Kaip atrodo žiūrint iš laiko atstumo, be visų paties R.Pakso fatališkų klaidų, nesėkmę čia jam lėmė daugiau ar mažiau įsisąmonintas, t. y. ne kiekvieną kartą visiškai išsakomas, bet visados numanomas anojo prezidentavimo peripetijų lyginimas su V.Adamkaus pirmosios kadencijos įsteigtu pavyzdžiu.
Prezidento rinkimų po pirmosios V.Adamkaus kadencijos metu tauta pasisakė už jaunesnį ir, kaip tuomet atrodė pagal reklaminius klipus, ryžtingesnį pretendentą, bet netrukus suprato žiauriai suklydusi. Kaip atrodo bent man, R.Pakso nesėkmė buvo užprogramuota vien dėl tokio palyginimo galimybės visuomenėje, kurioje nėra uždraustas sugebėjimas atsitokėti ir elementarus pastabumas.
Štai čia ir galima padaryti išvadą, jog proteguojantys D.Grybauskaitę veikėjai siekė apsidrausti iš anksto, iškėlę sau uždavinį sunaikinti ar bent apriboti iki minimumo tokio palyginimo galimybę, primesdami mums mitologinį pasakojimą apie dviejų V.Adamkaus kadencijų principinį skirtingumą ir pan. dalykus.
Kita vertus, jeigu daroma prielaida yra bent iš dalies teisinga, tai reiškia, jog akcija ,,Dalia Grybauskaitė – į prezidentes“ iš tiesų buvo detaliai suplanuota, numatant visą aplinkybių balansą. Tai, be visa ko, dar reiškia, jog tokios akcijos užsakytojai ir organizatoriai labai gerai įsivaizdavo visus pretendentės privalomumus ir trūkumus, žinojo – ko galima tikėtis ir dėl ko neverta puoselėti jokių lūkesčių.
Ar įmanoma žmonių nuomonėmis manipuliuoti tokia apimtimi, kad net būtų galima užsakyti visuotinę meilę? Šiaip ar taip panašioje situacijoje kyla noras pasipriešinti įprastai nuomonių kolektyvizacijai ir bendravardiklinimui. Taigi leiskite čia specialiai forsuoti tokį sugretinimą ir palyginimus, apie kurių nepageidautiną pobūdį buvo visuotinai pranešta minėtu būdu, pasistengti dėl to, jog sustingusi kaip gipsas migla truputėlį prasisklaidytų ar atsilaupytų.
Be to, pradėkime nuo, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, V.Adamkaus autoritetą kvestionuojančių aplinkybių aptarimo, siekdami užčiuopti, vardan palyginimo objektyvumo, pačias silpniausias šio asmens puses.
Nuo pirmųjų V.Adamkaus prezidentavimo dienų didžiajai daliai žmonių labiausiai užkliūdavo šalies vadovo kalbos maniera, o, dar tiksliau kalbant, tam tikras kalbos klampumas, viešo improvizacinio pasisakymo žodžių darybos nesklandumai, pastovūs sakinio organizacijos riktai, smulkios tokio pobūdžio klaidelės, paklaidos.
Tai nėra didelė yda paprastam žmogui, tačiau prezidento žodis įgyja išskirtinę moralinę bei politinę reikšmę, taigi ir žodžio techninis organizuotumas čia yra labiau pageidautinas nei kitais atvejais. Prezidentui V.Adamkui šiuo požiūriu ne visada pavykdavo išlikti aukštumoje. Dėl to prezidentas ne kartą buvo parodijuojamas TV laidose, taip pat, išklausydami J.E. teikiamus atsakymus į žurnalistų paklausimus, nepiktai pasišaipydavo žmonės už televizijos ekranų.
Iš tiesų, ne kartą viskas atrodė taip, jog V.Adamkus, atsakantis į žurnalistų klausimus, patiria visišką filologinę katastrofą, jo laivas skęsta, pradingsta tarp bangų, bet - žiū – prabėgus minutei kitai prezidentas iškopia į krantą nugalėtoju. Kitaip tariant, apsipratęs su truputėlį trikdančia kalbos maniera, netrukus galėjai pastebėti, jog prezidentas išsakė labai svarbių ir subtilių dalykų, kalbėjo tiksliai bei niuansuotai.
Visai kitą diskurso pavyzdį pateikia prezidentė Dalia Grybauskaitė. Jos sakinys – drausmingas, labiau suveržtas, organizuotas, kartais valingai intonuotas. Tačiau kyla klausimas – kokiam žanrui priskirsime tokio tipo pasisakymus, kaip prezidentės pasigyrimas, jog ji savo asmenyje įkūnija visų politinių partijų geriausius bruožus, paaiškinimus apie kvailius, kurie nevagia, apie valstybės pamatų griovimą?
Įprastas šiandien pasakymas, jog prezidentė kartais kalba pernelyg šiurkščiai, mano galva, yra labai jau aptakus situacijos nusakymas. Tokius prezidentės pasisakymus, kaip atrodo, būtų galima tiesiog imti ir priskirti didingajai ,,auksinių minčių“ kolekcijai.
Bet ką čia aš pats kalbu, ar toks mano paporinimas nepažeidžia kokio nors įstatymo? Vaje vaje... Kaip prisimename, prezidentė leido, neperžengiant ribų, save kritikuoti. Tačiau ką daryti su tuo, kad demokratinėje visuomenėje niekas nesiruošia atsiklausti, nepuola tokio leidimo ar palaiminimo paprašyti?
Mielaširdingas žmogus pasakys, jog negalima sureikšminti atskirų liapsusų, paporins apie tai, jog iškiliosios valstybės institucijos turi būti gerbiamos, kalbėti apie jas esą reikia labiau atsakingai. Lietuvoje pastaruoju metu susiformavo net atskira politinės baladės rūšis, kurioje pasakojama apie tai, kaip neįtikėtinai sunku prezidentauti.
Šį žanrą plėtoja simpatizuojantys prezidentei žurnalistai, kurių profesija vis dėlto įpareigoja atkreipti dėmesį į pasitaikančius nesklandumus. Tačiau siūlau neužmiršti, jog šiuo atveju yra kalbama ne apie pameistrio padėjėjo pavaduotojo atsarginį, kurį visados galima užjausti dėl nesėkmės, bet apie iškiliausio politinio posto užkrautus įpareigojimus.
Problema čia, regis, ta, jog technokratinė valdininkijos terpė yra tokia nyki ir nususinanti žmogų, kad net iškiliausi išeiviai iš tokios terpės dienos šviesoje atrodo nekaip. Kaip yra tiksliai pastebėjęs vienas lietuvių kultūrininkas, - nežinau ar turiu teisę minėti pavardę, taigi ir neminėsiu, - ribotas yra ne tas žmogus, kuris yra ribotas (nes mes visi esame vienaip ar kitaip riboti), bet tas, kuris, būdamas ribotas, pats nieko nežino apie savo ribotumą.
Taigi, regis, labiausiai protingu reikėtų laikyti kaip tik tą valstybės asmenį, kuris sugeba pasirinkti protingesnius už save patarėjus, nes kitu atveju kyla klausimas – kam puskvaišiai patarėjai išvis yra reikalingi?
Žiūrint iš tokio taško – pakankamai racionali, pasiteisinusi, regis, buvo praktika, kai solidžios valstybės institucijos deleguodavo į Prezidentūrą savo ne pačius prasčiausius atstovus su užduotimi konsultuoti ir patarti šalies vadovui.
Kitas klausimas, kaip įtvirtinti valdžios autoritetą tokiu atveju, kai valdantiesiems pritrūksta idėjų, o ištartas žodis užstringa kažkur pakeliui? Kaip atrodo, prezidentė D.Grybauskaitė jau rado atsakymą. Interviu Lietuvos televizijai prezidentė pareiškė: ,,Man institucija (VSD) yra svarbiausia“.
Nemačiau minėtosios TV laidos, čia tik percituoju kabutėse pažymėtą citatą iš prezidentei labai palankaus internetinio dienraščio. Kaip sakiau, cituojama be atodairos į platesnį kontekstą, tačiau tokie žodžiai savaime yra iškalbingi, parodantys, jog norint galima perspjauti net Staliną arba Hitlerį.