Tikslo siekimas savaime yra geras dalykas. Tik bėda, kad didžioji
dauguma valstybės tarnautojų turi teikti paslaugas visuomenei ir todėl
gauna algas iš biudžeto. O jo dydį nulemia verslo mastai ir pajėgumai.
Tačiau 90 nuošimčių lietuvių, o tai jau absoliuti dauguma, nė neketina
artimiausiu metu imtis verslo. Panašiai gyvenimą projektuoja net ir jaunimas.
Daugiau nei pusė dar nešventusių keturiasdešimtmečio turi svajonę tapti valstybės tarnautoju. Ne mokslininku ar pasaulį keičiančiu išradėju. Ne kūrėju, kurio talentui lenktųsi juo neapdovanoti. Ne verslininku, kuris materiją garbinančioje vartotojų visuomenėje pirmiausia tapatinamas su turtu, gražiais namais ir automobiliais bei neribotomis galimybėmis. Tik eiliniu iš anksto sugromuluotą užduotį vykdančiu valdininku. Kodėl?
Labai dažnai nurodoma, kad norą būti verslininku išgarina valdžios
įprotis lupti nuo verslo devynis kailius ir per menka jos parama.
Tuomet kodėl prieš kelis dešimtmečius kone visi bandė būti
verslininkais, nors nebuvo jokios valdžios paramos? Negana to, siautė
reketininkai, taikantys nepalyginti žiauresnius metodus nei dabartinė
Lietuvos mokesčių inspekcija.
Galima kaltinti bankus, iš pradžių pripratinusius prie lengvai gaunamų
kreditų, o dabar juos užraukusius.
Bet yra daugybė verslų, kuriems pradėti pinigų nereikia. Iki šiol
pradedantieji labai retai imdavo kreditus. Tai - jau įsisukusio, rinką ir perspektyvą turinčio verslo reikalai.
Be abejo, krizės įtaka didelė. Kai kasdien girdi apie bendrovių
griūtis ir bankroto bylas, tai nedidina šios veiklos rūšies patrauklumo.
Kita vertus, kasdien ir ne mažiau kalbama apie valstybės tarnautojų
liūdną dalią - ir algų, ir darbo vietų mažinimą. Tačiau tai noro būti
valdininku nemažina.
Kaltinti valdžias, mokesčių, verslo paramos politiką, o dabar dar ir
krizę, yra paprasta ir patogu. Tik vargu ar tai padeda surasti
gilumines neverslumo priežastis.
Verslas, skirtingai nei tarnyba ministerijoje ar departamente, nežada
stabilumo. Gali pasisekti, gali ir nepasisekti. Jeigu nepasiseks, bus
gėda. Yra žmonių, kurie to nebijo ir yra linkę rizikuoti.
Naujausi tyrimai dar kartą patvirtina, kad tokių nėra daug. Visuomenė
tarytum junta saugumo deficitą ir ieško labiau patikimos užuojovėjos. Ne
tik per sunkmetį. Tai buvo pastebima ir anksčiau.
Verslas, bent jau iš pradžių, pareikalauja ypač daug darbo ir atkaklumo.
Samdomas darbuotojas tokios slegiančios naštos nepatiria.
Bet svarbiausia net ne didelis saugumo poreikis ar baimės. Norint kurti
verslą, pirma reikia idėjos. Jeigu ji bus banali ar daugybę kartų
įgyvendinta, griūtis garantuota.
Atrasti rinkoje laisvą nišą, suprasti ar sugalvoti, ko vartotojui -
tavo draugui, kaimynui - dar gali reikėti. Kas padarytų jo gyvenimą
patogesnį ir kokybiškesnį.
Visam tam reikia kūrybiškumo. Verslas - kasdienė kūryba. Net tada, kai
regis viskas sukasi dideliu greičiu ir gamina sėkmę.
Tai, kad net jaunimas renkasi iš anksto suformuluotų užduočių vykdymą
valstybės ar kitokioje tarnyboje, atskleidžia pakankamai kraupų faktą: mums stinga kūrybiškumo ir fantazijos.
Užaugo nauja sovietinės okupacijos iš arti nemačiusi karta, bet jos
ugdytojai dar nespėjo susivokti, kaip išlaisvinti kūrybiškumą.
Nuo vaikų darželio, o ypač mokyklose, vis dar vyrauja privalomo
paklusnumo ir užduočių vykdymo atmosfera. Geras ir giriamas yra tas,
kuris paklusniai atlieka nurodymus.
Nenuorama, nesutelpantis į metodikas, kitaip galvojantis, yra blogas,
nes drumsčia ramybę ir saugų rutininį gyvenimą.
Kaip paskatinti ginčytis, abejoti, nebijoti suklysti ir ginti savo
spontaniškai kilusią idėją? Ar daug pedagogų, o taip pat ir tėvų, už tai
giria vaikus?
Apie kokį kūrybiškumo išlaisvinimą galima kalbėti, kai mokyklose didesnė dalis vaikų patiria patyčias ir pradeda bijoti patys savęs.
Diržas lyg ir nebėra populiariausia auklėjimo priemonė, tačiau auklėjimo
sistemoje vis dar vyrauja psichologinio rimbo politika.
Vienas svarbiausių Lietuvos uždavinių yra išsiugdyti kūrybiškus žmones.
Tik tuomet šalis galės tikėtis tapti konkurencinga, tik tada ir valdžios
bus geros, nes jas rinks aktyvi piliečių visuomenė.
Ar tai įvyks, nulems ne įstaigų ar šeimų finansavimo gausa. Galima
mokėti auklėtojui ar mokytojui kelis kartus daugiau, bet tai nepakeis
esamo jo darbo modelio.
Pradėti reikia nuo supratimo, kad tai yra labai svarbu. Iš mokti ne
slopinti, o išlaisvinti asmenybės savitumą. Ir daryti tai dvidešimt
keturias valandas per parą.