Štai kaip anądien blykstelėjo naujasis visų Lietuvos pensininkų ir bedarbių globėjas – visus bėdžius, kurie patys susiras naują darbą, pasiūlė apdovanoti specialiais piniginiais prizais.
Iš tiesų daugumai bedarbių, atsidūrusių audringuose krizės vandenyse, susirasti naują darbą greitai bus tikras žygdarbis, vertas ne tik pasigėrėjimo, bet ir specialaus prizo.
Nuo kranto šias pastangas stebėsianti valdžia darys viską, kad būtų ir sunkiau, ir įdomiau. Štai kaip uoliai raitojasi rankoves kirpti visas išmokas ir pašalpas.
Tačiau prizu „už neįtikėtiną naujos darbo vietos atradimą“ nereikėtų apsiriboti. Juk idėja tokia puiki! Reikėtų įsteigti mažų mažiausiai dar vieną prizą – už valdininko išvarymą darbo ieškotis.
Jį galėtų gauti tas viršininkas, kuris pirmasis į rinkos tyrus išsiųs bent vieną savo pavaldinį, saugiai ir šiltai tūnantį po valdišku stogu.
Juk tai irgi būtų tikras žygdarbis! Prizams už jį lėšų iš biudžeto prireiktų ne daugiau nei buvusių bedarbių apdovanojimams, nes būtų toks pat retas.
Kad ir kaip didžiausia kovotoja su biurokratija pasiskelbusios valdžios propaganda dėliotų statistikos duomenis, vis tiek išeina, kad per pastarąjį pusmetį valdininkų armija tik pūtėsi.
Iš biudžeto išlaikomų valstybės tarnų daugėjo dešimtimis ir net šimtais.
Tai nenoromis pripažįsta ir patys valdžios atstovai, „naikinantys“ tuščias kėdes ar prie išnykusių valdininkų priskiriantys tuos, kurie tik pakeičia valdišką darbo vietą arba statusą.