O dar tiksliau – to paties revoliucinio viruso, XIX–XX amžių sandūroje siekusio sugriauti senąjį pasaulį „iki pamatų“, mutacijos.
Tie, kurie anais laikais kūrė iki tol nematytą „avangardinį“ meną, buvo įsitikinę, kad visiems laikams palaidos seną, supuvusį akademiškai miesčionišką meną. Ir kad tik jų kūryba atitinka naujųjų laikų dvasią, tenkina modernių žmonių poreikius.
Tie, kas vėliau sumanė ir įvykdė kolektyvizaciją, šventai tikėjo – kolchozai yra pažangiausia pasaulyje žemės ūkio sistema, pagrįsta teisingiausio mokslo, tai yra marksizmo, idėjomis, todėl racionaliausia ir efektyviausia.
Pačioje pradžioje ir bolševikai, ir futuristai veikė išvien – juk tikslas buvo bendras. Bet paskui jų keliai išsiskyrė, mat „plačiosios liaudies masės“ sutiko priešiškai ir kolektyvizaciją, ir naująjį meną. Remti visiškai svetimą liaudžiai (o ir patiems vadams) kūrybą bolševikams buvo politiškai nenaudinga. Jiems reikėjo ne meninių eksperimentatorių, o klusnių parankinių, propagandistų, vartojančių neraštingiems „darbo žmonėms“ aiškiai suprantamą kalbą. Juk „partija ir liaudis yra vieningi“, todėl liaudies skonis yra partijos skonis.
Prasidėjo persekiojimo laikotarpis, liudijantis, anot „š. meno“ adeptų, jo kilnumą ir pažangumą. Juk ir naciai persekiojo „išsigimusį meną“, kaip jie vadino „modernistus“. Bet bolševikai dar žiauriau naikino trockistus, o fašistai – komunistus. Ar tie faktai keičia požiūrį į L.Trockio šalininkus ir komunizmą apskritai?
Tai jau yra istorija. Įdomi, pamokoma, bet praeitis. O mes gyvename čia ir dabar ir turime reikalą su reiškiniais, darančiais įtaką mūsų gyvenimui. Kolchozinė sistema jau atsidūrė istorijos šiukšlyne.
O „Contemporary Art“ ne tik gyvuoja, bet ir plečiasi. Lyg grybai po lietaus, o tiksliau – kaip metastazės įvairiuose miestuose dygsta „š. meno“ „šventovės“. Nepriklausomai nuo to, kad ne tik „paprasti žmonės“, bet ir inteligentija šio reiškinio nepriima. Užsukite į Vilniaus ŠMC arba kitą tokio pobūdžio galeriją – mažiau lankytojų jus sutiksite nebent kapinėse.
Bet koks teatras, koncertų salė ar bažnyčia seniai būtų uždarytos, jeigu jas taip ignoruotų žmonės.
Bet „š. menas“ tapo neliečiamybe, šventąja karve, o nėra pavojingesnio gyvulio negu šis raguotis.
Joks dailės mokyklos ar muziejaus direktorius, net pats kultūros ministras neišsilaikys poste, jeigu viešai skelbs neigiamą požiūrį į „š. meną“. Tuo yra paaiškinamas „avinėlių tylėjimas“, apėmęs visą kūrybinę inteligentiją.
„Š. menas“ kuria sau kovotojo už visišką kūrybos laisvę įvaizdį. Iš tikrųjų tai yra vienos meninės krypties diktatas. Dvasinio proletariato diktatūra.
Net ir sovietmečiu Dailės parodų rūmuose buvo galima pamatyti įvairių krypčių kūrinius – nuo realizmo iki modernizmo. Bet kai šie rūmai tapo ŠMC, jokio pliuralizmo čia su žiburiu nebesurasi. Vietos čia yra tik bet kokiam „šiuolaikiniam“ planktonui, tačiau net Lietuvos dailės gyvieji klasikai pristatyti savo kūrybą šiuose rūmuose neturi jokių galimybių. Atnešti diktatūrą vietoj žadėtos laisvės – triukas, būdingas ir komunistams, ir „š. menininkams“.
Siaučia finansinė krizė, pinigų trūksta viskam, mažinamos algos ir pensijos, konservuojamos statybos – tik „š. menininkų“ „projektams“ finansų pakanka.
Neseniai Lietuvos televizijoje prasidėjo „Artotlonas“, realybės šou, kurio tikslas yra „š. meno“ propaganda. Pravartu būtų sužinoti, kiek žiūrovai, tai yra mokesčių mokėtojai, ne savo noru paklojo už saujelės linksmų jaunuolių viešą pasilinksminimą – kai net tos pačios televizijos darbuotojai laiku negauna atlyginimo! Kita vertus, mes turime būti dėkingi LRT vadovybei, nes geresnio būdo viešai parodyti, apnuoginti „š. meno“ tuštybę neįmanoma ir sugalvoti. Tik žiūrėk ir mąstyk.
„Š. menas“ – ar ne vienintelė žmonių veiklos sritis, visiškai nepriklausanti nuo jokių reitingų, atskirų žmonių ar visuomenės nuomonės. Lygiai taip mes visi ne savo noru, bet iš savo kišenės finansavome vadinamąją vaizdinę agitaciją. Niekas mūsų neklausė, reikia mums jos ar ne. Neklausia ir dabar – ar mes norime visokiausių „kablių“ ir „vamzdžių“.
Vėl atsirado geriau už mus pačius žinančių, ko mums reikia. Anksčiau mus per prievartą „komunizavo“, dabar iš viršaus „šiuolaikizuoja“.
Kodėl gi mes, turėdami tokią kovų su komunistine ideologija patirtį, jaučiamės tokie bejėgiai prieš kitą demagogiją? Nejaugi tik todėl, kad viena atėjo iš Rytų, o kita – iš Vakarų? Bet Vakarai - ir marksizmo gimtinė.
Kaip komunistams, taip ir „š. menininkams“ atrodo, kad jų idėjos nėra populiarios tik dėl nepakankamos propagandos visais lygiais, pradedant nuo vaikų darželio. Ir komunistams, ir „š. menininkas“ visuomenė tėra bukagalvių banda, nesugebanti pati suprasti tikrųjų vertybių.
Ir komunistinė, ir „š. meno“ ideologija yra svetima normaliems žmonėms visai ne dėl jų „nesąmoningumo“. Tiesiog šios idėjos yra priešingos žmogaus prigimčiai, esybei.
Negalima sukurti efektyvios ekonominės sistemos be privačios nuosavybės, be asmeninio intereso. Neįmanoma sukurti tikro meno atmetus esmines meno kategorijas – grožį, tobulumą, meistriškumą.
Ir siekis turėti asmeninės nuosavybės, ir grožio poreikis yra įgimtos savybės, poreikiai, esantys mumyse nuo neatmenamų laikų. Žmogaus esybė, jos pagrindai iš esmės nekinta. Žlugo visos komunistų pastangos sukurti „naują žmogų“. Žlunga ir „š. menininkų“ bandymai ugdyti „naują žiūrovą“. Apskritai jų parodose žiūrovų nėra – yra tik smalsuoliai. Palyginkite veidų išraiškas prie Rembrandto paveikslų ir kokiame nors „performanse“ – ir pajuskite skirtumą.
Kadaise dailininkai priklausė amatininkų cechui – kaip puodžiai ar staliai. Ir svarbiausia buvo gaminio – ar tai spinta, ar paveikslas – kokybė, gamintojo meistriškumas. Todėl ankščiau dailininkams net neateidavo į galvą pasirašinėti savo kūrinio – juk kepėjas nepasirašo ant bandelių, o batsiuvys neženklina batų. Tikram meistrui nereikėjo jokių vadybininkų – ir taip buvo aišku, kad, tarkim, Leonardo da Vincio ar P.P.Rubenso paveikslai yra geriausi. Būtent talentas, meistriškumas lėmė autoriaus šlovę, aukštino vardą.
„Š. mene“ viskas yra atvirkščiai. Kadangi čia tokios sąvokos, kaip „grožis“ ar „meistriškumas“, apskritai neegzistuoja, svarbiausias yra menininko vardas. Nebesakoma „meistriškiausias“, net ir „talentingiausias“, o tik „garsiausias“. Todėl „š. menininko“ uždavinys – ne sukurti tobulą paveikslą arba skulptūrą, o išgarsėti. Bet kokia kaina. Geriausias ir trumpiausias kelias – skandalas.
Neįmanoma suskaičiuoti ir įvardyti visų kvailysčių ir nesąmonių, įvykdytų dėl išgarsėjimo. Kaip ir nėra tokio marazmo, tokio absurdo, kurio nebūtų galima paskelbti „š. meno“ reiškiniu.
Vienas „menininkas“ užlipęs ant bokšto onanizavosi žioplių akivaizdoje. Kitas pusę gyvenimo vaizduoja šunį – tupi prikaustytas grandine, loja ir kandžiojasi. Jeigu O. bin Ladenas paskelbtų savo rugsėjo 11-osios teroro aktą šiuolaikinio meno akcija, jo CŽV ir kitos pasaulio žvalgybos ieškotų tik tam, kad galėtų įteikti kokią nors prestižinę premiją.
„Š. menininkas“, turintis „vardą“, turi viską. Ir viskas jam leista. Kaip Ivui Kleinui, kuriam mokėjo aukso lydiniais vien tik už bilietą į jo „parodą“, kurioje apskritai nieko nebuvo. Tuščios salės. O „vardą“ „menininkui“ gali sukurti tik menotyrininkai, kuratoriai, galerininkai ir meno prekeiviai. Jų rankose autorius yra tik marionetė, be „globėjų“ jis yra niekas, juk faktiškai nieko nemoka – nei padoriai piešti, nei mąstyti.
Apskritai „š. menas“ yra nieko nemokančių „menininkų“ ir viską galinčių „menotyrininkų“ simbiozė. Kaip kolchozinės sistemos gyvavimas buvo neįmanomas be pirmininkų, partorgų ir agitatorių, kurie patys nesėjo ir nepjovė, bet sočiai valgė ir gėrė, taip ir „š. menas“ negali gyvuoti be visokiausių aiškintojų, filosofų ir teoretikų gaujos. Šie žmonės gynė ir gins savo reikalą, savo lovius iki paskutinių jėgų. Nes tai yra vienintelis jų pragyvenimo šaltinis, už savo sistemos ribų jie yra niekas, nuliai.
Dailininkas meistras žino savo vertę, jo talentą patvirtina jo kūriniai, jam nereikia jokių „kuratorių“.
Taip turinčiam savo ūkį darbščiam valstiečiui nereikalingi dykaduoniai, nurodinėjantys, kada jam sėti ir kada pjauti. Todėl „š. meno“ ideologai taip nekenčia tikrų dailės meistrų, vadina juos atgyvenomis, retrogradais ir daro viską, kad tie liktų šešėlyje, nežinomi plačiajai publikai. Lyg tokių mūsų laikais visai nebūtų.
Komunizmo žlugimą lėmė ne tik didvyriška disidentų kova, bet pirmiausia realiai egzistuojanti alternatyva, konkurencija su normaliu pasauliu. „Š. menas“ irgi bijo normalaus meno konkurencijos. Kol „avangardo“ alternatyva buvo sumarazmėjęs socialistinis realizmas, jis galėjo puikuotis „pažangiausio“ meno rūbais. Dabar „š. meno“ siekis – neleisti atsirasti menui, tęsiančiam klasikinę tradiciją.
Tam tikslui skirta viskas – nenutylanti „š. meno“ „laimėjimų“ propaganda, visų rūšių žiniasklaidos, geriausių ekspozicinių plotų užgrobimas, įžūlus savo „šedevrų“ brukimas „netikėtose vietose“, meno mokyklų ir akademijų studentų kvailinimas.
Bet svarbu ne tik plauti smegenis dabartinei kartai – dar svarbiau neleisti kitaminčiams atsirasti ateity. Griaunama visa klasikinė meninės edukacijos sistema. Paprasčiau sakant, Lietuvoje jau nebėra kur ir nebėra pas ką mokytis piešti – nes „mokytojai“ ne tik patys nebemoka, bet ir kala jaunimui į galvas, kad to visai ir nereikia.
Bet taip yra tik buvusio sovietinio bloko šalyse – iš tikrųjų laisvas pasaulis pradeda atsipeikėti: Europoje ir Amerikoje plečiasi klasikinių meno akademijų tinklas. O JAV įkurtas net specialus Meno atsinaujinimo centras (Art Renewal Center), atvirai reiškiantis savo tikslą – kovoti su „šiuolaikinio meno chimera“. O pas mus ant Lietuvos dailininkų sąjungos pastato puikuojasi šūkis: „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“. Ką gi, kitas „avangardas“ įtikinėjo: kiekviena virėja gali valdyti valstybę.
Klasikinio dailininko pasiruošimą galima palyginti nebent su kosmonauto ar mikrochirurgo – 10–12 metų atkaklaus, kruopštaus mokymosi ir darbo. Kam gi šitaip kankintis, jeigu ir taip žinai, kad esi menininkas? Be to, matai – karjerą daro ne puikiai piešiantys, o tie, kurie „eksperimentuoja“
su savo ekskrementais, gainioja balandžius ar beria druską į batus.
Lygiai taip tvirkino valstiečius kolchozuose – geriausiai gyveno ne sąžiningai dirbantys, o klusniai vykdantys absurdiškiausius nurodymus: sėjo kukurūzus į sušalusią dirvą, kraudavo į jaujas šlapią šieną. Pastarieji buvo apdovanojami „garbės raštais“, kelialapiais į poilsio namus ir vertingomis dovanomis.
Ne mažiau vertingos dovanos dosniai dalijamos ir ištikimiems „š. menininkams“ – nuo kelionių į Venecijos bienalę iki Nacionalinių premijų. Ir kaip kolchozų pirmininkams buvo visiškai nusispjauti į žlugdomą valstiečio psichologiją, taip ir „š. meno“ veikėjams visiškai „dzin“, kad sumažėjo menininko prestižas, kad jis jau asocijuojasi nebe su mąstančiu meistru, o su juokdariu ir klounu. Kad sugriauta ir tai, ką pavyko išsaugoti sovietinės okupacijos laikais – nacionalinės, tautinės meno tradicijos. Juk dabar nebeatskirsi, kur kieno „kablys“, „unitazas“ ar „vamzdis“ – lietuvio, amerikiečio ar ruso.
„Š. meno“ teoretikai sugeba paaiškinti absoliučiai viską – kaip ir komunistai gražbyliavo apie kolchozų pranašumą, nors grūdus reikėjo pirkti iš „atsilikusių“ Vakarų fermerių. Terminologinė ekvilibristika – štai sritis, kurioje ir komunistiniai, ir „š. meno“ teoretikai pasiekė tobulumą. Ir vieni, ir kiti sukūrė pseudomokslinį žargoną, nesuprantamą nei skaitytojams, nei patiems autoriams.
Šiuolaikinės menotyros kalba yra atvirkštinė esperanto – skirta ne tam, kad visi susikalbėtų, o tam, kad niekas nieko nesuprastų. Ir kaip dabar tapo niekam nereikalingi šūsniai marksistinės-lenininės rašliavos, taip ateity į makulatūrą keliaus dabartinė „menotyra“.
Kyla klausimas – kaip gi atsitiko, kad mūsų laisvės ir demokratijos laikais gali klestėti toks absurdiškas reiškinys kaip „Contemporary Art“? Kas ir kokiu tikslu jį gina ir globoja? Kam tai yra naudinga?
Mes naiviai patikėjome, kad su fašistinio nacizmo ir bolševikinio komunizmo žlugimu pasaulyje įsiviešpatavo šviesa ir gėris. Tai tebuvo tik nemirtingo Blogio kaukės. Totalitarizmas yra tas slibinas, kuriam nukirtus vieną ar dvi galvas, tuoj pat atauga naujos, kitaip atrodančios. Bet augančios iš to paties kūno – aistros viešpatauti, valdyti kitus. O mums belieka skėsčioti rankomis: ne už tokią Lietuvą kovojome.
Nesibaigs tos kovos.
Ne vienas dabartinis filosofas ar sociologas šaukia – po demokratijos skraiste slepiasi transnacionalinių korporacijų diktatūra. Būtent jų sprendimai lemia pasaulio likimą, o ne piliečių balsavimas, kurį nesunku nukreipti reikiama linkme, turint rankose žiniasklaidą, reklamą, kvailinant ar paperkant elektoratą.
Koks buvo idealus „homo sovieticus“? Asmuo, tikintis kiekvienu partinių vadų ir ideologų žodžiu, nesugebantis abejoti, samprotaujantis tik marksizmo-leninizmo ribose.
Koks yra idealus vartotojiškos visuomenės narys? Klusniai ir noriai perkantis viską, ką siūlo reklama – nuo įklotų ir dantų pastos iki reikalingo politiko įvaizdžio, sukurto oligarchų užsakymu. Ir vienai, ir kitai sistemai neparankūs skeptiški, nepatiklūs, tiesos ieškantys žmonės. Žmonės, turintys savo nuomonę, sveiką protą, intelektualinį imunitetą, neleidžiantį įtikinti, kad juoda yra balta, ir atvirkščiai. Kad ir kokie būtų garsūs ir įtakingi įrodinėtojai.
„Contemporary Art“ ir yra intelektualinio imuniteto laužymo priemonė.
Juk jeigu žmogus, „rimtame“ meno leidinyje perskaitęs, kad smirdanti ir sukirmijusi nukirsta karvės galva parodoje yra tokio pat lygio meno kūrinys, kaip „Džokonda“, tuo patikės, nors jo paties protas ir jausmai rėkte rėkia, kad tai įžūlus melas – jo intelektualinis imunitetas yra pažeistas. Tokį žmogų jau nesunku įtikinti, kad kokia nors kola yra sveikiausias gėrimas, o politikierius iš televizoriaus prilygsta A.Lincolnui.
Kinta totalitarinės sistemos, kinta ir jų įrankiai. Kas netiko komunistams ir fašistams, puikiai praverčia kitiems žmonių gyvenimo manipuliatoriams.
Svarbus ir kitas nagrinėjamo reiškinio aspektas. „Š. meno“ ideologai nuolat pabrėžia jo elitiškumą, tvirtina, kad visos subtilybės, kalba ir išraiška neprieinami profanams, pašaliniams. Atseit, baigėsi laikai, kai „menas priklausė liaudžiai“. Ir jeigu liaudis nemato naujų karaliaus drabužių, tai tegu užsičiaupia ir nerodo savo tamsuoliškumo.
Šitie „drabužiai“, elitiškumo šydas skirti nuslėpti faktą, kad „š. menas“ tapo šešėlinės ekonomikos dalimi, nešvarių pinigų plovimo mašina. Šioje sistemoje sukasi jau nebe milijonai, o milijardai, mokami nežinia kam ir neaišku už ką. Ateis laikas, ir dienos šviesą išvys daug įdomiausių publikacijų apie šią taip stropiai slepiamą „š. meno“ pusę.
Lenkijoje žinoma tokia istorija. Vieno miesto mero žmona turėjo „š. meno“ galeriją. Ir visi žinojo: nori sėkmingai išspręsti merijoje savo reikalą – nusipirk toje galerijoje ką nors iš „meno kūrinių“. Kuriuos gamino pati galerijos šeimininkė su savo atžalomis.
Būtent panašių mechanizmų dėka „š. menas“ klesti iki šiol, nors jau šimtas metų, kai jame neatsirado nieko iš esmės naujo. Tokie artefaktai, kaip Malevičiaus „Juodas kvadratas“, Duchamp‘o „Pisuaras“, atsirado XX amžiaus pradžioje. Tada kilo ir beveik visi „izmai“, gyvuojantys iki šiol.
Vadinamasis šiuolaikinis menas visai nėra šiuolaikinis. Tai yra praėjusio amžiaus kūrybinių ieškojimų epigonų produkcija. „Š. menininkai“ užgrobė šį pavadinimą, kaip komunistai pasisavino „pažangiosios žmonijos“ vardą. Ir abeji save skelbė „avangardu“ – vieni meno, kiti – „darbo žmonių“.
Tikrieji šiuolaikiniai menininkai yra tie, kurie dabar kuria tikrą meną. Ir tokių yra daug. Tiesiog jie nemėgsta triukšmo ir skandalų, kaip ir dauguma tikrų kūrėjų.
Koks gi „š. meno“ likimas? Toks, kaip ir kolchozų, socialistinės ekonomikos ir komunistinės filosofijos. „Š. menininkai“, kaip ir komunistai, buvo įsitikinę, kad jie pradėjo naują epochą, atėjo visiems laikams. Bet „vamzdžiai“ iškeliaus į Grūto parką, kaip ir bolševikiniai stabai, ir mūsų vaikai stebėsis: nejaugi tokie dalykai buvo įmanomi, kurgi buvo mūsų tėvų protas?..
Ir daug kas iš „Artotlono“ jaunųjų dalyvių ateityje stengsis neprisiminti savo žaidimų, kaip dabartiniai politikai nenoriai prisimena savo komjaunuolišką veiklą.
XXI amžiaus menas neturės nieko bendra su dabartiniu „Contemporary Art“. Čia visai nereikia burti iš kavos tirščių. Tai yra praeities žaidimai, atradimai ir klystkeliai. O kultūroje nėra ir negali būti amžino stiliaus arba „izmo“. Kiekvieno stiliaus triumfas tuo pačiu metu yra jo nuopuolio
pradžia.
Praeities meno stiliai neišeidavo už estetikos ribų. Estetikos ribos yra neapibrėžtos, nuolat kintančios. Bet tai nereiškia, kad jų apskritai nėra. Taip kepėjas gali be galo kurti vis naujas duonos rūšis, bet jeigu jis ims gaminti savo produkciją iš pjuvenų arba smėlio, tai jau nebebus duona.
„Contemporary Art“ vietoj dvasinio peno pateikia mums purvą, nuo kurio ir serga kultūra.
Jei kalbėsime apie antimiesčionišką, ironišką ir pašaipūnišką meną, kurio vardu visą savo veiklą teisina „š. menininkai“, tai jis yra amžinas, jo tradicijos siekia vagantų, juokdarių laikus. Bet juokdarys yra geras šalia karaliaus, o ne vietoj jo. Ir laikas netrukus visus sugrąžins į jiems skirtas vietas.
***
O.Ablažiejus – dailininkas, literatas, Vilniaus dailės akademijos absolventas, Baltarusių rašytojų sąjungos narys. Gyvena Vilniuje.