Tas bičiulis tėra paprastas praktiškas žmogus; nėra nei pamaldus katalikas, nei kitokių dvasingų mokymų žinovas. Jis tiesiog lietuvis, kuris neseniai, palikęs sėkmingą karjerą užsienyje, su visa šeima sugrįžo namo. Čia jis dirba ir augina šeimą. Tačiau didysis „sugrįžimo“ uždavinys dar neišspręstas. Privalu įauginti šeimą į istoriškai savą, bet dar naujai neįsisavintą Lietuvos visuomenės dirvą.
Mat šeimos gerovė ir asmenų ryšiai neapsiriboja tik šeimos pasauliu. Šeima tėra ląstelė visuomenės, kuri yra šeimos daigelio dirva ir gerovės pamatas.
Akivaizdi tiesa. Tačiau ne visai. Čia mums savuose dirvonuose užsikuitusiems ir dažnai „užsiknisusiems“ bendros terpės, t.y. visos visuomenės, sveikata yra visai neakivaizdus dalykas. Mes iki šiol sunkiai įsisąmoniname bendruosius, arba nacionalinius, interesus; neišmokame jų vaisingai puoselėti.
Mūsų išrinktieji „delegatai“ yra puikus ir kartu liūdnas visuomenės nedarbingumo, taigi, ir nesveikatos atspindys. Mes nepasitikime jų tuštybe, jų nesąžiningumu, jų nekompetencija lygiai taip pat, kaip mes nepasitikime vienas kitais.
Šie dalykai žinomi. Apžvalgininkų ir žurnalistų sočiai nuverkšlenti. Tačiau nesveikos dalykų padėties diagnozės tyrimu ir juo labiau gydymu visuomenės reikalų „žinovai“ dar rimtai neužsiminė. Diagnostinis tyrimas pareikalautų gilesnės savianalizės, mąstymo askezės ir kantrybės. Tūlas drūtas ir šauniai papuikęs lėkštų įžvalgų apžvalgininkas, kurių mūsų krašte nors vežimu vežk, šituo neužsiima. O nuodugnių mąstytojų ir sielos dirvonų vaisingų ugdytojų - trūksta .
O štai minėtas bičiulis, Tomas iš Marcinkų, ėmė ir taikliai diagnozavo. Mat jo rūpestis, kaip ir daugelio, buvo ir yra jo šeimos visavertė dvasinė sveikata. Persodindamas savo dar jauną šeimos kūną į istoriškai savą dirvą jis pamatė lietuviškosios terpės trūkumą – tai, ką jis praras ne savoje istorinėje, bet jau aktualiai įsisavintoje negimtoje visuomeninėje terpėje. O praras jis šimtmečiais klostytos visuomeninės sanklodos vertes.
Tai kodėl Tomas sugrįžo į Lietuvą? Todėl, kad jis nori susigrąžinti ir iš naujo įsisavinti Tėvynės, kuri kol kas vis dar žaizdoja svetimo užkrato pūliais, vertes. Mat tiek carinė, tiek ir sovietinės okupacijos sistemingai naikino Lietuvos šimtmečiais klostytą, laike puoselėtą ir skleistą, sielose įaustą savastį ir jos šimtametę tradiciją – piliečių valstybingumą.
Ši savastis yra sielose įaugintų ir šeimose išpuoselėtų vertybių, tarpusavio santykių bei tikėjimo Dievu audinys.
Žinia, mes jos jau nebeapčiuopiame , jau nebeatsimename. Mes – tai sovietmetyje gimusi karta. Dar gyvi seneliai, Lietuvos partizanai, tremtiniai, tikėjimą be kompromisų išlaikę krikščionys - dar jie, kraują bei dvasinę auką ant Tėvynės aukuro ir Dievui išlieję, tą nematomą Lietuvos savastį atpažįstą. Mes gi, šiuolaikiški, težinome kintamas turto kainas; ir toli gražu nebeapčiuopiame išliekamų verčių.
Pasakykite, ar asmeniškai kiekvienam iš mūsų yra svarbus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simbolis – Vytis, raitelis kovoje. Ar, iš viso, jis ką nors mums reiškia? Už šio simbolio slypi visa Lietuvos valstybingumo tradicija; valstybingumo, kurį pagrindė bendromis vertybėmis nuaustas, šeimose puoselėtas ir kartų istorijos bėgyje įsisavintas sielų audinys.
Atsakymas aiškus: Lietuvos valstybingumas yra akivaizdus faktas, tačiau valstybingumo tradicijos vertė toli gražu yra neakivaizdi.
Patriotinis auklėjimas? Žinios yra gerai. Krepšinis vienija. Alus ir „Ant kalno mūrai, joja lietuviai“ - taip pat. Tačiau visa tai nėra sielas į išliekamą bendrystę suvienijantys dalykai. Vertybės turi įaugti ir skleistis žinojimu ir meile; jos turi derėti su pačia žmogaus prigimtimi.
Ką siūlau? Tai, ką ir pats su tuo pačiu Tomu, Daiva, Jonu, Vyčiu, Šaru, Asta, Aurimu ir kitais kuriame. Lietuvos ir pasaulio katalikų žiniasklaidos lankose vis pasirodo žinių apie Kražius ir ten vykstančią kasmetinę Bažnyčios tradicijos studijų akademiją „Ad Fontes“.
„Prie ko ši akademija, Bažnyčios tradicija ir Lietuvos valstybingumo, t.y. sielų audinio, tradicija?“, tūlas paklaus.
Atsakymas per visą sovietmetį glūdėjo mūsų pasąmonėje ir, įdomiai simboliškai, šalia 1863 metų sukilimo dalyvių egzekucijos vietos, anuometinės Lenino aikštės, „sekančio“ troleibusų sustojimo - „Kražiai“. Ir dabar tai išsiskleidžia visa prasmės pilnatve.
Esame įsitikinę, kad į Kražius mus pašaukė ne anuometinis klebonas, ne miestelio istorija; bet Kražių kankinių kraujas. Taigi už ką tas kraujas buvo išlietas?
Kražių kankiniai gynė savo Kūną, t.y. Kristaus kūną, Kristų Eucharistijoje. Jis saugomas kiekvienos katalikų bažnyčios altoriuje. Taigi ir kražiečių Viešpats buvo tuomet vienintelės miestelyje išlikusios bažnyčios altoriuje. Tai buvo ne tik kova už tikėjimą. Tai buvo kova už save, už giliausią žmogiškai savą - Dievo šventinamą savastį. Tai buvo kova už pačią aukščiausią žmogui prieinamą asmeninę vertybę. Tai buvo kova už dvasinę Kražių parapijos bendruomenės, kilnių grafaičių benediktinių vienuolių ir visos LDK lotyniškosios kultūros savastį.
Gindami savąjį Dievą, jie gynė ir savo bendruomenę, savomis dvasinėmis vertybėmis grįstą valstybę. Dievas buvo jų prieglauda ir stiprybė, ir valstybės pamatas. Stipri valstybė, kurios piliečiai moka ir gali aukotis dėl tik tikėjimu apčiuopiamų nematerialių – aukščiausių - vertybių.
Stipri bus Lietuva, jei čia bus stipriai tikinčių žmonių.