„Jeigu neapmausi tu, būsi apmautas pats“, — regis, tokia taisykle pradeda vadovautis vis daugiau verslininkų, masiškai likviduojančių vienas ir steigiančių kitas įmones.
Sumaniai nukreipdami pinigų srautą į naująsias įmones, apsukruoliai skaičiuoja pelną, o skolas ir įsipareigojimus, kurių nė neketina vykdyti, palieka likviduojamoms ar bankrutuojančioms savo bendrovėms.
Šio reiškinio aukomis tampa vis daugiau sąžiningai dirbančių verslininkų, kuriems tenka susidurti su įmonių likvidavimo ir steigimo mechanizmą perpratusiais verslo partneriais.
Pinigai — kaip kraujas venose
„Jeigu pinigai versle suktųsi taip, kaip kraujas žmogaus organizme, jokios krizės nebūtų, bent jau aš jos tikrai nejusčiau. Tačiau kai perpjaunama ir nesutvarstoma bent viena stambi kraujagyslė, kraujas ima tekėti į šalį, o pinigai nusėda aferistų kišenėje. Tada atsiranda problemų“, — piktinosi Alytaus rajono verslininkas Romualdas Savickas.
Jis — individualiosios įmonės savininkas, 17 metų užsiimantis tarptautiniais ir vietiniais krovinių gabenimais.
Jau prieš kiek laiko verslininkas pastebėjo nemalonią tendenciją: už atliktas paslaugas į įmonės sąskaitą nepatenka pinigai. Pradėjus ieškoti galų, paaiškėjo, kad juos surasti bus painu, mat neatsiskaičiusi bendrovė beveik jokio turto neturi arba ankstesnės savo veiklos nebeplėtoja.
Daugelis tokių įmonių nuomojasi ne tik patalpas, kuriose įsikūrusios, bet ir darbo stalą, ant kurio stovi vienintelis nuosavybės teise priklausantis daiktas — kompiuteris.
Šiuo metu R.Savickui kelios įmonės skolingos apie 50 tūkstančių litų. Dėl kelių jų verslininkas yra kreipęsis į teismą. Tačiau vilties, kad pavyks iš skolininkų atgauti pinigus, jis turi mažai.
„Viena man skolingų bendrovių net savo veiklos jau nebevykdo, kitos atstovas tiesiai šviesiai pasakė, kad pinigų nebeatgausiu, nors direktorius, Baltarusijos pilietis, vis žada atsiskaityti. Taip ir kariauju su jais jau devynis mėnesius“, — guodėsi verslininkas.
Kai sykį dėl vėluojančių atsiskaitymų jis pats neįstengė sumokėti mokesčių „Sodrai“, jo įmonės sąskaita iš karto buvo užblokuota. Bandymas išaiškinti pareigūnams, kad mokesčiai nesumokėti todėl, kad bendrovė negauna savo uždirbtų pinigų, nedavė rezultatų. „Gal kaip nors“, — mykė mokesčių inspektorius.
Sistema palanki aferistams
„Vos tik pasiskundžiu, kad su mano įmone kas nors neatsiskaito, išgirstu vienintelį patarimą: kreipkis į teismą“, — pasakojo R.Savickas.
Tačiau teisinė sistema, su kuria tenka susidurti bandant išsiieškoti skolas, verslininką piktina dar labiau nei nesąžiningi skolininkai.
Jis jau įsitikino, kad kreipimasis į teismą — ilgas, brangus ir dažnai bevaisis procesas. Jis prasideda nuo vizito pas advokatą — už visų dokumentų parengimą tenka sumokėti apie tūkstantį litų.
Kai dokumentai pasiekia teismą, tas siunčia pranešimą skolininkui, o pastarasis rašo teismui prieštaravimą.
„Dažnai visiškai nelogišką ir niekuo nepagrįstą. Bet teisėjas, atsižvelgdamas į šį prieštaravimą, gali arba taikyti laikinąsias turto apsaugos priemones ir areštuoti mano skolininko turtą, arba besąlygiškai priimti prieštaravimą ir tuomet aš visą procedūrą turėsiu kartoti iš naujo.
O per tą laiką, kol vaikščiosiu pas advokatą, teisėją, mano skolininkas susitvarkys taip, kad ne tik neliktų jokio turto, bet ir pačios įmonės. Netrukus jis įsteigs kitą bendrovę ir netrukdomas dirbs toliau“, — apie šiandienio verslo ypatumus pasakojo R.Savickas.
Pas advokatą kartais užsukantis Alytaus rajono verslininkas išgirsta, kad jam skolingos įmonės jau nebėra. Lieka tik skėstelėti rankomis: pats įkliuvai, lyg kortomis pralošei.
„Apgautas žmogus lieka vienas prieš visą teisinę biurokratinę sistemą, o ji palanki aferistams. Jie siautėja nebaudžiami ir nekontroliuojami, bet niekas nesistengia jų pažaboti“, — piktinosi verslininkas.
Įrodyti — sudėtinga
R.Savickas įsitikinęs, jog Lietuvoje būtina labai kruopščiai persvarstyti įmonių steigimo įstatymus. Situacija greičiausiai būtų kitokia, jeigu uždarųjų akcinių bendrovių savininkai atsakytų asmeniniu turtu. Kaip individualiųjų įmonių steigėjai. Dabar uždarajai akcinei bendrovei įsteigti užtenka 10 tūkstančių litų.
Siekiant išvengti rizikos, šiuo metu daugelis individualiųjų įmonių perregistruojamos į uždarąsias akcines bendroves.
„Kai kreipiesi į advokatą, jis pirmiausia pasitikslina, ar turės reikalų su individualiąja įmone, ar su uždarąja akcine bendrove. Išgirdęs, kad su individualiąja, iš džiaugsmo net pašoka į viršų. Jei su uždarąja akcine bendrove, pirmiausia prašo palaukti: „Pažiūrėsiu, ką jie turi“, — pasakojo R.Savickas.
Jam pikta ir nesuprantama, kad sutramdyti įmonių likvidavimu ir steigimu manipuliuojančių verslininkų nėra beveik jokių teisinių galimybių: „Jų niekas negaudo, niekas nekontroliuoja, jų niekam neįmanoma apskųsti“.
Teisininkai pripažįsta: įrodyti, kad įmonė tyčia buvo įstumta į bankrotą, — labai painu ir teisinėmis priemonėmis užkirsti tam kelio beveik neįmanoma.
***
„Visi naudojasi situacija“
Verslininkas anonimas, paskelbęs skolose paskendusios įmonės bankrotą ir įsteigęs kitą tokia pat veikla užsiimančią bendrovę:
„Taip, mes esame blogieji, bet vis naudojamės situacija, kai galima nelegalius dalykus padaryti legaliai. Įstatymai nepasikeitė, tik dabar leidžiame sau elgtis kaip anksčiau nesielgdavome — viskas nurašoma krizei.
Dabar savotiškai kerštaujame bankams, kurie iš mūsų tyčiojosi. Niekur apie tai nebuvo garsiai kalbama, bet net ekonomikos klestėjimo laikotarpiu bendrovė, norėjusi gauti kreditą, privalėdavo užstatyti ne tik savo turtą.
Bankai reikalaudavo, kad savininkas laiduotų ir asmeniniu turto. Šio reikalavimo neįvykdęs apie kreditą galėjai nė nesvajoti. O kylant ekonomikai be paskolos išsiversti negalėjai. Ir būdavo taip, kad norėdamas gauti, pavyzdžiui, 100 tūkstančių litų kreditą turėdavai užstatyti ne tik dvigubai didesnį bendrovės turtą, bet ir kokių poros milijonų litų vertą savo asmeninį turtą.
O kai paskui viskas taip pasisuko, slepi uodegas, ir viskas.
Bankroto procedūrai reikia rengtis ilgai ir ji kainuoja daug: jeigu nori, kad viskas vyktų sklandžiai, reikia mokėti visiems su ja susijusiems asmenims.
Daugelis skolų lieka tik popieriuje. Realiai su savo verslo partneriais jau būni atsiskaitęs grynaisiais — kitaip negali, jeigu nori toliau dirbti toje srityje“.
***
Pažaboti gali tik viešumas
Kreditų biuro „Creditinfo Lietuva“ direktoriaus pavaduotojas Anatolijus Kisielis:
„Situacija, kai nepadengtų skolų turinčių įmonių, įmonių, kurių turtas areštuotas, vadovai likviduoja vienas ir steigia kitas bendroves, nėra nauja. Tokių dalykų pasitaikydavo ir anksčiau. Asmuo taip sprendžia savo finansinių įsipareigojimų nevykdymo problemą.
Tačiau sunkmečiu, didesnės rizikos akivaizdoje toks sprendimas tampa populiaresnis, jo griebiasi daugiau žmonių. Tad ir pats reiškinys paaštrėja, pasidaro labiau matomas.
Manoma, kad tai lengvesnis būdas pabėgti nuo įsipareigojimų: viską permetu į kitą įmonę ir toliau dirbu, užuot stengęsis būti garbingas, atsiskaityti su verslo partneriais, o jei verslas nesiseka, atsiskaičius pagal galimybes gražiai jį likviduoti.
Būna, kad įmonės uždaromos ir steigiamos naujos ne tik siekiant išvengti paprastos ekonominės rizikos, bet ir sukčiaujant.
Pažaboti nusikalstamumą — teisėsaugos institucijų reikalas. O kalbant apie normalią verslo riziką, tai manipuliavimą įmonių likvidavimu ir naujų steigimu būtų galima pažaboti pirmiausia neslepiant informacijos. Ji turi būti prieinama tiems, kurie suinteresuoti verslo santykiais su tuo asmeniu. Žinių apie blogą įmonės reputaciją paviešinimas būtų neigiamas įrašas tolesnei verslininko veiklai, jeigu jis siektų plėtoti verslą.
Paradoksalu, tačiau Lietuvoje vis dar paplitusi tradicija slėpti savo skolininkus, lyg bijant susipykti, tikintis pagerinti verslo santykius, kurie jau ir taip yra blogi.
Kokių dar priemonių galima imtis? Neleisti steigti naujos įmonės, kol iki galo nesutvarkyti ankstesnės reikalai? Bet tai tikriausiai būtų žmogaus teisių pažeidimas. Numatyti baudas už neatsiskaitymą su kreditoriais? Bet ar nebus per griežta, jeigu tai — normalus verslo žlugimas. Juk būna ir taip.
Manau, kad reikėtų griežtinti įmonių atskaitomybės valstybei politiką. Pagal dabar galiojančią tvarką duomenų registre privalu skelbti tik pagrindinį akcininką. O turėtų būti privalomas visų akcininkų registras, kuriame būtų privaloma registruoti bent 5 pagrindinius akcininkus, kad būtų galima atsekti, kas stovi už juridinio asmens.
Jeigu asmuo imasi verslo, jis turi suvokti, kad teks atsisakyti dalies savo privatumo. Kenkėjiško elgesio visuomenės atžvilgiu negalima pateisinti asmens privatumo neliečiamumo teise“.