Už pusės valandos į šventovę suvirs apie šimtas giesmininkų. Kunigas užgiedos „Deus, in adjutorium meum intende“ (Dieve, teikis man padėti) ir šimtinė balsų atsakys: „Domine, ad adjuvandum me festina“ (Viešpatie, skubėk manęs gelbėti). Taip prasidės intensyvus pagal Šv.Benedikto regulą sumodeliuotas ir šimtmečiais puoselėtas maldos ir darbo kaitos ritmas iki pat sutemų - 21 val. 30 min.
Diena neprailgsta. Septynis kartus Dievo Žodžio dvasinis įkvėptumas ir poetinė psalmių ritmika gaivina sukauptą sielą. Žinia, tokiu pačiu ritmu Antikos pabaigoje benediktinai vienuoliai pradėjo statyti ir pastatė neprilygstamų verčių lotyniškąją Europą. Šią benediktinų Europą į savo tėvonijoje, Senuosius Trakus, įkurdino ir Vytautas Didysis. O vėliau ši Europa pasiekė Vilnių bei Kražius.
Vilniaus didikų šeimų atžalos stojo į šventos Kotrynos moterų abatiją. Vėliau dukterinį vienuolyną vilnietės aristokratės įsteigė Kražiuose. Būtent šio vienuolyno seseris caro valdžia ir ištrenkė į Kauną. Tuo tarpu vienuolyno bažnyčią nuo uždarymo stojusius ginti vietinius kražiškius išskerdė apgirtę nuožmūs kazokai. Tuomet XIX pabaigoje Lietuva buvo itin aktyviai trinama iš dvasinio Europos kultūros ir lotyniškosios katalikybės žemėlapio.
Simboliška. Šį laišką jums rašau praėjus kiek daugiau nei šimtas metų nuo Kražių skerdynių. Per praėjusį amžių mes nepaliaujamai atstatinėjome save; o mūsų kultūrą ir vidujybę dar kartą nuožmiau griovė buka jėga. Lietuva iki šiol neatsitiesė po šimtmečių sielų skerdynių.
Taigi čia jums rašau, išreikšdamas tą patį ilgesį, kurį kadaise puoselėjo Kražių benediktinės; ir turėdamas tą patį tikslą, su kuriuo lotyniškąją Europą į Lietuvą vežėsi mūsų didieji kunigaikščiai ir kilmingieji didikai.
O gal geriau būtų pasakyti taip: šį laišką rašau jums ne aš, bet Lietuva?
Kai prieš kažkiek metų atvykau į sovietmečio nustekentą miestelį, pamačiau mėšlu apdėtą Vilniaus universiteto įkurtos jėzuitų Kražių kolegijos griūvantį pastatą, supratau: čia ne tik Kražių postsovietinė tikrovė, čia – Lietuva. Kražių praeities didybės griuvėsiuose lyg veidrodyje atsispindėjo išniekintos Tėvynės veidas.
Anais metais „sąjūdinis“ politinis - religinis įkarštis buvo toli gražu praėjęs. Lietuvoje įsivyravo kilnojamo ir nekilnojamo turto „persekiojimo“ laikai. O mano ir kelių bičiulių širdies kertėje glūdėjo tikėjimo patirties brandinama svajonė – dvasinis mūsų pačių ir kartu Lietuvos atgimimas. Juk šis Lietuvos atgimimas dar taip ir neįvyko.
Ir štai kartą Kražiuose širdies erdvėje suskambo varpas, kviečiantis sugrįžti ad fontes, prie Dvasios šaltinių, ir atrasti visavertį žmogiškumą bei trokštamą Dievo artumą. O taip pat čia Žemaitijos dvasinės sklaidos centre kažkur po nubukintų ir nugirdytų sielų griuvėsių „mėšlu“ atkapstyti paslėptą, bet visgi nesunykstančią kilniąją Lietuvos sielą.
Buvome naivūs? Ne. Nes po aštuonerių metų susitelkimo ir kryptingo darbo ją atrandame. Ir ne liaudiškos vakaronės šėlionėje; bet, pirmiausiai, Bažnyčios Tradicijos, jos amžinosios liturgijos ir lotyniškos giesmės patirties brandoje ją atrandame. Atrandame lygiai tas pačias patirtis ir prasmes, kurių kupinas į Lietuvą žengė benediktinas vienuolis ir vyskupas šventasis Brunonas.
Ši Vilniaus universiteto rengiama studijų savaitė nėra Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo proginis renginys. Tiesiog šių metų studijų savaitė, sutraukusi virš šimto dalyvių ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Maskvos, Rygos, Baltarusijos, tapo gyvu įrodymu, kad Lietuvos romėniškoji savastis yra gyva, ji auga ir skleidžiasi visa savo apaštalinėje Tradicijoje ir kultūrinėje pilnatvėje glūdinčiu užtaisu.
Be to, šiais metais gyvenomo ir studijavome atkurtame Kražių kolegijos pastate. Dabar čia – M.K.Sarbievijaus kultūros centras. O ir meldėmės prie Kražių skerdynių metu išdarkyto, o dabar vėl auksu puošniai spindinčiu bažnyčios altoriaus. Simboliška ir faktiška. Tikrosios vertės ir vertybės sugrįžta. Skurdas traukiasi.
Ir dar. Naujasis Kražių klebonas Vytautas Ripinskis – sielų apaštalas – ėmė ir įrengė garsiakalbius, kurie visas pamaldas tiesiog transliavo visam miesteliui iki pačių pakraščių. Penkiasdešimt metų intensyviai „kėgėbizuotas“ miestelis, o ir visa Lietuva, atrodytų, jau turėjo užmiršti savąją praeitį ir savą tapatybę. Kražiečiai, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, yra vis dar varginami savivertės deficito, tikėjimo ir Bažnyčios baimės, pavydaus siaurumo ir t.t.
Tačiau giesmė it atgimusi siela Lietuvoje jau skleidžiasi aukštyn Dievo link; sugrįžta į Kražių ir Lietuvos žmonių širdis; džiugina žmogų Dievo grožiu ir drąsina jį būti gražiu.
Tokia yra ir bus kilnia ir gražia lotyniška giesme pasirašanti Lietuva.