Kovoje dėl turto - motinos kapas
Kelerius metus trukęs artimų giminaičių aiškinimasis dėl turto šią vasarą persikėlė į numirėlių pasaulį: sesuo slaptai išsikasė ir į kitas kapines išvežė prieš 62 metus palaidotą motiną.
V.Mikašius spėja, kad sesuo motinos palaikus išsikasė dėl to, kad labai pyksta dėl paveldėtos tėvo žemės, nes visa atiteko jam.
Vyriškis pasakojo, jog prieš keliolika metų jiedu turtą pasidalijo taikiai: sesuo gavo 3,5 hektaro dėdės žemės ir gyvenamuosius pastatus su ūkiniais trobesiais, o broliui teko 11 hektarų pliko lauko.
Po kurio laiko sesuo ėmė reikšti pretenzijas į tėvo žemę, manydama, kad anuometės dalybos buvusios neteisingos.
Moteris norėtų iš brolio gauti 4 hektarus tėvonijos, tačiau brolis nė už ką neketina seseriai atrėžti pageidaujamo gabalo.
Kreipėsi ir į policiją
Prieš 3 metus į V.Mikašiaus mobilųjį telefoną buvo pradėjusios skrieti grasinančios žinutės. Vyriškis spėja, kad tai sesers šeimos nariai grasino iš namų palikti žarijų lauką, atvažiuoti ir išsukioti rankas, rašė, kad arba žemė, arba teks atsigulti Skaistkalnės miške.
V.Mikašius tada kreipėsi į rajono policiją. Žinutės liovėsi, kai žmogus pasikeitė mobiliojo telefono numerį.
„Tai dabar jie sugalvojo išsikasti motiną, žinojo, kad man tai bus skaudu“, - ant sesers pyko V.Mikašius.
Grasino išardyti kapvietę
V.Mikašius ir jo šeima neteko žado, kai liepos gale nuvykę prie motinos kapo, esančio Latvijoje, Bauskės rajone, kapvietę rado šviežiai išraustą ir iš naujo supiltą.
„Nieko kito nepagalvojome, kaip tik tai, jog pokario laikais mirusią motiną išsikasė mano sesuo. Ji nuolatos grasino ją išsikasianti, ypač po to, kai prasidėjo nesutarimai dėl žemių“, - sakė V.Mikašius.
Iš pradžių vyriškis galvojo, jog tai tėra kalbos, nerimti įsižeidusios sesers bauginimai.
„Aš suprantu, kai žmonės giminių palaikus parsiveža iš Sibiro. O dabar vienas kapines nuo kitų skiria tik 3 kilometrai. Net tuomet, kai Lietuva ir Latvija turėjo saugomą sieną, į kapines buvo galima nueiti be jokių užkardų“, - piktinosi V.Mikašius.
V.Mikašius sakė nė nesapnavęs, kad galima šitaip padaryti, kad vienas iš vaikų be kitų sutikimo gali kada panorėjęs išsikasti velionį ir laidoti ten, kur jam labiau patinka.
„Jei būtume kokie penki vaikai ir kiekvienas iš mūsų kasmet sumanytų išsikasti mirusią motiną, argi įstatymai to nedraustų? Pagal dabar galiojančią tvarką išeina, kad kiekvienas šeimos narys, nesitaręs su kitais, gali pasisavinti negyvėlį, persilaidoti arčiau namų“, - visą giminę sukrėtusiu poelgiu piktinosi V.Mikašius.
Kapą prižiūrėjo anūkė
V.Mikašiaus ir jo sesers motina Marijona Mikašienė mirė 1948 metų gegužę Latvijoje, Bauskės ligoninėje.
Kaimyninėje šalyje ji atsidūrė bėgdama nuo pokario negandų: policijoje dirbęs vyras buvo suimtas ir nužudytas, brolis partizanavo.
M.Mikašienę palaidojo Latvijoje gyvenęs jos brolis. Našlaičiais likusius vaikus priglaudė Straugalių kaime gyvenęs dėdė. Latvijos kapines nuo Straugaliuose esančios sodybos skyrė kokie 3 kilometrai.
Miežiškiuose gyvenantis V.Mikašius ant motinos kapo buvo pastatęs paminklą, sutvarkęs jos amžino atilsio vietą. Pasak V.Mikašiaus, paskutiniais metais motinos kapą prižiūrėjo Rygoje gyvenanti jo dukra, velionės anūkė.
Lankyti kapą jau buvo sunku
„Panevėžio rytas“ pakalbino ir neseniai motinos palaikus į kitas kapines pervežusią Stasę Pakenienę.
Moteris neslėpė džiaugsmo pagaliau pasiekusi savo: iš Latvijos motinos kaulus pargabenusi į Lietuvą. Nors abejas kapines skiria menkutis atstumas, S.Pakenienė nemano, kad perlaidojimas buvo netikslingas.
Ji aiškino neseniai patyrusi kelio sąnario operaciją, tad 3 kilometrus numinti dviračiu jau buvo sunku. Dabar atstumas iki naujos kapvietės sumažėjo. Motinos palaikus S.Pakenienė palaidojo į kapvietę šalia kitų giminaičių.
Džiaugiasi pasiekusi tikslą
„Brolis man sakė, kad be jo parašo motinos neišsikasiu, o aš išsikasiau, ot. Jam pinigų gaila, o man negaila. Gavau dokumentus, leidžiančius perlaidoti, užsisakiau karstelį ir pervežiau.
Paminklo neėmiau, jam palikau, pasistatė, tai tegul ir turi. O aš nieko nebijau, visus popierius turiu“, - pasitenkinimo neslėpė S.Pakenienė.
Pasak moters, brolio dukra prastai prižiūrėjo kapą. S.Pakenienė vis nuvažiuodavo pažiūrėti į kapvietę ir šiemet labai pasipiktino, kad dukterėčia gėlių ant kapo pasodino tik liepos pradžioje.
S.Pakenienė dar pridūrė, kad lygiai taip, kaip sugebėjo pagal savo norus perlaidoti motiną, taip galiausiai pasieks ir kitą tikslą - atgaus iš brolio ir tuos kelis hektarus tėvo žemės.
Giminių neįpareigoja tartis
Apskrities gyventojams leidimus ekshumacijai ir perlaidojimui išduodantis Panevėžio visuomenės sveikatos centras patvirtino, kad visi S.Pakenienės veiksmai yra teisėti.
Birželio gale moteris pristatė visus reikalingus dokumentus ir jai buvo išduotas mėnesį laiko galiojantis leidimas prieš 62 metus mirusios motinos palaikus iš Bauskės rajone, Skaistkalnės seniūnijoje, esančių kapų pergabenti į Straugalių kapines.
Laikinai direktoriaus pareigas einanti Regina Abromaitytė „Panevėžio rytui“ patvirtino, kad visos giminės sutikimo jų tarnyba nereikalauja.
„Nei taisyklėse, nei įstatymuose nėra numatyta, kiek giminių dėl asmens perlaidojimo turėtų susitarti“, - sakė R.Abromaitytė.