Ir visi lyg susitarę sužiuro į Europą. Nacionalinis saugumas, dotacijos, struktūrinės reformos, atominės elektrinės, tiltai į niekur. Projektai, projektėliai, politikų akyse žibantys gausybe nulių, lyg visi varžytųsi su ilgai nepranokta garsiąja milijardine A.Zuoko tramvajaus idėja.
Kai pasibaigia idėjos, prasideda milijoniniai valstybiniai skolinimosi priepuoliai vaikų ir vaikaičių gerovės sąskaita.
Jeigu to neužteks – Tarptautinio valiutos fondo kreditai. Apsiriję nuo kadaise būtų pinigų pertekliaus, tačiau norintys dar ir dar prisigrobti.
Vis visko per mažai, vis visko trūksta. Iš paskutiniųjų jėgas sukaupusi Lietuva, kaip erkė, bando prisisiurbti prie senstančio Europos kūno.
Gal dar kas nors skolins? Gal dar parems, pagelbės agonijoje? O kol visko trūksta – skaitykim ženklus. Prezidentės kelionė pas švedų bankininkus išmaldos – kaip narkomanės šauksmas, kad už Europos pinigus susileistų dar vieną dozę. Premjero maldavimai prie bankininkų durų, urzgimas prie Europos Sąjungos (ES) slenksčio su galbūt milijardus išplausiančiais energetikos projektais, žaidimai energetinio saugumo baubais.
Ar tikrai viso to reikia, kai tų projektų kaina peržengia bet kokias sveiko proto ribas? Juk jei tikrai Lietuva jaustųsi nesaugi, jau seniai, dar tada, kai derėjosi dėl stojimo į ES, būtų tą problemą išsprendusi.
O dabar metų metus nesugeba dėl nieko susitarti. Vis padejuodama, kad kažkas nori kažkokio kyšio. Gerai, kad ES pinigų ir kyšiams gali užtekti. Bet ar tikrai to reikia? Ar tikrai žinoma, ką galima būtų su tais pinigais padaryti? Jei taip neišvogus ir nepravalgius?
Vakariečiai, kol galėjo, mokėjo sovietų nuskurdintai valstybei pašalpą. Tačiau, ko gero, dabar pradeda pamažu suprasti – narkomanui pinigų niekada negana, jie visada paleidžiami vėjais. Nesvarbu, kad patys vakariečiai nežino, ką su tais pinigais būtų galima padaryti.
Lietuvoje jie dygsta kotedžais ir vilomis, prabangiais automobiliais ir vaikų studijomis užsienyje. O pinigų visada vis per mažai ir per mažai. Jie noksta „atkatais“ ir turtingomis skurdžių giminaičių dovanomis. Ir vis per maža, ir vis negana.
Kuo didesnis automobilis, kuo prabangesnis būstas ir kuo didesnė vila, tuo labiau visko per maža. O dar, neduok Dieve, kaimynas išdrįso gyventi geriau. Arba nepavyko atsitverti viso ežero, kad būtų galima pasikviesti aukštų svečių iš užsienio.
Bet neįsitempkit taip. Trūkumas tėra tik kapitalistinė iliuzija. Brukamas amžino skurdžiaus kompleksas. Norėk vis daugiau ir daugiau. Norėk vis geriau ir geriau. Ir iš tikrųjų – reikia vis daugiau ir daugiau. Nors gerai pagalvojus, viso to, ko reikia, iš tikrųjų visai nereikia.
Neįsitempkit, sakau, krizės nėra. Krizės realumą galima išmatuoti sumažėjusiais sočių politikų pagurkliais. Jei atmintis neapgauna, teismai Lietuvoje jau oficialiai patvirtino, kad Seimo nario gerklė yra gerokai didesnė, negu paprasto mirtingojo. Juk joje ilgiau lieka daugiau alkoholio, kuris nepatenka į kraują. Nesu girdėjęs, kad dar kur nors pasaulyje toks atvejis būtų nustatytas, vadinasi, mūsų seimūnų gerklės tikrai ypatingos. Ir visiems gerai.
Akivaizdu, kad krizės nėra. Ją, kopijuodami lepių vakariečių verkšlenimą, sugalvojo ir taip žmones suklaidino laikraščiai. Lietuvoje – paprasčiausias sugrįžimas į skurdžią posovietinę korumpuotos oligarchinės šalies tikrovę. Jokios krizės nėra.
Tiesą sakant, taip netgi paprasčiau gyventi. Nei trečios poros batų, nei antro automobilio nereikia. Nei kelionių į Turkiją, Kretą ar Egiptą. Jų ir nebėra.
Tėra grįžimas į realybę. Iš iliuzijų pasaulio, kur aukso monetomis sninga. Iš išpūstų burbulų, kurių sproginėjimas apsuka galvą. Iš besaikio gyrimosi, pasirodymo manijų. Iš beprotiško noro kuo greičiau praturtėti savo visuomenės sąskaita. Į Lietuvą, kur mėnesį laiko galima pragyventi valgant vien kruopas ir bulves. Nuotakų ir pramogų užsieniečiams šalį. Paprastą, žmogišką, mielą gintarinę Lietuvą. Gerumo Lietuvą.
Ekonomistais apsimetantys sovietinio stiliaus smegenų plovėjai propagandistai iš visokių institutų mulkina skaitytojus kvailais išvedžiojimais, kad tik būtų apsaugoti tie, kas dėl nevykusios prooligarchinės mokesčių politikos susikrovė milžinišką kapitalą. Ir visiems gerai.
Politikai vilkina bankroto įstatymą, kol bankai diskriminacinėmis palūkanomis spaudžia visus žmones savo paskolų valiutą pakeisti į eurus. Kad sulaužytų gyvenimų sąskaita apsisaugotų nuo valiutos devalvacijos pavojų. Ir visiems gerai.
Reta byla dėl piktnaudžiavimo valstybės pareigomis pasiekia teismą. Ir visiems gerai. Politikai atvirai Seimo posėdžiuose kaltina vienas kitą per dideliu apetitu kyšiams. Ir visiems gerai. Valstybė kapoja galvas verslui ir paprastiems žmonėms mokesčiais – ir visiems gerai. Tuoj tuoj užsmaugs pensininkus ir motinystės loterijoje sužibėjusias moteris. Ir visiems gerai.
Štai tokia ta geroji Lietuva. O kai visiems gerai, tai akivaizdu: krizės nėra. Yra tik prie nesavų pinigų pripratusio narkomano šauksmas prieš reabilitacijos kursą. Sako, sovietmečiu tokius gydydavo prievarta. Dabar taikoma švelni kapitalistinė bankrotų terapija, kurios galima išvengti tik skubiai parsiduodant.
Tad krizės nėra. Ekonominis skrydis tebuvo iliuzija. Valdžia visiškai nieko nesukūrė – nei darbo vietų, nei įvaizdžio, kuriuo būtų galima tikėti, nei teisingumo.
Kritimas tėra grįžimas į realybę. Į alkaną, varganą Lietuvą. Su nykiomis dėžutėmis, vadinamomis butais. Su lauko tualetais. Su pensininkėmis, skaičiuojančiomis kiekvieną litą prie tviskančių vakarietiškų prekystalių. Su jaunimu, kuris svajoja apie užsienį. Su valdžia, kuri sugeba pasirūpinti tik savimi. Su kvailiais, kurie nevagia. Idiotais, kurie neima kyšių. Nevykėliais, kurie nežino, kam duoti. Šalimi be veido, bet su beprotišku apetitu tuštybės blizgesiui. Viešųjų ryšių kampanijoms. Prabangių prekių etiketėms. Pagyrūniškumo priepuoliams.
Liko Lietuva, kuri nesugebėjo investuoti į savo piliečių ateitį taip, kad paprastas suvargęs provincijos kultūros darbuotojas, negalvodamas apie pinigus, galėtų sau leisti nors vieną savaitgalį pasidžiaugti sostinės viešbučiais, restoranais, kultūros renginiais. Viskas, kas geriausia, sukurta jiems – turtingiems, pilvotiems Vakarų Europos turistams. Nes tik vakariečių išmaldos ir apetito dydžiu iki šiol buvo matuojama Lietuvos gerovė.
Sako, ekonomika smunka žemyn, ir vėl kyla. Tikėkimės, kad kiekviena lazda turi du galus, ir šalis žengs į šviesų rytojų kitokia. Įspūdingai kitokia – kaip gražuolė po mėnesių bado dietų. O kol kas krizės nėra. Tik dėl viso pikto stebėkim seimūnų pagurklius.