A.Valinskas aiškiai pernelyg nuvertino rusus. Iš tiesų kas galėjo numatyti, kad Nigerijos piratai pagrobs Lietuvos piliečius? O kad Lietuva netruks sulaukti iš Rusijos „dovanėlių“, buvo galima drąsiai prognozuoti.
Rusija savaip mini įsiveržimo į Gruziją metines: įstatymu įteisina savo karinius veiksmus užsienyje ten esančių šalies piliečių gynimo pretekstu.
Tai leis Maskvai pateisinti agresiją prieš bet kurią valstybę, nes ir Afrikos savanose turbūt pavyktų rasti kokį jos pilietį.
Po NATO skėčiu spėjusioms prisiglausti Baltijos šalims gal ir nėra ko išsigąsti. Taip Rusija spaudžia pirmiausia Gruziją ir Ukrainą. Antai Maskva dar paskelbė, kad nesiųs į Kijevą savo naujo ambasadoriaus.
Atrodytų, kokia prasmė Rusijai dabar atidaryti trečiąjį frontą – su Lietuva? Ir kodėl smogta mums, o ne, pavyzdžiui, Estijai, ypač įpykdžiusiai Maskvą bronzinio kario skulptūros iškėlimu iš Talino centro?
Vis dėlto teigti, kad protu Rusijos suvokti neįmanoma, gali nebent tie rusai, kurie retai kada išsiblaivo. Maskvos veiksmuose visur galima įžvelgti logiką, nors galbūt ir gerokai liguistą ir kompleksuotą.
Neatsitiktinai atakai pasirinkta būtent Lietuva. Ne todėl, kad jos vežėjai pažeidė Rusijos muitinės procedūras ar pienininkai įvežė antibiotikais užteršto pieno. Tik visiški naivuoliai gali patikėti ar nenaivi Lietuvos prezidentė apsimesti patikėjusi, kad tai reali priežastis, o ne formalus pretekstas.
Negi Rusijos muitininkai neatkapstytų, kad ką nors pažeidė Latvijos vežėjai? O ar sunku būtų rusams kokį krislą pamatyti estų pieno produktuose? Juk baltarusių pienas akimoju tapo itin prastas, kai tik A.Lukašenka pamėgino pernelyg atvirai žaisti Vakarų korta.
Be abejo, Rusija per krizę kaimynų kailiu sprendžia savo nekonkurencingo ūkio problemas. Bet ekonominiai sumetimai vargu ar svarbiausi.
Nors išstūmus iš Rusijos rinkos už estus ir latvius daug aktyvesnius Lietuvos vežėjus konkurencija rusų įmonėms sumažėja, ką tai reiškia didžiulei šios šalies ekonomikai?
Svarbesnė politinė potekstė. Ir ji nesunkiai numanoma. Tai – lyg testas naujai Lietuvos prezidentei.
D.Grybauskaitės kalbas, kad ji keis V.Adamkaus užsienio politikos ir turinį, ir formą, o „tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik įsivaizduojamą šalies lyderystę euroatlantinėje erdvėje“, jau išgirdo Maskva.
Pakako mėnesio, kad rusai suteiktų D.Grybauskaitei progą įrodyti, kaip ji tvirtai gina Lietuvos interesus. Ir kokie šio testo rezultatai? Vilnius nuolankiai priėmė Maskvos ultimatumą – aukoja 29 didžiausius vežėjus. Vadovautasi logika, kad geriau trupiniai nei nieko.
Derėjosi ne D.Grybauskaitė, bet ji aiškiai nubrėžė Lietuvos veiksmų ribas, pasakydama, kad mūsų šalis neatsakys Rusijai analogiškomis sankcijomis, pavyzdžiui, kurdama kliūtis jos tranzitui į Kaliningradą.
Žinoma, ekonominis karas su Rusija būtų skausmingesnis pačiai Lietuvai. Bet jis vis vien jau vyksta.
Lietuvos nuolankumas dėl vežėjų diskriminavimo gali tik skatinti rusus toliau diktuoti savo sąlygas ir siųsti vis naujus signalus, kad jeigu norime palankesnio jų požiūrio, turime pamiršti ir Gruziją, ir Ukrainą, liautis kalbėję apie okupaciją ir žalos atlyginimą.
Ar prezidentės pragmatiška politika reikš, kad Lietuva žengs nuolaidų keliu? Jei Maskva įsitikins, kad būtent taip bus atsakoma į jos spaudimą, – rusų ultimatumai pasipils kaip iš gausybės rago.
Bet gal D.Grybauskaitei pavyks padaryti tai, ką ji žadėjo rinkėjams, – taip draugauti su ES galingaisiais, kad Rusijai būtų atsakoma ne vienašalėmis Lietuvos nuolaidomis, o kietu Briuselio atkirčiu?