Gregoras Zamsa vieną rytą pajuto tą patį, ir galiausiai suprato pavirtęs vabalu. Tai negatyvi metamorfozės pusė, - artimiausi žmonės žvelgia į tave kaip į vabalą, galiausiai ir tu pats toks pasijunti esąs. O juk būna atvirkščiai, kartais nubudęs jauties esąs labiau žmogus nei įprastai, ir ne tik žmogus, bet dar ir dalis neįtikėtinai įdomaus ir reikšmingo pasaulio, kuris galbūt tėra tik tavo paties vaizduotės vaisius. Didelis, gražus vaisius.
Einu keliu, šuo dergia mišką, aplinkui lengva migla, galvoje atsispindinti kaip veidrodyje – samsara, nirvana. Galvoju apie tris kaimo troboje likusias moteris – velniškai norisi šį rytą būti musulmonu, turėti kieme naftos šulinį ir tris moteris. Keturias. O gal ir keturiasdešimt.
Landžiojame pakrūmėmis, šuo turi savo šuniškų reikalų, miškas jam, tikram miestiečiui, kvapais ir garsais be perstogės atakuojanti intriga, man – literatūra. Antanas Baranauskas, prieš praryjamas nuobodžios ir bejausmės Katalikų bažnyčios, taško savo poetinę sėklą Anykščių šilelyje, atlieka paskutines pagoniškas apeigas. Atsisveikinimas su pagonybe, su pasaulietiškom pramogom, su moters kūnu. Didžioji erotinė sublimacija.
Na, kartais ir miškas būna tiesiog miškas.
Vietos visiškai nepanašios į grybingas – sausais lapais nuklota žemė, šykštūs medeliai, šernų išversti apgaišusių samanų likučiai, nušepę kemsynai, gižlūs šabakštynai.
Viešpatie, šūdinesnės vietos grybams augti nesusapnuosi. Keista, bet šioje dykynėje randu tris baravykus. Beveik be jokių pastangų, net neieškojęs – užėjau, pamačiau, apsidžiaugiau. Jeigu ne ypatingas rytas, būčiau ranka numojęs – atsitiktinumas, o dabar sakau – dovana. Kažkas mane myli. Rūpinasi, pakenčia. Vien jau už tai galima klauptis ant kelių ir daužyti galvą iš dėkingumo.
Nieko neturiu - nei maišelio, nei krepšelio, tenka griebtis vaikystės žvejybinės patirties – nusilaužiu šakelę, viename gale nulupu žievę, storesniajame palieku atšaką. Ir suveriu baravykus vieną paskui kitą, dabar jau šešis, – tokia bus mano iškyla šį rytą, nelyg žvejyba vėjo ežeruos.
Tiesą sakant, kažkas baugaus yra grybų pasaulyje. Įsivaizduoju, kad iš žemės priešais mane staiga išlenda ne grybas, o koks nors gyvas padaras. Su ragais, pavyzdžiui. Graikus tokia baimė kankino jau prieš keletą tūkstančių metų – pasėjęs slibino dantis Jasonas turėjo susikauti su šarvuota kariauna, išdygusia iš tų dantų. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Ar jau pakankamai esu pasėjęs tamsos, kad priešais išdygtų... Nieko baisiau už iš žemės lendantį žmogų nesugalvoju.
Saulė po truputį kyla, muša stiprus šviesos srautas pro tirštos lapijos plyšį, kiaurai tankmę – ryškus, sodrus, beveik tobulos apskritimo formos spindulys ant samanų. Kai dar kinas buvo rodomas senoviniais kino projektoriais, mėtydavome popieriaus gabalėlius į šviesos srautą ir akimirksnį paprasti saldainių popiergaliai virsdavo aukso trupiniais. Paskui krisdavo atgal, į tarpus tarp žiūrovų kėdžių, vėl atvirtę į šiukšles. Viso žmogaus gyvenimo metafora. Tiesa, kartais tų aukso trupinių būna taip mažai, kad jų net nepastebim.
Metas kurt laužą, einu už klojimų, kur sukrautos malkų rietuvės. Viskas šiandien taip tobula, viskas iškilminga, lyg aplinkui dunksotų ne miškas, o linksmoji klasicizmo epocha.
Imu malkas, kraunu jas į glėbį, staiga matau, viena pliauska pajuda ir traukiasi nuo manęs. Viskas taip puiku šį rytą, galbūt ne be reikalo, galbūt visa tai ir buvo tik uvertiūra į kažkokį dar didesnį, dar ryškesnį ir galbūt net stebuklingą, mistinį įvykį, apreiškimą. O gal aš jau pavirtau kokia nors šlykštyne, moterys vis dar miega, jų nepasiklausi.
Kodėl moterys taip ilgai miega iš ryto? Vienintelė Margaret Thatcher miegodavo keturias valandas. Na, gal ne viena, kartu su Leninu. Adolfas Hitleris, ir tas vienuoliktą ryto keldavosi.
Velniai rautų, kuo gi aš pavirtau, kas atsitiko su mano gyvenimu, su mano vidaus pasauliu, idealais ir visai kitais iškiliais svarbiais dalykais, kuo gi aš pavirtau, jei nuo manęs šį rytą net pliauskos bėga.
Geriau įsižiūrėjęs matau, kad pliauska ne tik šliaužia tolyn, bet dar ir rangosi. Taip nebūna. Net jeigu čia ir stebuklingas miškas, net jeigu ir samsara, nirvana. Angis, kad aš prasmegčiau, vos į glėbį neužsiverčiau arkliškos, kokį dešimtį kilogramų sveriančios angies.
Ir vis dėlto, būna kartais gamtoje tokių akimirkų, kai... (čia kiekvienas gali įrašyti savo regėjimus, fantazijas ir sentimentus).