Ligi šiol pasigirsta minčių, kad pirmaisiais amžiais Marijos kapas buvo slepiamas bijant, kad krikščionių persekiotojai neišniekintų ar kaip kitaip nepakenktų Jėzaus motinos palaikams. Dėl to sukurta legenda yra labiau konspiracinė: prie Marijos kapo atėję apaštalai rado tuščią kapą be kūno, bet pilną gėlių – panašiai kaip ir jos sūnaus, tik ten buvo likusi drobulė.
Neaišku, kuris laikmetis įtvirtino šį gėlėmis apipintą romantinį Marijos įvaizdį, tačiau paskui daugybę metų krikščionys būtent tokią Mariją regės Vakarų tapybos darbuose ir ant daugybės bažnyčių altorių – tarp gėlių ovalo ar tarp gėlių po kojomis, kičinę.
Dogma apie Marijos žemiškojo gyvenimo pabaigą ir jos paėmimą į dangų buvo priimta 1950 m. popiežiaus Pijaus XII apaštalinėje konstitucijoje „Munificentissimus Deus“. Konstitucijoje Pijus XII citavo VIII a. autorių, garsų šventąjį, Bažnyčios daktarą, teologą Joną Damaskietį. Pastarasis pabrėžė, kad „buvo būtina, jog ta, kuri gimdyme išsaugojo savo nekaltumą, po mirties taip pat išsaugotų be menkiausio sugedimo savo kūną“.
Vis dėlto vienas dalykas, šioje šventėje dar nuo pirmųjų krikščionybės amžių likęs autentiškas iki mūsų dienų, yra tai, kad mes visiškai neliūdime dėl Marijos mirties. Mes švenčiame jos mirtį, t.y. naują jos gimimą.
Ankstyvuosiuose krikščionių raštuose yra daugybė užuominų, kad mirtis anuomet buvo švenčiama, tai buvo šviesos ir džiaugsmo šventė. Rusų pravoslavų bažnyčia irgi nekalba apie Marijos paėmimą dangun su visu kūnu. Stačiatikiai Marijos mirtį vadina užsnūdimu, užmigimu.
Rytų bažnyčios aiškina, kad Jėzaus motinos mirtis buvo ypatinga, tarsi trumpas sapnas, iš kurio ji netrukus vėl buvo pažadinta – kitokiu pavidalu, amžinajam gyvenimui. Ir tai vyko apaštalų akyse.
Pauliaus laiškuose sakoma: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti – staiga, vieną akimirką <...> mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe, šis marus kūnas apsivilktų nemarybe“ (1 Kor 15,51).
Rytų krikščionys Žolinę mini ir kaip Marijos dangiškąjį užgimimą, kur svarbiausias akcentas yra mirties nebuvimas. Marijos mirties akimirka, kurios būta tarsi sapno, daugeliui Rytų apeigų krikščionių tapo pavyzdžiu ir giliu mirties paslapties – perėjimo į naują gyvenimą – išgyvenimu. Taigi suprantama, kodėl stačiatikių bažnyčių atstovai kartais pareikšdavo tam tikrą nepritarimą ar netgi nesupratimą dėl per didelio Vakarų sureikšminimo, sakydami, kad per daug dėmesio skiriama Marijai ir taip nutolstama nuo Dievo.
Atidžiau pasižiūrėjus į Bažnyčios istoriją matyti, kad Marijos paėmimo į dangų klausimas, kaip ir pamaldumo Marijai, jos vietos krikščionių tikėjime svarstymai, ne kartą kėlė diskusijų. Tačiau patriarchalinėje Krikščionių bažnyčios struktūroje moters ir motinos Marijos kultas kai kuriose šalyse visada buvo ir bus ypač svarbus bei gyvas, pavyzdžiui, senovės baltai Žolinę šventė kaip didžiosios Deivės gimdytojos Lados šventę, kurios vieton, priėmus krikščionybę, buvo paskirta Motina Mergelė Marija.
Pažvelgus į Stačiatikių bažnyčios ikonas, kuriose vaizduojama Dievo motina, galima rasti daugybę filosofinių poteksčių apmąstyti Marijos būties ir misijos paslaptis žymiai gilesniame kontekste, nei tą siūlo katalikiškas tikėjimas. Ikonose galima pamatyti tai, kad, pavyzdžiui, naujai užgimęs Marijos kūnas vaizduojamas baltai suvystyto kūdikėlio, kurį savo rankose laiko Kristus, metafora.
Toks yra istorinis kontekstas, meniniai ikonų slėpiniai, tačiau šie faktai dar nepaaiškina, ką gali reikšti dangun paėmimo fenomenas filosofine prasme. Kodėl Bažnyčia nekalba apie Marijos užgimimą ar apie kūno perkeitimą, įvykusį apaštalų akyse?
Vieno kultūrologo manymu, prieš 2 tūkst. metų hebrajų visuomenė su moterimis elgėsi panašiai, kaip dabar elgiamasi kai kuriose musulmoniškose šalyse. Taigi mes turime tai, ką turime – patriarchalinę Krikščionių bažnyčią ir, matyt, dar ilgai negalėsime tikėtis kitokios.
Vakarų krikščionys pabrėžia būtent Marijos paėmimą į dangų, pakylėjimą, jos išaukštinimą. Turbūt dėl to verta naujai perskaityti Vakarų bažnyčios didžiųjų filosofinių ir teologinių tiesų lobyną.
1839 m. Prancūzijoje iš kilmingos ir turtingos šeimos kilusi Marija Eugenija Mileré įkūrė Marijos dangun ėmimo seserų kongregaciją, kuri siekė derinti gilią kontempliaciją ir švietėjišką misiją.
Kaip vieną iš svarbiausių tikslų įkūrėja skelbė moters švietimą, nes, pasak jos, moteris yra ašis, aplink kurią atsiranda nauja gyvybė, kuriama šeima, lavinami ir auginami vaikai, formuojama visuomenė. Tad pirmiausia moteris turi būti labiau gerbiama, išaukštinta dvasine prasme, išlavinta, apgaubta meilės ir Dievo malonės.
Atvira savo laikmečio lūkesčiams ir klausimams jauna to meto prancūzė suvokė, kad viską, ko trokšta žmogus, galima rasti Kristaus mokyme, evangelijose. Ši aistra vedė ją per visą gyvenimą. Marija Eugenija mirė 1898 m. Paryžiuje, o jos įkurta Marijos dangun ėmimo kongregacija ir toliau tvirtėjo bei plėtėsi.
Lietuvoje šios tarptautinės kongregacijos seserys įsikūrusios darbuojasi Vilniuje, ant Šeškinės kalno, viename iš privačių namų kvartalų. Vienuolijos gyvenimo reguloje rašoma, kad jos siekia būti „turtingos Bažnyčios dvasia“.
Seserys dar vadinamos asumpcionistėmis. Lotyniškai žodžiai „assumpta est“ reiškia būti apglėbtam, paimtam, pakylėtam.
Į visą Marijos gyvenimą ir jos misiją reiktų pažvelgti šiek tiek platesniu kontekstu, ne vien tik žemišku, bet ir dangišku mastu – kiek tai įmanoma žmogiškam protui. Jėzus įsikūnijo per Mariją, pirmasis Marijos išaukštinimas, pakylėjimas įvyko tą akimirką, kai ji turėjo atsakyti arkangelui Gabrieliui.
Ji ne iškart sutiko, akimirką svarstė ir tik tuomet ištarė „taip“. Galima diskutuoti, ką tuo metu išgyveno arkangelas, ką svarstė dangaus galybės. Ar galėjo Marija pasakyti „ne“?
Taigi Marija visada Dievui taria „taip“. Ir šiuo besąlygišku pasitikėjimu ji yra pakylėjama, išaukštinama, tarsi kiekvienu atveju Dievo paimama į delnus, aukštyn, švelniai apglobiama. Tai nuolat vykstantis Marijos pakylėjimas per visišką atsidavimą Dievui – „assumpta“ judesys – „taip“ judesys.
Gimus Jėzui, Marija visa širdimi jį sekė ir kartu visiškai pasitikėjo Dievu. Nors pasitaikydavo akimirkų, kai buvo galima susvyruoti, suabejoti, papriekaištauti ar nusivilti, Marija tuos klausimus nešiojosi širdyje ir pavedė juos Dievui.
Per kiekvieną Jėzaus gyvenimo įvykį Marija išaukštinama. Žemiškąja prasme tai nebūtinai yra džiaugsmingas įvykis, tačiau kiekvienąkart, kai sutinkama su Dangaus valia, gaunamas palaiminimas, įvyksta pakylėjimas dvasine prasme.
Prisiminkime, kas atsitinka, kai Marija ir Juozapas pameta Jėzų šventykloje. Jėzus jį suradusiems tėvams atsako: „Man reikia būti Tėvo reikaluose“ (Lk 2,49). Marija su tuo susitaiko, tai priima, mėgina suprasti.
Tai vėl pakylėjimo, „assumpta“ judesys dvasine prasme. Motinos žino, kokie jausmai išgyvenami, kai akimirką suvoki, kad galbūt pametei savo vaiką minioje, arba kai jauti, kad vaikas nuo tavęs tolsta. Motinų širdis, susitaikiusi ir nuolankiai pavedusi savo vaikus Dievui, dažnai išgyvena šį „assumpta“ judesį – tą vidinį, nors ir skausmingą, dvasinį pakylėjimą.
Kitas pavyzdys – Jėzus tarsi atsisako motinos ir savo brolių, sakydamas: „Mano motina ir mano broliai – tai tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8,21). Daugeliui atrodo, kad tuo pasakymu Jėzus sumenkina, tarsi atsižada savo motinos, savo šeimos. Tačiau iš tiesų yra priešingai – jis ją pakylėja ligi dangiškosios šeimos rato, t.y. Jėzus išplečia savo mažytę šeimą į visuotinę. Savo tikruosius tėvus Kristus atveda į Viešpaties šeimą. Marija tokioje visuotinėje tikinčiųjų šeimoje lieka itin svarbi.
Šis pakylėjimo, apglėbimo, „assumpta“ judesys ypač atsiskleidžia žvelgiant į Kristaus mirtį, kai skaitome apie Mariją, gedinčią po kryžiumi. Ką išgyveno motinos širdis Didįjį šeštadienį, kai sūnus miręs, kai nėra jokių prisikėlimo ženklų? Toji diena kupina didžiulės tylos, įtampos, nevilties ir... pasitikėjimo, nes nieko daugiau, rodos, nelikę. Nieko daugiau, tik didžioji tyla, kai Marijos širdis ir čia taria Dievui tą patį nebylų „taip“, kaip ir anuomet, kai tai ištarė arkangelui Gabrieliui.
Mąstydami apie aną tamsųjį šeštadienį, matome ypatingą Dievo galybės judesį Marijoje – jis tarsi laiko ją savo delnuose, jos sielą, išaukština, pakylėja ją prie kryžiaus, iki dvasinio nukryžiavimo, iki išankstinio nemirtingumo paskyrimo, per didžiulę Meilę, Viltį ir Tikėjimą tuo prisikėlimu, kuris netrukus įvyks ir kuris jau padovanotas jai.
Taip, kaip Marija buvo apglėbta Dievo dvasios ir jos perkeista, dvasine prasme pakylėta, dar būdama gyva paimta į dangų, taip ir Marija Eugenija savo laiku įžvelgė, kad kiekviena moteris gali būti taip pakylėta, išaukštinta, perkeista Dievo dvasiniame lygmenyje.
Ji ypač plačiai suvokė tikėjimo galią ir Dangaus valios priėmimą, kasdien tariant „taip“ visuotinėje tikinčiųjų šeimoje. „Per moterį gali pasikeisti visuomenė“, – sakė Marija Eugenija.