Bažnyčia pirmiausia yra tikinčiųjų bendruomenė. Dažnai žmonių vaizdiniai apie Bažnyčią visiškai neatitinka jos tikrosios esmės. Galima tik pasakyti, kad žmonės neteisingai mano, ir viskas, bet tam neteisingam požiūriui formuoti didelės reikšmės turėjo ir institucinės Bažnyčios vaidmuo.
Jei Bažnyčia nori gyvybingai atlikti savo misiją žemėje, ji visada turi būti besireformuojanti, kitaip bendruomenės bus apmirusios ir susenusios, o pastatai – tarsi Dievo mauzoliejai. Vartodamas žodį „reformacija“ neturiu mintyje tik XVI a. istorinius Bažnyčios reformacijos procesus, tai reiškia gebėjimą kalbėti naujai ir įtikinamai kiekvienam laikmečiui.
Pavyzdžiui, tradicinės Protestantų bažnyčios dabar yra labiau sustabarėjusios ir negyvybingos, palyginti su Katalikų bažnyčia, kuriai reformacijos ugnies įpūtė II Vatikano susirinkimas, vykęs 1962–1965 metais.
Bažnyčios – Dievo mauzoliejai?
Neseniai bernardinai.lt publikavo straipsnį „Bažnyčiai reikia naujos Reformacijos“, kuriame taikliai pavaizduota šiuolaikinė krikščionių padėtis Europoje.
Autorius, kuris pats dalyvavo pamaldose, pastebėjo: „Šios pamaldos judriame milijonus gyventojų turinčiame mieste man priminė laidotuves. Ne kokio žmogaus, o kažkada didingos buvusios institucijos laidotuves. Pasak architektūros paveldo išsaugojimo organizacijos „Victorian Society“, per pastaruosius 40 metų Anglijoje uždaryta apie 1600 ne vieną amžių tikintiesiems tarnavusių bažnyčių“.
Ir kitose Europos valstybėse bažnyčios yra pardavinėjamos bei uždaromos, kai kurios panaudojamos kaip muziejai, kitas nusiperka musulmonai. Likusios bažnyčios neretai primena senelių prieglaudos psichologinės pagalbos centrus.
Žinoma, vyresnio amžiaus žmonės turėtų gauti tokią dvasios stiprinimo pagalbą, tačiau jei Bažnyčia nesugeba pagal krikščionišką mintį formuoti jaunimo ir viduriniosios kartos, ji neturi ateities. Dėl to ir toliau bažnyčias teks pardavinėti. Lietuvoje padėtis ne kitokia.
Apsilankęs vienose Anglikonų bažnyčios pamaldose užsienyje pagalvojau, kad greičiausiai tokiose pamaldose jaunesnis žmogus būti ir tokiu būdu savo šlovinimą išreikšti nenorėtų. Lietuvos provincijoje pamaldos taip pat atsiduoda pelėsiais, o ką jau sakyti, kai jos atliekamos konvejerio principu.
Absurdiškai skamba, kai žmonėms primenama, kad nedalyvavimas sekmadienio Mišiose yra nuodėmė. Argi nebūtų geriau pasistengti, kad pamaldos taptų tikrai priimtinas šventimas pagal kultūrinius visuomenės poreikius?
A.Maceina apie pranašus ir kritiką Bažnyčioje
Ar leistina Bažnyčioje diskusija ir kritika? Kai kas linktų atsakyti, kad ne, tačiau sveika kritika tikinčiųjų bendrijoje yra ne tik leistina, bet ir pageidautina, būtina. Svarbiausia, kad ji būtų teigiama ir geranoriška. Biblijoje aprašomi pranašai kaip tik ir yra tos teigiamos kritikos pavyzdžiai.
Žymus lietuvių filosofas ir teologinės minties plėtotojas Antanas Maceina knygoje „Krikščionis pasaulyje“ taip nusako pranašą: „Pranašas yra žmogus, atsikreipęs į ateitį, tačiau ne ta prasme, kad ją nuspėtų, bet ta, kad dabartį išmatuotų ateitimi, kaip Viešpaties planu. <...> Konkrečia bei kasdiene prasme pranašavimas yra kritika. Būdamas jautrus istoriniams įvykiams ir sąjūdžiams, palygindamas juos su Viešpaties planu ir juos teisdamas, pranašas savaime kritikuoja esamą būklę tiek pasaulyje, tiek Bažnyčioje“.
Jų kritika ir balsas – ne dėl tuščios kritikos, pasimėgavimo, kitų apjuodinimo, juolab – dėl komercijos. Jų pranašavimas, kritika buvo iš meilės ir dėl meilės. Tai pranašo raginimas keistis, kai ką net griauti, kad būtų sukurta kažkas kokybiškai nauja, perspektyvu, vaisinga.
„Tuo jis kelia nerimą, – pažymi A.Maceina, – nes drumsčia įsisenėjusį saugumo jausmą. Jis atskleidžia papročių veidmainingumą, įstatymų nudvasėjimą, institucijų sustingimą, tiesos pridengimą raide, o ypač meilės stoką“.
Jei jau cituoju A.Maceiną, kurį šiandien Lietuvos katalikai laiko dideliu autoritetu, tenka pastebėti akivaizdžią trintį su klerikalais dėl jo pažiūrų. Išmestas iš Kunigų seminarijos dėl „prieštaravimo dvasios“ ir vėliau kaip aktyvus krikščionis katalikas daug kam neįtiko savo naujoviškesnėmis aktualiomis pažiūromis. Jį netgi skundė Vatikanui – jei eretiškumu gal ir nedrįso kaltinti, tai „nepatikimumu“ ir „abejotino“ požiūrio skleidimu – tikrai.
Kokios Bažnyčios nori Jėzus?
Kodėl apie tai verta ir reikia kalbėti? Kai kas jau sako, kad Bažnyčios laikas Europoje jau seniai pasibaigęs, ji nebeįtakinga, tikinčiųjų labai mažai ir jie likę tik senyvo amžiaus – jiems išmirus, savaime sunyks ir Bažnyčia. Kiti įsikibę laikosi klišių, kad Bažnyčios pragaro vartai nenugalės, nes taip parašyta Šentame Rašte.
Tikrai norisi tikėti, kad pragaro vartai Bažnyčios nenugalės. Tačiau pridenginėti savo sustabarėjimą ir nenorą veikti neteisingai interpretuojant kai kurias Biblijos vietas – mažų mažiausiai kvaila. Kažkada ir popiežius buvo pasiskelbęs „Vatikano belaisviu“, leido „Svarbiausių mūsų laikų paklydimų sąrašą“, o istorija liudija, kaip įtaka Europoje vis tiek silpo.
Nejaugi iš istorijos mes galime pasimokyti tik to, kad iš jos nepasimokoma? Ar šiandien nekartojame Bažnyčioje padarytų klaidų?
Popiežius Jonas Paulius II, kreipdamasis į jaunimą, yra taikliai pasakęs: „Bažnyčia, tapk tuo, kas esi“. Jei Bažnyčia visada būtų buvusi tuo, kas ji savo esme yra, šiandien nereikėtų kalbėti apie masinę sekuliarizaciją, nusigręžimą nuo tikėjimo vertybių.
Vis dėlto per dažnai Bažnyčia yra gąsdinanti karikatūra, o ne Jėzaus vizijoje matyta Dievą ir vienas kitą mylinčių bičiulių bendruomenė. Taigi, Bažnyčia, tapk tuo, kas esi.