Taip atostogauja šiandieninė mūsų valdžia.
Kai kurių ministrų ir premjero darbo kabinetų durys užrakintos jau trečia savaitė.
Galvosi ar viską iš galvos išmesi, ruduo vis tiek ateis! O valdžia savo jau padarė: dar kartą pakėlė mokesčius.
Toliau – jau nebe jos reikalas. Kas, kad didinami mokesčiai teigiamo rezultato nedavė, kad katastrofiškai sumažėjo bendrasis vidaus produktas, išaugo bedarbių armija, o Valstybinio socialinio draudimo fondo („Sodra“) kasoje išsižiojo tarsi atominės bombos išmušta skylė.
Niekaip negalėjau suprasti, kodėl praėjusių metų pabaigoje tuometinis socialinės apsaugos ir darbo ministras R.Dagys taip aistringai agitavo už verslo mokesčių didinimą. Gal nesuprato, kad dėl tokios reformos „Sodrai“ gresia elgetos lazda?
Nesuprato. Tad ministro portfelį teko padėti į muziejų.
Tiesa, padėtis „Sodroje“ dėl pasikeitusio ministro nė per aguonos grūdą nepagerėjo. Ir dar blogės, blogėjant verslo sąlygoms šalyje.
Vardan ko tada reikėjo žmones ir nacionalinį verslą suvaryti į ožio ragą? Valstybė esą galėjo bankrutuoti: biudžetas kiauras ir niekas Lietuvai skolinti neva nenori.
Dabar valstybės biudžeto skylė dar didesnė, „Sodra“ badauja, skolinti pinigai nueina vien skylėms kamšyti.
Net ir naktinės mokesčių reformos dvasinis tėvas G.Nausėda jau griebiasi už galvos: tokio rezultato ir jis nesitikėjęs. Iki šiol, rodos, jam buvo tik smagu stebėti, kaip švedų bankai Lietuvos verslui paskutines kelnes mauna.
Finansų ministrė I.Šimonytė vis dar pasipuošusi nekalta šypsena: esą viskas, kaip yra dabar, taip ir turi būti.
Tuo tarpu Lietuva jau pirmauja tarp labiausiai nuo krizės nukentėjusių Europos Sąjungos valstybių. Šį panteros šuolį ji atliko maždaug per pusmetį nuo naktinės mokesčių reformos įsigaliojimo.
Lietuvai labai nepasisekė, kad per sunkmetį į valdžią atėjo politikai technokratai ir buvę valdininkai, nelabai suprantantys, kaip uždirbami pinigai ir kaip visuomenė reaguoja į vienokį ar kitokį valdžios sprendimą.
Šiai Vyriausybei nei šilta, nei šalta, kad padidinus mokesčius kai kuriems maisto produktams, degalams, lietuvių pulkai puolė pirkti jų svetur.
Vėl atlyginimai – vokeliuose, o kasos aparatai tampa interjero detale.
Nemažai įmonių jau išsiregistravo iš Lietuvos ir įsikūrė kitose šalyse, kur aplinka palankesnė verslui. Uždarbis – kaimynams, špyga – mūsų pačių biudžetui.
Didelės užsienio investicijos – kol kas irgi tiktai rožinės svajonės.
Po dabartinės valdžios karo prieš LEO LT nacionalinis verslas ilgam atsižegnojo nuo bendrų projektų su valstybe.
Valdžios plačiai išreklamuota būsto renovavimo programa, kuri, kaip buvo manyta, pagyvins šalies ekonomiką ir papildys valstybės bei „Sodros“ biudžetus, nejuda iš vietos.
Ir kaip galėtų judėti, jei savo pinigais verčiami prie jos prisidėti ir taip jau nuskurdinti ir išgąsdinti žmonės?!
Be to, kiekvienas su nerimu laukia „atominės“ žiemos, kai nustos veikti Ignalinos atominė elektrinė.
Valdžia dar tikisi, kad žmonės ištrauks iš kojinių paskutines santaupas vardan skalsesnės ateities. Bet ar ta ateitis apskritai bus skalsesnė?
Jau, atrodo, nebesvarbi ir šalies energetinė priklausomybė. Prezidentė D.Grybauskaitė abejoja, ar Lietuvai reikia atominės elektrinės, o ministras A.Sekmokas nemiegodamas sapnuoja vėjo malūnus.
Niekas neskaičiuoja, kiek tie svaičiojimai kainuos tautai.
Įdomu, ar ilgai dar gyvensime pagal principą „kas gerai lubiams, tas gerai ir Lietuvai“?
Ar valdantieji dar nepakankamai atsimokėjo savo rėmėjams žmonių sąskaita?