Suprantu, kad jos apsėdusios olialia mergaites ir tas, kurioms minėtoji
kūno dalis yra pagrindinis darbo įrankis. Bet šios nekandidatuoja, mat
ir sau įprastu būdu pakankamai užsidirba. Todėl
taikosi nebent į Italijos premjero postą, pardon, sostą (italų
žurnaliūgos taip vadina didžiąją Berlusconi'o lovą, kurioje atseit
miegojo pats Putinas, nors jis niekada nemiega! Žodžiu, malonumas
dvigubas, nes geopolytinis). Bet sklinda nešvankūs gandai, kad italų
premjeras palaidūnas už tokias paslaugas nesusimoka ir net nežada to
daryti demagogiškai teigdamas: jei moki už seksą, nepatiri „užkariavimo
jaudulio“.
Aš užkariavimo jaudulį norėčiau patirti legaliu būdu - per
rinkimus, todėl turiu bet kokia kaina, net jei prireiktų lengvatinės
Reinoldijaus Šarkino paskolos, atsikratyti prakeiktų užpakalinių minčių.
Štai kokį vargą dėl proto man užkrovė Jos Ekscelencija, tiksliau
tariant, jos pataikūnai. Atmosferą kaitina ir nesveikai smalsi
žiniasklaida - menkiausias poinauguracinis šlamesys iš Daukanto aikštės
prieigų plačiai aprašomas ne tik geltonojoje, bet ir kitokių atspalvių
spaudoje, parodomas per visus TV kanalus, įtraukiamas net į
Briukselburgo XXI a. devintųjų metų po Kristaus ir pirmųjų po Adamkaus
antrosios kadencijos analus. (Kad būtų ką švęsti per Lietuvos Dalios
inauguravimo tūkstantmetį!)
Pirmieji politinės virtuvės paslaptis Ekstrai išdavė virėjai: „D.Grybauskaitei
kepsnio nečirškinome – ji tenkinasi tik salotomis“. Žolėdžių būdas taikus ir ne itin valdingas, -
nušvito visas Ministrų Kabinetas in corpore, kaip mat atsikratęs slogaus
laikinumo jausmo.
„Mūsų tauta išmintinga. O gal prezidentė čia niekuo dėta?“ -
blizgiajame žurnale skaitytojų gudriai klausia tokia ekstra Aldona. Ką
atsakyti į šį suktą klausimą? Kuo ji gali būti dėta dėl tautos
išminties pertekliaus arba stygiaus? Negi per kelias poinauguracines
savaites tą tautą taip lengvai imsi ir apkvailinsi? Tai pavyksta tik
per rinkimus, ir tai ne visiems, tik išrinktiesiems. Toliau kiekvienas
išrinktasis turi elgtis pagal esamą situaciją. O ji nelabai kokia.
Štai vienas ministras plaukus raunasi, kad yra pastatytas ir stovi ant parako
statinės! Reikia žmogų nukelti. Dagys po uodega, pasak liaudies
išminties, niekam nereikalingas. Bet griežtas Prezidentės žodis net
parako statinę nukenksmina - štai ministras jau ir išlaisvintas tiek
nuo socialinės apsaugos, tiek nuo darbo. Pasodintas kitas jaučiasi
ramus kaip belgas iš Briuselio, mat statinės turinys jam dar nėra
žinomas.
Prezidentės stogas, pardon, skėtis, kitaip - premjeras Kubilius,
daugiau ministrų išgelbėti Jos Ekscelencijai neleido. Bet pasiekė to ne
primygtinai reikalaudamas, o gudriai teikdamas. Pateikė tokį sąrašą
kandidatų į ministrus, kad Prezidentė plika akimi pamatė: šitie iki
švento Nigdo, paprasčiau tariant, iki kadencijos pabaigos,
neišsiaiškins, koks tų statinių, t.y. jų portfelių, turinys.
Todėl laikinasis Tautos apšvietos ministras, virš senųjų ir naujųjų
universitetų iškėlęs šūkį „Jeigu nemoki - mokėk!“ tapo nuolatiniu ir
galės toliau tobulinti planą, kaip užtikrinti, kad jo globotiniai, t.y.
studentai, gautų lengvatines paskolas su dvigubai didesnėmis
palūkanomis, negu gauna Šarkino artimieji, t.y. pavaldiniai.
Tad ar nebūtų geriau Tautos apšvietos ministru paskirti būtent Reinoldijų iš
Lietuvos banko? (Už šį tautos šviesuolį geradarį eisiu badauti į
prezidentūros valgyklą - tegul visi mato, kad dėl rinkėjų gerovės
atsisakau net gurmanams skirtų „Stiklių“ patiekalų. Argi tai mažiau
taurus poelgis už Prezidentės skraidymą ekonomine klase?)
Kad kultūros ministras apdovanotas šiais laikais itin reta savybe -„bent jau nevagia“, Jos Ekscelencija įsitikino asmeniškai: po jo vizito
į prezidentūrą niekas nedingo!
Kiti ministrai vertingų savybių turi gal kiek ir mažiau už minėtuosius,
bet visų juk neišsiųsi į Briuselį kaip Šemetos - buvęs šefas gali ne
taip suprasti, o supratimo dabar kaip niekad trūksta. Todėl Prezidentės
patarėjų, ypač vyriausiųjų, komandą sudaro išimtinai supratingi asmenys.
Grupė draugių (trys rūmų damos, pasak piktų liežuvių) iš tolo tviska
tiek vidiniu, tiek išoriniu lojalumu. Viena yra minėto filmo„Prezidentės portretas“ bendraautorė, kita - socialinių mokslų daktarė,
su sociumu susipažinusi išimtinai teoriškai, o ne brutaliai praktiškai.
Ji paneigė klasikų išmintį, neva teorija - sausa šaka, bet patvirtino
amžiną valdžios traukos dėsnį ir patarinės, reikia manyti, taip
sklandžiai kaip iš knygų.
Gyvenimas verda ir kitose strategiškai svarbiose vietose. Prieš
atostogas Seimas apginklavo Vyriausybę, kad ši pagaliau pradėtų Liūto
medžioklę, nes premjeras dar tąsyk po inauguraciniu skėčiu maksimaliai
romantiškai pažadėjo, kad po Prezidentės kojomis paties plėšrūno kailį.
Kiti mąsto dar giliau ir globaliau.
Užsienio reikalų ministras, praleidęs gerą progą patylėti, niekieno neprašomas
prižadėjo Baltijos jūros dugną išminuoti už rusus, kad šie galėtų nutiesti Lietuvą
aplenksiantį dujotiekį “Nord Stream”. Štai kur nesavanaudiška pagalba
kaimynams! Putinas Raudonasai, matyt, netrukus įsakys Medvedevui
įšventinti Ušacką į kunigaikščius, kaip kadaise pats Šatrijos Kazimirą
padarė kunigaikštiene.
Stokoja užmojo tik vienas iš trijų valstybės pareigūnų - jis
smulkmeniškai blaškosi po Seimo koridorius ir vis bando nustatyti, iš
kur sklinda blogas kvapas, kas papuvę „prisikėlėlių“ karalystėje. Todėl
kaip koks Hamletas grąžo rankas ir šūkauja: „Kur puvėsis?!“
Kurpuvesas su Sacharuku apsimeta, kad jiedu čia niekuo dėti, esą frakciją į
menševikus (jų mažiau) ir bolševikus (jų daugiau) suskaldė pats seniūnas
Dinius. Bet Ąžuolas Gyrpelnys vis tiek grasina, kad iš TPP vadovybės
pašalins „visus parazitinius asmenis“. Koaliciją iš pašaknų griaunanti
vėtra gali nuplėšti ir Prezidentės stogą, t.y. suskliausti Kubiliaus
skėtį, o tada, nepatirdami net užkariavimo jaudulio, į valdžią savaime
sugrįš tie, kurie jau seniai savaime aiškūs.
Taigi įpusėjus XXI a. devintiesiems metams po Kristaus ir prasidėjus
pirmiesiems po Adamkaus antrosios kadencijos, Briukselburgo analuose
pagausėjo neramių žinių iš buvusio vakarinio SSRS priešakio ir
dabartinio rytinio ES užpakalio (tai vis dar neglobalizuotos,
vakariečius bauginančios politinių pagonių žemės pačiame Europos
centre).
Štai iš kur, pasirodo, ir tos užpakalinės mintys! Nėra čia
jokios paslapties - paprasčiausia geopolitika! Pretendentė į
prezidentus tokių minčių, natūralu, neturėjo, nes atvyko iš visai kitų
geografinių platumų ir jau europietiškai apsikrikštijusi!
Tiesiai iš Baltijos dugno Krescencija ŠURKUTĖ