Niekas negali žinoti, ar už kampo netyko banditas, galintis iš pasalų suduoti dar vieną smūgį ekonomikai. Tokie dalykai gali nutikti dėl politinių pokyčių – tereikia prisiminti 1979-ųjų Irano revoliuciją, sukėlusią antrąjį šoką naftos rinkoje – arba atsiskleidus kokiam nors naujam finansų siaubui.
Bet būkime optimistai ir tarkime, kad išties prasideda atsigavimas. Jei tai būtų tiesa, o atsigavimo ženklai neišblėstų per rudenį, ką tai mums atskleistų apie Didžiąją 2007-2009-ųjų pasaulinę finansų krizę ir recesiją bei jos pamokas?
Aš išskirčiau keturis didelius dalykus, kurių svarbiausias yra tai, kad liberalizmo arba laisvos rinkos idėjų, siejamų su Margaret Thatcher, amžius dar visai nepasibaigė.
Vis dėlto pirmiausia reikia paminėti, kad tvirtinimai, jog išgyvename sunkiausią nuosmukį nuo XX a. ketvirtojo dešimtmečio depresijos, buvo gerokai perdėti. Istorines proporcijas jis įgavo paprasčiausiai dėl to, kad palietė visą pasaulį.
Tačiau valstybių lygyje jis neatrodė ir nesijautė toks išskirtinis. Nei Britanijoje, nei Amerikoje padėtis nebuvo blogesnė nei dešimtojo dešimtmečio pradžioje arba (JAV atveju) - šeštojo pabaigoje. Nedarbas vis dar didėja, bet turėtų paaugti daug daugiau, kad galėtume šią krizę pavadinti sunkiausia per šimtmetį.
Tikroji naujovė, palyginti su ankstesnėmis krizėmis, yra ta, kad nuosmukį sukėlė bankininkystės krizė ir tai, kad nuosmukis yra defliacinis, o ne pastangos suvaldyti infliaciją. Todėl palūkanų normos pasiekė dugną, sumažindamos gyvenimo išlaidas grąžinantiesiems paskolas už būstą ir skatindamos vartojimą.
Antra, nors krizė palietė visą pasaulį, išties būta dviejų rūšių nuosmukio – ir jų skirtumai išryškės lipant iš duobės. Naujieji Azijos milžinai - Kinija ir Indija - kartu su kai kuriais mažesniais kaimynais, patyrė kitokią ekonomikos krizę nei turtingieji Vakarai. Tiek Kinija, tiek Indija pirmąjį 2008-ųjų pusmetį išgyveno nesuvaldomą infliaciją, todėl vyriausybės jautėsi privalančios nuspausti monetarinius stabdžius.
Nelaimingo sutapimo dėka šis savas, vyriausybių politikos sukeltas ekonomikos sulėtėjimas sutapo su paklausos smukimu Vakaruose po „Lehman Brothers“ bankroto 2008-ųjų rugsėjį. Tačiau net ir nepaisant to, Kiniją ir Indiją būtų ištikęs nuosmukis, nes sugriežtinus monetarinę politiką sustingo nekilnojamojo turto rinka. Tik trečdalis kaltės už Kinijos ekonomikos sulėtėjimą tenka susitraukusiam eksportui.
Kad Azijos nuosmukis yra kitokios rūšies, matosi iš greitesnio jos atsigavimo. Geras vyriausybių politikos sukelto sąstingio bruožas yra tas, kad politiką galima pakeisti. Tą Kinija labai sėkmingai padarė, davusi nurodymą valstybinei bankų sistemai daugiau skolinti. Per pirmą šių metų pusmetį paskolų jau išdalinta daugiau nei per visus praėjusius metus. Toks energingas ir neišrankus skolinimas gali turėti ilgalaikių padarinių, bet staigiausias tokios politikos padarinys – staigus ekonomikos atsigavimas.
Taigi pasiruoškite perskaityti dar daugiau antraščių apie galios centro persikėlimą į Aziją ir tariamai pranašesnį Kinijos ekonomikos valdymą – ypač artinantis naujam G-20 susitikimų raundui (finansų ministrų Londone rugsėjo 4-5 dienomis ir vyriausybių vadovų Pitsburge kiek vėliau tą patį mėnesį).
Vis dėlto svarbesnis yra trečiasis punktas: šio, neva istorinio nuosmukio pabaigoje naftos kainos sieks 70 JAV dolerių už barelį – dvigubai daugiau nei prieš šešerius metus.
Iš dalies tai reakcija į laukiamą Azijos ūkių augimo atsinaujinimą. Tačiau tai, kad nafta neatpigo net per krizę, rodo, kaip suvaržyta pasiūla – tiek dėl investicijų į naujus telkinius trūkumo, tiek dėl sustiprėjusios OPEC kontrolės.
Kai atsigavimas įsibėgės, nafta neabejotinai dar pabrangs, nebent OPEC neteks drąsos arba našumą padidinusią Saudo Arabiją apims labdaringa nuotaika. Tai bloga žinia Vakarų (taip pat ir Kinijos bei Indijos) ūkiams, nes brangi nafta yra tarsi augimo mokestis. Tačiau rankas turėtų trinti aplinkosaugininkai ir elektrinių automobilių gamintojai, nes aukštos naftos kainos sumažina šiltnamio efektą daug greičiau nei šimtai aukščiausio lygio konferencijų.
Ketvirtoji, ir didžiausia, į pabaigą artėjančio nuosmukio pamoka – kad pernai liberalizmui ir tris dešimtmečius dominavusioms R.Reagano ir M.Thatcher doktrinoms rašyti nekrologai pasirodė gerokai perdėti. Valstybė į ekonomiką grįžo tik suteikti pirmosios pagalbos – nors ir gyvybiškai svarbios. Europos ir Amerikos vyriausybės parduos nacionalizuotus bankus pasitaikius pirmai progai ir kur galėdamos apkarpys valstybės išlaidas. Pasibaigus krizei finansų reguliavimo taisyklės bus griežtesnės nei prieš ją, tačiau net Friedrichas Hayekas, M.Thatcher guru, vargu ar prie to kabinėtųsi.
Išties, drįsčiau prognozuoti, kad po penkerių ar dešimties metų padarysime išvadą, jog stipriausiai ir patikimiausiai nuo 2007-2009-ųjų krizės atsigavo tos šalys, kurių ūkiai buvo lanksčiausi, labiausiai linkę ieškoti naujų galimybių ir išteklius nukreipti iš pasenusių sektorių į naujus. Kitaip tariant, tokios liberalios šalys, kaip Didžioji Britanija ir JAV.
Susivaržiusi Europa turės vėl mestis į liberalizmo pusę. Japonija įstrigo dešimtojo dešimtmečio stagnacijoje, nes jos ūkis buvo pernelyg nelankstus. Tokia yra liberalizmo pamoka: ne tai, kad rinkos visada teisios, bet tai, kad jos yra nuolat eksperimentuojančios ir prisitaikančios sistemos, kurias varžydamos vyriausybės tik kenkia savo valstybėms.
***
B.Emmottas yra buvęs žurnalo „The Economist“ redaktorius.