininkas užpakalį atsukęs, tačiau tai reiškia, jog į Rytus atsisuka visi - ir kunigas, ir bendruomenė“, - tvirtina V.Valatka.
Kražiuose „buduliai“ tampa „budistais“
Kasryt pusę septynių gaudžiantys varpai kai kuriems Kražių gyventojams kliudo saldžiai miegoti. Tačiau daugumai smagu sulaukti svečių. Mokytis grigališkojo choralo susirinko apie šimtą žmonių - ne tik lietuvių, bet ir latvių, rusų, baltarusių.
Daugelis atvykėlių apsistoja Kražių gyventojų namuose.
„Aš ir naktį, ir dieną palieku atrakintas. Nesijaudinkit, pirmiausia mane pavogs, jūs juk viršuj miegate“, - juokavo mūsų šeimininkė, kurios vardo neatskleisiu - baugu, kad pas mielą močiutę neapsilankytų nelaukti svečiai. Maldininkus ji priima jau aštuonerius metus - jau tiek metų vyksta „Ad Fontes“.
Giedotojų dienotvarkė - griežta. Į bažnyčią melstis jie renkasi net septynis sykius, o tarpus tarp liturgijų užpildo repeticijos ir teologinės paskaitos.
Vakarais studijų savaitės dalyviai renkasi atsipalaiduoti į barą. Prie grupelės giedotojų atsvirduliuoja ir Kražių gyventojas Stasys. Nuo jo trenkia prakaito ir alkoholio kvapas. Bendrauti su giedotojais jam smagu, tačiau jam gaila, kad iš to nėra jokios materialinės naudos. „Baro šeimininkė iš jų užsidirba, bet iš manęs jie nieko neperka. Štai budistai tai neša man pinigus“, - jei sunkiai tariamus žodžius girdėčiau ką tik atvykusi į Kražius, manyčiau, kad budistai jam vaidenasi panašiai kaip balti arkliai. Tačiau aš Kražiuose jau mačiau žmones, kurie vadina save budistais.
„Stupkalnio budizmo centras“ - toks ženklas stovi ant kalvos netoli Kražių miestelio. Prieš kelerius metus už 40 tūkstančių litų bendruomenė nusipirko 50 hektarų žemės. Keliukas veda į dar tik statomą sodybą. Vienas namukas jau baigtas, kitas - dar tik pradėtas. Mus pasitinka masyvus pusnuogis skustagalvis. Jis aiškina, kad visi sodybos statybininkai čia siekia pažinti Tibeto budizmo tradicijas.
Prisėdame prie verandoje pastatytų ilgų medinių stalų. Jauni vaikinai mėgina paaiškinti, kaip jie supranta budizmą, tačiau net neįstengia paaiškinti, kuo jie užsiima. Tibete budizmas neatsiejamas nuo dvasinių praktikų. „Na, taip, medituojam“, - mįslingai nutęsia niekada Azijos kraštuose nesilankę lietuviai. „Na, aš anksčiau norėdavau duoti į snukį, dabar nebenoriu“, - iš Šiaulių atvykęs geresnio gyvenimo ieškotojas aiškina bendruomenės susibūrimuose iš „budulio“ tapęs budistu. „Klausiate apie aukštesnę jėgą? Ne, aš taip suprantu, kad jokios aukštesnės jėgos nėra, kiekvienas žmogus yra potencialus Buda“, - kažin ar tokia filosofija turi ką nors bendro su gilias tradicijas turinčia budizmo praktika.
Krikščionybė sodybos statytojams neįdomi. „Atėjo čia kartą pas mus vienas krikščionis, sakė, kad krikščionybė jam nepadėjo. Toks keistas, atėjo pas mus pusę devynių ryto savaitgalį“, - pasakoja jie. „Pusė devynių - tai čia anksti ar vėlai?“ - klusteliu, nes tądien septintą ryto bažnyčioje atsiverčiau giesmyną. „Tai aišku, kad anksti“, - suprunkščia „budistas“.
Šiuolaikinėje bažnyčioje dažnai vyksta „greitosios“ mišios
Ieškoti vietos, kurioje galėtum pasijusti kitaip nei kasdienybėje - visų žmonių troškimas. Trejus metus Vilniaus universiteto „Schola Cantorum Vilnensis“ giedantis Mindaugas Puidokas grigališkuoju choralu susidomėjo pajutęs, jog ėmė varginti greitas gyvenimo ritmas „Žmonės pavargsta nuo didžiulio tempo. Svarbu truputėlį pabūti su savimi ir pamąstyti, ko verta tave supanti aplinka ir ko esi pats vertas“.
M.Puidokas mano, kad dabartinėje bažnyčioje vyksta „greitosios mišios“, per kurias vargiai galima susitelkti. „Skubiai prasidėjusios mišios greitai ir baigiasi. Naujų pašaukimų trūksta, kunigai laksto iš parapijos į parapiją“. Jis įsitikinęs, kad senoviška pamaldų forma leidžia geriau suvokti save ir savo aplinką.
Įprastinėse mišiose sunku susitelkti ir V.Valatkai. „Dvasininkai susirūpino pritraukti kuo daugiau žmonių. Jie groja gitaromis, žmonėms patinka, tačiau ar tai veda į maldą? Gitarų muziką aš mėgstu, bet ne bažnyčioj“, - šyptelėjo filosofas.