Griaunanti Margirio pilies dvasia virš Lietuvos

Rimvydas Valatka

Išsižudžiusių ir susideginusių Pilėnų įvaizdis vis dar užima reikšmingą

Daugiau nuotraukų (1)
Toks derinys reiškia viena: mes vis dar nesuprantame, kad iš visų galimų praeities pavyzdžių pasiėmėme ir labiausiai netipišką tų laikų savo pilių gynybos atvejį, ir mažiausiai tinkantį epochai, kurios pagrindas yra kūrybiškumas bei pagarba žmogaus gyvybei.
Tebesielgiame taip, kaip suicidas Margiris. Vos susidūrę su sunkumais, o Lietuva iš visų pusių apsupta pasaulinės krizės, imame panikuoti, rietis ir norime surasti kuo daugiau kaltų tarp pačių pilies gynėjų.
Kitaip sakant, užuot organizavę savo pilies gynybą, priešui esant dar tik priešpilyje, mūsų pilies vadai ima kapoti galvas savo kariams ir šeimynoms, tuo pat metu ne blogiau už J.Kraszewskį šlovindami šį naująjį tautinį išsižudymą kaip vienintelę dabar galimą išeitį.
Naujausi istorikų darbai atskleidė, kad Pilėnų gynyba, priešingai nei kitų to meto žemaičių pilių gynimas, nepasižymėjo nei didvyriška kova, nei karine kompetencija.
Kad ir kaip šis faktas riestų nosį lietuviškos mitologijos gerbėjams, trokštantiems ir toliau vietoj nesumeluotos istorijos brukti stebuklines pasakas bei vaizdinius, vieni Pilėnų pilies gynėjai mėgino pabėgti, kiti norėjo gintis, treti ieškojo, ko dar būtų galima griebtis, todėl įsiplieskė vaidai, kurie išvirto į tarpusavio skerdynes.
Didžiausias panikierius buvo pats Margiris, kuris užuot bandęs įkvėpti kariauną kovai, nubėgo į rūsį ir nužudė savo žmoną.
Neatpažinti isteriško Margirio blaškymosi dabartinėje Lietuvos valdžioje gali tik aklas jos garbintojas.
Biurokratijos saulėlydžio komisija virto saulėtekiu biurokratams ir saulėlydžiu verslui, o premjeras lyg niekur nieko kelinta savaitė važinėjasi po Lietuvą dviračiu. Prezidentė tūno Turniškėse ir Prezidentūroje, tobulindama Čilės prezidento socialisto S.Allende's ir kitų marksistų darbus apie tai, jog krizės sąlygomis valstybė gali reguliuoti kainas, versdama krautuvininkus pardavinėti prekes mažesnėmis už jų įsigijimą iš gamintojų kainomis.
Arba išleisdama „istorinį“ apsupties metui dekretą, kuriuo savo spaudos atstovo žmonai sukūrė specialų etatą vadovauti prezidentės fotografei ir operatoriui. Labiausiai antikrizinės pareigos Lietuvoje dabar - Prezidentūros kanceliarijos komunikacijos skyriaus renginių koordinavimo poskyrio viršininkė.
Prezidentės didžiausias darbas - nesupykdyti konservatorių, kurių komisarei prie prezidentės R.Juknevičienei negėda būtų suteikti viceprezidentės titulą - tokia didelė jos įtaka D.Grybauskaitei.
Opozicijos nėra ir, atrodo, nebus. Europinėje valstybėje opozicija kasdien skelbia savo alternatyvas Vyriausybės sprendimams. Opozicija, kuri bijo įvardyti net savo šešėlinės Vyriausybės narius, daugiausia ką gali, tai tik eiti žvirblių iš sodo baidyti.
Viena, net be opozicijos palikta Lietuva su pagreičiu varo į dugną. Negana to, jau po pirmo krizės ledkalnio smūgio “Titanic” su rūpintojėliu Kapitonas įsakė skubiai apmokestinti valtis, gelbėjimosi liemenes ir šiltus pledus.
Jei per patį sezoninių darbų įkarštį liepos pabaigoje į darbo biržas per savaitę atėjo 7 tūkst. naujų bedarbių, galima tik įsivaizduoti, kas dėsis vasarį, kai prasidės masiniai bendrovių bankrotai.
Sausio 1-ąją elektros kaina, net jei nafta išsilaikys ties dabartine 70 dolerių už barelį riba, šoktelės mažiausiai iki 50 centų.
Bet nafta turėtų brangti, nes JAV ir senųjų Europos šalių ekonomika gali pradėti atsigauti. Be to, elektra Lietuvoje kainuos tiek, kiek pasakys Rusija, o ji po susitaikėliškų Lietuvos valdžios pareiškimų apie atominės elektrinės nereikalingumą gali užgiedoti tiek, kiek panorės.
Vadinasi, elektros kWh gali kainuoti ir 70, ir 80 centų. Esant tokiai elektros kainai ir pridėjus padidintus mokesčius, „Grigiškių“ popieriaus, Klaipėdos kartono ir kiti elektrą ryjantys mūsų fabrikai sausį iš rinkos bus išmušti kaip elektros kamščiai po trumpo jungimo.
Tai, kad opozicijos nėra, yra graudu, nes rodo Lietuvos politiką esant komoje. Bet atrodo, kad komoje ir visas šalies verslas.
Dabartinei valdžiai verslininkas yra patiltės plėšiko sinonimas, pati prezidentė ragina Lietuvos verslininkų bijoti labiau nei imperinių ambicijų varomų Rusijos energetikų, bet ar girdėjote kur nors, kad verslas, jei jau nekalba apie valstybės valdymo alternatyvas, protestuotų bent prieš valdžios rodomą panieką verslui?
Atrodo, taip, lyg dauguma verslininkų jau susitaikė su krachu ir tyliai geria, sparčiai naikindami buvusios prabangos likučius. Jei taip nėra, kuo paaiškinti mirtiną tylą Pilėnų verslo bokšte?
Tauta po sausio bananų baliaus prie Seimo irgi, atrodo, suprato savo vietą: lietuviškas „Titanic“ skęsta, o pagalbon skubantys laivai per toli, kad porą trejetą metų išgyventum lediniame krizės vandenyje, tad kam ta kova už būvį.
Bendruomenėje, nebūtinai visiškai sveikoje, bet bent jau tokioje, kurioje veikia išgyvenimo dėsniai, per 8 mėnesius tikrai turėjo iškilti bent vienas kitas naujas autoritetas, kuris kalbėtų apie alternatyvią Pilėnų gynimo taktiką ir strategiją.
Kol kas tokio autoriteto nėra ir žvelgiant į kitų metų vasario ūkanas, neatrodo, kad toks iš kur nors iškiltų. Ar tikrai Lietuvoje jau nėra kam net tarti daugumą priversiantį suklusti žodį?
Vienintelė tokia figūra, galinti pasakyti, kad karalius yra nuogas, - bent jau teoriškai - galėjo būti eksprezidentas V.Adamkus.
Matyt, todėl dabartinio Margirio NKWD taip nepaaiškinamai aistringai ir nesibodėdama nešvarių smūgių žemiau juostos puldinėjo Prezidentą paskutinėmis jo valdymo dienomis. Atrodo, tai paveikė. Išėjęs iš S.Daukanto aikštės rūmų, V.Adamkus užsidarė Turniškėse.
Virš Lietuvos plevenanti griaunanti Margirio dvasia reikalauja Tuoj pat sunaikinti arba bent jau suniekinti kiekvieną, kuris turi kitokią nuomonę, nei valdžia.
Galvų kapojimo ideologams ir praktikams atrodo, jog jei tiktai jiems pavyktų sutriuškinti kritišką mintį, jų valdžia būtų amžina. Tokia paprasta mintis, kad išsižudžiusiuose ir sudegintuose Pilėnuose nebereikės jokios valdžios, jiems kažkaip neateina į galvą.
Klausimas, kuris aktualus ne tik šiandien: ar ir toliau mes, lietuviai, elgsimės tik taip, kaip darė susirieję ir protą pametę Pilėnų gynėjai?
Gal vis dėlto geriau pavyzdį imti iš kitų XIV amžiaus žemaičių ir lietuvių pilių gynėjų, kurie neįėjo į romantizuotą mūsų valstybės istoriją tik todėl, jog mokėjo apginti savo pilis? Dėka karių profesionalumo, šaltos galvos, vadų mokėjimo organizuoti pilių gynybą ir susiklausymo, būtino sunkią valandą.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.