Jaunas provincijos kalvis ieško vis naujų gyvenimo spalvų

Artėjant neišvaizdžių garažų link kadaise buvusioje pramoninėje Kupiškio dalyje gali pasirodyti, jog čia vyksta nelegalus alternatyvios muzikos koncertas.

Po kiek laiko trankioje muzikoje ima ryškėti duslūs kalamo metalo garsai, dar po minutės garsų kokofonija pasipildo neperstojamu ūžimu, tarytum kažin kas būtų pramušęs žemės kiautą ir iš tos skylės veržtųsi susikaupusios įkaitusios dujos.

Šių patalpų centre po griozdišku ir smarkiai kaukiančiu gartraukiu rusena kalvio žaizdras. Virš jo palinkęs jaunas vyriškis nuo prakaito blizgančia plikai skusta galva.

Viena ranka laikydamas į ugnį pamerktą geležies gabalą, kita ranka žarstekliu maišo iki raudonumo įkaitusias anglis.

Keliolika sekundžių kaitinęs metalą kalvis greitu judesiu jį ištraukia ir padėjęs ant priekalo įnirtingai kala energingos muzikos ritmu. Prie priekalo stovi tiesiog jaunas ir stiprus vyras.

25 metų Audrius Laucius iš pirmo žvilgsnio pasirodo kiek vyresnis nei yra iš tiesų. Amžiaus prideda kiek agresyvoka išvaizda. Vyriškis mūvi odines kelnes, kurios, kaip ir odinė prijuostė, kalvėje saugo nuo spragsinčių žarijų.

Kiek vėliau, iš šaltos, vien tik žaizdro šildomos kalvės persikėlus į kur kas jaukesnį butą, A.Laucius prisipažino, kad noras tapti kalviu atsirado ne iškart.

Tėvai nuo mažens mokė būti praktiškam, gal todėl vaikinas iš pradžių rinkosi kur kas žemiškesnę - mūrininko profesiją.

Baigdamas mokslus Kupiškio amatų ir verslo mokykloje Audrius suprato, jog jam kur kas priimtinesnė skulptoriaus dalia, tad įstojo į Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetą.

Per ketverius studijų metus vaikinas išmoko dirbti su akmeniu, medžiu, netgi stiklu, tačiau mieliausias širdžiai pasirodė metalas.

„Studijuodamas metalo darbų mokiausi vienoje kalvėje. Iš pradžių tik tvarkydavau dirbtuves ir stebėdavau. Bėgant laikui ir pats pradėjau po truputį kurti.

Mokytojas man davė labai daug, ko dėstytojai nesugebėdavo paaiškinti ir per kelis mėnesius, kalvis paaiškindavo per vieną dieną“, - pasakojo A.Laucius.

Pasibaigus studijoms ilgainiui vis gilėjantis namų ilgesys nugalėjo didmiesčio teikiamas perspektyvas.

Baigdamas studijas jaunuolis vienam dėstytojui pareiškė, kad sugrįš į gimtąjį Kupiškį ir įkurs savo kalvę. Dėstytojas tik pasijuokė, tikindamas, jog provincijoje kurti neteks - visas darbas apsiribos vien vyrių ir kabliukų gamyba.

„Taip ir yra, - šypsodamasis kortas atskleidžia Audrius. - Pasitaiko ir įvairesnių darbų. Čia kitaip nei didmiestyje, žmonės pasikliauja draugų ir pažįstamų rekomendacijomis, nelabai kas siekia originalumo“.

Kol nėra užsakymų, skulptorius kuria sau ir draugams. Kalvės gale matyti iš molio lipdomos trys gyvačių galvos, ateityje jos bus nukaltos iš metalo ir papuoš stulpą, padarytą iš šakoto medžio stuomens. Šis kūrinys rems jo sesers buto lubas.

Nors gyvendamas Kupiškyje kalvis ir pasiilgsta didelio miesto šurmulio, tačiau, anot pašnekovo, viską atperka darbo sąlygos.

Kaune įsirengti nuosavą kalvę būtų neįmanoma vien dėl patalpų nuomos kainų. Provincijoje ir metalas kur kas pigesnis.

Tik dirbti vienam nėra įdomu, trūksta konkurencijos, nuolat skatinančios pasitempti ir tobulėti.

„Ateityje planuoju po vienu stogu suburti ir daugiau bendraminčių, besidominčių kalvyste ir skulptūra“, - ateities planais dalinosi Audrius.

Kartkartėmis kalvės duris praveria ir entuziastingi Kupiškio jaunuoliai, tik, deja, ilgai neužsibūna - pritrūksta valios.

„Jie įsivaizduoja, jog tereikia užkurti žaizdrą, paimti į rankas plaktuką, pakalti geležį ir darbas baigtas, - juokiasi pašnekovas. - Tačiau suvokus, koks tai iš tiesų ilgas ir sunkus darbas, visas entuziazmas bemat išgaruoja ir mokiniai pradingsta“.

Kupiškyje įkurta kalvė jokio pelno neneša, greičiau atvirkščiai - reikia papildomų lėšų, kad ją išlaikytum. Būtent todėl, paskatintas ugniagesio brolio, Audrius taip pat tapo gelbėtoju.

Tai duoda papildomų pajamų, paįvairina ir gyvenimą, kuris nebėra toks rutininis, besisukantis tik apie kalvę ir namus.

Jau nuo paauglystės A.Laucius muša būgnus, kurie jo gyvenime atsirado visai netikėtai - peržengus Kupiškio amatų ir verslo mokyklos slenkstį.

Šioje profesinio rengimo mokykloje jau daugelį metų gyvuoja kapela. Kai mokslus baigė kapelos būgnininkas, A.Laucius, vedamas smalsumo, į rankas pirmą kartą paėmė būgnų lazdeles ir jų nebepaleidžia.

Noras išmokti groti būgnais buvo toks didelis, jog pritrūkus lazdelių į šipulius buvo paleista ir sena vaikiška lovelė - iš jos virbų pasidarytomis lazdelėmis kupiškėnas groja iki šiol.

Šiuo metu A.Laucius groja Kupiškio kapelijoje, orkestre ir roko grupėje, taip pat kartkartėmis pagelbsti kitiems kolektyvams.

Kaip ir kalvystė, grojimas yra greičiau dvasinio peno šaltinis.

„Grojantys kupiškėnai džiaugiasi, kad jų klausosi, kad turi kur praleisti laiką, jie net pasiryžę patys primokėti, kad tik kur pagroti galėtų“, - sako pašnekovas.

A.Laucius džiaugiasi, kad grodamas aplankė jau ne vieną šalį. Tai ir yra atlygis, nes kitokio atlyginimo už grojimą jis negauna.

Groti A.Lauciui tenka tiek daug, kad neapsieinama ir be kuriozinių situacijų.

„Visiems trūksta būgnininkų, prašo pakeisti, padėti, - šypsodamasis pasakoja pašnekovas. - Kai į kokį koncertą suvažiuoja visos kapelos, jos keičiasi, o štai būgnininkas vis tas pats sėdi.

Būna, kad ir kūrinių nežinau, bet kai pagaunu sistemą - gerai. Bėda, kad kiekviena kapela tuos pačius kūrinius kitaip atlieka, daro savotiškas pauzes, pasirenka skirtingus tempus. Tada improvizuoju“.

Ne kartą A.Lauciui yra tekę plėšytis tarp koncertų skirtinguose miestuose - kapela grodavo Panevėžyje, orkestras - Kupiškyje. Toks įtemptas gyvenimo tempas A.Lauciui patinka. Tai lyg adrenalinas, darantis gyvenimą prasmingesnį.

Audrius tikina, kad tiesiog tysoti išsidrėbęs ant sofos negalėtų.

„Aš ir valgydamas pailsiu, juk tuo metu dirba tik riešas ir burna, - juokiasi A.Laucius. - Ir eidamas pailsiu, nes tada dirba tik kojos.

Visą dieną mušęs būgną laisvai galiu po to dirbti kalvėje, ir atvirkščiai. Kai mušu būgnus, dirba riešas, koja, smegenys. Einant į darbą dirba kojos, o rankos ilsisi.

Tereikia mokėti viską tolygiai paskirstyti. Būdamas kalvėje aš net nejaučiu to darbo, tiesiog susilieju su klausomos muzikos ritmu, o rankos tiesiog dirba tai, ką moka“.

Iš pažiūros agresyvokos išvaizdos vyrukas iš tiesų yra itin taikus žmogus. Jo galvoje kirba begalės sumanymų, nespėjus įgyvendinti vieno, galvoje jau gimsta kitas - nenuostabu, kad jo kambario lentynose ne vienas sąsiuvinis su eskizais ar tiesiog užrašytomis mintimis.

A.Laucius nerūko, nežaloja savęs alkoholiu, net kavos negeria. Kupiškėnas mieliau geria džiovintų svarainių arbatą.

„Nesuprantu savižudžių, jie sako, kad nebeturi tikslo gyventi, bet kaip jo gali nebūti? Įgyvendinęs vieną tikslą visuomet sau iškeliu naują. Kai esi užsiėmęs, nelieka laiko galvoti nesąmonių“, - tvirtina A.Laucius.

Jaunasis kalvis-būgnininkas gali ilgai pasakoti apie save, tačiau užsiminus apie širdies reikalus kurį laiką tyli - šioje srityje kol kas sekasi mažiau - nelieka laiko.

„Man pirmoje vietoje buvo kalvė. Dabar ją jau turiu, tai galiu ir apie tai pagalvoti, - šypsodamasis teisinasi jis. - Tėvai graužia, kada namo žmoną parvesiu, kada anūkėlių bus. Vyresnis brolis ir sesuo jau sukūrė šeimas, tai visų žvilgsniai pakrypo į mane“.

Kartu grojantys vyresni kapelų muzikantai taip pat nėra abejingi vyruko meilės reikalams - vieni ragina jokiu būdu nevesti, o kiti piršliauja - į drauges siūlo savo jaunas giminaites.

Savo būsimai merginai A.Laucius kelia nemažus reikalavimus, tačiau ne dėl to, kad mano pats esąs tobulybė. Tiesiog idealios moters portretas susiformavo dar studijų metais - ketverius metus studijuojant skulptūrą nori nenori atsiranda įprotis visame kame ieškoti tobulų proporcijų.

Be to, svajonių mergina taip pat turėtų būti ne mažiau aktyvi.

„Nebūtinai turi turėti tokius pat pomėgius, man net įdomiau, kad užsiimtų kuo kitu, ko aš nespėju ar nemoku, - dėstė pašnekovas. - Svarbiausia, kad požiūris į gyvenimą sutaptų“.

Dar viena Audriaus svajonių merginos savybė - pomėgis šokti. Vaikinas pats kadaise dalyvavo šokių maratone ir sustojo tik tuomet, kai laimėjo pirmąją vietą, ir tik todėl, kad po 35 valandų alinančio šokimo nelikus konkurentų pasidarė nebeįdomu.

Vardindamas idealios merginos savybes kalvis vis dėlto pernelyg neįsijaučia, pripažįsta, kad pokalbio metu išreikšti pageidavimai gali bemat nublankti iš tiesų sutikus tą vienintelę.