Skydas nuo krizės ir ligų — Sai Babos ašramas

Dauguma jį laiko Dievu. Manoma, kad jis turi nepaprastų aiškiaregystės, telepatijos ir gydymo galių.

„Man nėra abejonių, kad Sai Baba — tai Dievas žemėje. Bet taip manyti — kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas“, — sakė 63 metų inžinierė statybininkė Kristina Gulbinienė.

Sai Babos ašrame moteris lankėsi net 10 kartų. Pastarąjį — drauge su vyru Alfonsu — Šiaulių sporto mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Dešimt metų atkakliai priešinęsis pagaliau jis ryžosi leistis į Indiją ir ten išbuvo visą mėnesį. Iš Sai Babos ašramo vyras skambino dukterims į Lietuvą ir pasakojo: „Aš esu rojuje. Čia — tokia ramybė“. Alfonsas ir vėl nori ten važiuoti.

Kas Kristiną taip magiškai ten traukia, kad į tolimą kelią leidosi net 10 kartų?

„Meilė. Meilė, kuri sklinda iš to žmogaus vidaus. Atsimenu, 1995 metais, kai ten nuvažiavau pirmą kartą, daugybė žmonių, pasirodžius Sai Babai, apsiverkdavo. Prisimindavome skaudžius praeities išgyvenimus, patirtas psichologines traumas.

Pabuvus ašrame visa tai dingdavo, išnykdavo. Vien dėl to, kad esi gaubiamas Sai Babos auros. Kad patiri didžiulę ramybę, kuri ateina į tavo sielą. Aišku, jeigu žmogus atsivėręs ir pasirengęs tą ramybę priimti.

Aš stebuklų neieškojau — man reikėjo ramybės. Man reikėjo įsitikinti dieviškąja meile — kad ji egzistuoja, kad ji yra, ką aš jausdavau skaitydama Evangeliją. Man neliko skirtumo tarp Sai Babos ir Kristaus“, — dėstė K.Gulbinienė.

1976 metais Kristinai buvo atlikta krūties operacija. Tai moterį tarsi sustabdė ir privertė pažvelgti į kūną visai kitu žvilgsniu. Anksčiau ji labai vertino žmogaus intelektą, meną, poeziją — jai tai buvo aukščiausios vertybės. Pati mėgo tapyti, rašyti eiles.

Tačiau po operacijos visa tai neteko pirmykštės vertės. Kristina mąstė: „O ką aš žinau apie tą pasaulį, iš kurio atėjau ir į kurį turėsiu sugrįžti?“ Ji suvokė, kad čia, šioje žemėje, esame laikinai.

Moteris pradėjo kasdien melstis ir atlikinėti dienos analizę. Po kelerių metų ji pradėjo matyti šviesą. Iš pradžių tai ją gąsdino. Juk sovietų laikais dvasinių žinių nebuvo galima pasisemti. Tačiau kai susitiko su Australijoje gyvenančia savo teta, ši Kristinai paaiškino, kad toji šviesa ateina iš Dievo per jos sielą. Ir nereikia jos bijoti.

„Sunkiausiais gyvenimo momentais, kai ateidavo mintys, žinodavau, kad jos — ne iš mano proto, o iš aukščiau. Ir jos viską sudėliodavo į vietas, suteikdavo jėgų toliau gyventi.

Dvasiniu pasauliu domėjausi vis labiau. O 1990 metais, pirmą kartą perskaičiusi Sai Babos knygą, suvokiau, kad tai — dvasinis mokytojas, kuris man gali labai padėti keistis. Mano didžiausias troškimas buvo keistis. Tobulėti. O tam reikėjo dvasinio mokytojo“, — aiškino Kristina.

Pirmą kartą į Sai Babos ašramą ji važiavo turėdama vieną tikslą — rasti dvasinį mokytoją.

„Dabar grįžtu iš Indijos suvokusi tai, ko nesuvokdavau anksčiau. Susigaudžiusi savyje kur kas labiau, žinodama, ką dabar, šiame savo gyvenimo etape, galiu jau keisti. Pavyzdžiui, kaip suderinti meilę ir griežtumą ir savo, ir aplinkinių silpnybėms“, — kalbėjo K.Gulbinienė.

„O ar jums neatrodo, kad toks beatodairiškas gilinimasis į save — paprasčiausias egoizmas?“ — paklausiau.

„Argi egoizmas — norėti tobulėti? Aš jaučiau didžiulį poreikį tobulėti. Jeigu kurie norai ir neišsipildo, sumažėja mano ego. Svarbu, kad dėl to nekiltų nepasitenkinimo, agresijos. Reikia išmokti gyventi tiesiog mylint artimą, Dievą, save“, — dėstė šiaulietė.

Sai Babos būstinė, arba ašramas, — savotiškas vienuolynas, atviras į jį atvykstantiems įvairių tautų žmonėms iš viso pasaulio. Pas stebukladarį traukia dvasinių, fizinių, materialinių rūpesčių kamuojami žmonės. Čia jie pajunta mokytojo teikiamą dvasinį džiaugsmą ir meilę.

Dalis žmonių čia iš tikrųjų pasveiksta. Pats Sai Baba sako, kad jiems pasveikti padeda jų tikėjimas. Dalis žmonių čia ieško dvasinių turtų. Iš pradžių juos turint nori pamatyti mokytoją, kitus žmones, paskui atranda savyje.

Anksčiau Sai Baba žmonėms pasirodydavo dažniau. Pastaruoju metu, nes jam jau daug metų, į ašramą pas žmones išvažiuoja vežimėliu dažniausiai kartą per dieną.

Anksčiau daugiau žmonių jis kviesdavosi asmeninio pokalbio. Pastaruoju metu labiau bendrauja su tais, kurie dirba jo vykdomuose projektuose, pavyzdžiui, vandens (gėlo vandens Indijoje labai trūksta), nemokamų universitetų, ligoninių.

Sai Babos ašrame nėra griežtos prievartinės tvarkos. Ten vyksta dvasinės praktikos, į kurias gali įsitraukti, jei tau tai priimtina. Gali giedoti, medituoti, klausytis paskaitų arba lankyti gydytojo Rao ajurvedinėje klinikoje vykstančius jogos seansus. Gali tiesiog sėdėti tyloje, jei tau reikia ramybės.

Ašrame svarbus ir tarnavimo kitiems aspektas. Valgyklose gali ruošti valgį, dalyti maistą, padėti adaptuotis naujai atvykusiems. Studentai maistą vežioja vargšams į kaimus. Medikai gali eiti į ligoninę padėti vietos gydytojams.

Lolita ir Darius Žukai, Sai Babos ašrame pagyvenę du mėnesius, Indijoje liko net ketveriems metams. Kadangi Lietuvoje jie išnuomojo savo nekilnojamąjį turtą, Indijoje turėjo iš ko gyventi. Netoli ašramo šeima nuomojosi butą.

„Mums labai norėjosi patirti, išgyventi gerumą ir meilę. Atrasti tai savo viduje ir ugdyti. Įgyti tos gyvenimo patirties, kuri ten lengviau pasiekiama. Ašramo aplinka leidžia geriau išgirsti savo vidų, susitvarkyti su savimi, nurimti“, — pasakojo Žukai.

Lolita dar pridūrė: „Per tuos metus prasiplėtė mūsų pasaulėžiūra. Vėliau ateina laikas, kai šviesą pradedi matyti kiekviename žmoguje. Manau, tai — Sai Babos mokymo esmė. Bet turbūt tas pat pasakytina apie įvairius mokytojus, religijas, tikėjimus, visus didžiuosius žmones — ta pati šviesa“.

„Manau, kad Sai Baba — aukštesnio lygio siela. Indai jį laiko Dievo įsikūnijimu. O jis sako: „Visi jūs esate Dievo įsikūnijimas, tik to nežinote“. Tai — subtilūs dalykai“, — kalbėjo D.Žukas.

Kai kurie žmonės ten pasveiksta, kai kurie — ne. Būna tiesiog stebuklingų, sunkiai protu suvokiamų išgijimų. Pavyzdžiui, iš vežimėlio atsistoja invalidas ir pradeda eiti. Arba po apsilankymo ašrame žmogui jau nebereikia operacijos. Žukai bendravo su vienu indu, kuris buvo beveik miręs, bet ligoninėje jį atgaivino Sai Babos palaiminimas.

Sai Babos ašrame išmokstama didelės tolerancijos. Ten švenčiamos pagrindinės visų religijų šventės. Tokių Kalėdų, kokias Lolita matė, išgyveno ten, niekur kitur — nei Lietuvoje, nei kitose šalyse — jai neteko patirti.

„Visi ugdome savo individualumą. Pirmiausia ten sumažini savo „aš“. Pamatai, kad kitas, ne tiek išsilavinęs žmogus visą laiką gali vaikščioti spindinčiomis akimis ir džiaugtis gyvenimu. Ir turi progą to pasimokyti iš jo.

Tuo, ką čia laikome stebuklais, ten niekas nesistebi. Stebuklų galima patirti ir Lietuvoje. Manau, kad būnant Indijoje sustiprėja tikėjimas dieviškąja galia, jos suvokimas. Tada tau gali ateiti pagalba“, — tiki Lolita.

Kartą jų dukteriai Atilei buvo iki 40 laipsnių pakilusi temperatūra. Pabuvus šventykloje nukrito. Kitą kartą ašrame ji nusirideno nuo lovos ir susibraižė kaktą. Šventykloje patepus šventaisiais pelenais žymės išnyko.

„Svarbiausia — žmogaus tikėjimas stebuklu. Kai tikime, kad įmanoma pagyti, stebuklas ir įvyksta. O Sai Baba — be galo šviesi asmenybė, aplinkiniams spinduliuojanti didžiulę artimo meilę bei gerumo energiją, kuri randa atgarsį žmonėse“, — sakė L.Žukienė.

Kai gyveno Indijoje, Lolita rašydavo, lankydavo jogos seansus arba tiesiog užsiimdavo savo dvasine praktika, padėdavo kitiems atvykusiems. Prižiūrėdavo Atilę, kuri tada buvo dar maža. Dabar jai — devyneri. Ketveri mergaitės gyvenimo metai prabėgo Indijoje.

Lolitos sūnus iš pirmosios santuokos Marijus Byčius Sai Babos ašrame trejus metus lankė muzikos koledžą, kur mokėsi groti indišku mušamuoju instrumentu tabla.

Darius neatlyginamai dirbo (atliko sevą, t.y. nesavanaudį tarnavimą) ne bet kur, o Sai Babos ašrame esančioje leidykloje-studijoje. Ten filmuojamos visos šventės, tada leidžiamos jų vaizdajuostės, knygos. Ten D.Žukas ir darbavosi trejus su puse metų.

Užsieniečiams sunku ten gauti darbo, nes visi žino, kad jie anksčiau ar vėliau išvažiuos.

Kadangi Marijus mokėsi koledže, Dariui buvo padaryta išimtis — leista dirbti.

„Darbo santykiai ten kitokie. Pas Sai Babą dirbantys indai — arba turtingi žmonės, arba išėję į pensiją ir dirba be atlygio. Todėl darbo motyvai ir atmosfera ten kitokie nei čia. Nėra tokių dalykų kaip pyktis, pavydas, konkurencija“, — patirtimi dalijosi vyriškis.

Grįžę iš Indijos Žukai apsigyveno netoli Kauno, šalia Zapyškio, prie miško. Sutuoktiniai rengia jogos pratybas, seminarus, konsultuoja asmeniškai. Darius dar užsiima fotografija ir dizainu. 20-metis Marijus Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja fiziką ir kompiuteriją. Retkarčiais indiškuose renginiuose savo malonumui vaikinas pagroja tabla.

Drabužių dizainerė 36 metų Daiva Urbonavičiūtė apie Sai Babą ir jo ašramą yra kitokios nuomonės.

Prieš dvejus metus su bičiuliais mėnesį po Indiją keliavusi vilnietė, be kitų šalies įžymybių, apsilankė ir Putaparčio miestelyje.

„Tačiau man ašrame buvo nuobodu, — sakė Daiva, nedalyvavusi masinėse maldose. — Esu praktikuojanti katalikė, todėl negaliu melstis kitam dievui. Jeigu žmogus savo krašte neranda atsakymo į dvasios klausimus, tai kitoje kultūroje juos rasti daug sunkiau“.

Dizainerė mano, kad Sai Babos ašramas atvykėlius traukia dėl to, kad ten galima labai pigiai gyventi.

Indija — skurdo ir prabangos, neįtikėtinų kontrastų šalis. Daugelis dalykų ten kainuoja grašius — tuo lietuviai tiesiog negali atsistebėti.

Šiauliečiai Gulbinai Sai Babos ašrame gyveno visą mėnesį. Pora nuomojosi dvivietį kambarį, valgė vietos valgyklose. Vienas žmogus mėnesį ten gali gyventi už 100 JAV dolerių (240 litų). Pigiau nei Šiauliuose!

Ašrame yra trys valgyklos: Šiaurės Indijos patiekalų (vidutiniškai aštrūs) bei Pietų Indijos (aštrūs) ir europietiška. Visos valgyklos — vegetariškos. Maistas jose labai skanus, tačiau pigiausias — Pietų Indijos valgykloje. Už vieną litą čia galima pavalgyti pusryčius, pietus ir vakarienę ir dar kavos išgerti. Porcijos nėra ribotos.

Šiaurės Indijos patiekalų valgykloje pietus pavalgysi už vieną litą. Jeigu ten valgysi tris kartus per dieną, išleisi apie 2 litus. Europietiška valgykla — brangiausia. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė joje atsieina apie 5 litus.

Ašrame vienu metu gyvena nuo 500 tūkstančių iki vieno milijono žmonių. Per šventes jų suplūsta dar daugiau. Ir tokį didžiulį žmonių srautą valgyklos pamaitina per pusantros valandos. „Mudu su vyru eidavome tai į vieną, tai į kitą valgyklą, bet daugiausia valgydavome europietiškoje. Pietų Indijos patiekalai — labai aštrūs“, — sakė Kristina. Ašrame veikia šviežių sulčių kioskas. Stiklinė ką tik spaustų sulčių kainuoja nuo 50 centų iki vieno lito, nelygu, kokių vaisių sezonas.

Žukai netoli ašramo nuomojosi butą taip pat daug pigiau negu Lietuvoje. Buto nuoma, jei jį nuomojiesi ilgesniam laikui, vidutiniškai siekia nuo 100 iki 200 litų per mėnesį. Jei trumpesniam laikui — kiek brangiau.