Į Lietuvą užklystantys britai jau seniai pastebėjo, kad pas mus – tikras macho rojus. Intelektu nespinduliuojantis apsileidęs berniokas gali tikėtis susirasti dailiai atrodančią gyvenimo draugę, o pusamžis pilvotas finansiškai apsirūpinęs politikas - nesuskaičiuotų žmonų ir meilužių, jei ne paslaugių žurnalistų pagalba.
Gamtos dėsniais mėgstantys grūmoti natūralistai gali tik trūkčioti pečiais – Lietuvoje vyrams kovoti už moterų dėmesį nereikia. Ir tik šiaurietiškas kuklumas, apgailėtinai trumpa gyvenimo trukmė bei finansiniai nepritekliai sulaiko tautiečius nuo oficialaus daugpatystės įteisinimo.
Kas žino, jei premjeru būtų tapęs ne konservatorius, o šoumenas, galbūt jau seniai prie Seimo būtų išdygę atskiri rūmai, skirti svingeriams ir kitoms pramogoms tik suaugusiesiems.
Dėl tragiškų gimstamumo rodiklių ir savų vyrų nevertinimo lengviausia kaltinti pačias moteris. Bet kaip ir šeimoje, taip ir visuomenėje, retai kada būna kalta viena pusė.
Konkurencija tarp vietinių moterų dėl vyriškosios lyties atstovų - didžiulė. Vienos ūgis viršija 175 centimetrus, kita griežia smuiku ir sugeba vadovauti kompanijai; trečia kalba keturiomis kalbomis, ketvirta moka pagaminti tiek cepelinus, tiek lazaniją, penkta nemoka nieko, bet užtat klauso kiekvieno vyro žodžio ir nesiskundžia net tada, kai gauna kumščiu į galvą.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad šalyje liko nebūtinai patys geriausi vyrai. Situacija greičiausiai yra priešinga. Aukštas savižudybių ir alkoholizmo skaičius tarp Lietuvos vyrų rodo, kad vyriškoji visuomenės dalis nesveikuoja tiek fiziškai, tiek psichiškai.
Suveikia elementarūs ekonomikos dėsniai. Esant didelei konkurencijai vietos rinkoje dėl abejotinos kokybės žaliavos, pradedama dairytis į užsienį. O ten sąlygos – visiškai kitos. Žaliavos (vyrai) siūlosi pačios ir dažnai dar primoka, kad tik jas paimtų. Istorijos apie italus, būriais sekiojančius paskui lietuvaites, anekdotinės, bet ne be rimto pagrindo. Be abejo, tarp užsienietiškos žaliavos neretai taip pat pasitaiko broko.
Bet kilmės šalis (vienoks ar kitoks užsienis) bei įpakavimas (komplimentus žarstantis raumeningas tamsaus gymio pietietis) dažnai kompensuoja nedidelius trūkumus (kartais taip pat paleidžia į darbą kumščius, žarsto komplimentus visoms be jokios atrankos, tingi dirbti ir niekaip nesusikalba su uošve).
Sunku nuginčyti viena, kad sovietinės okupacijos nepatyrusių tautų vyrai dažnai yra jautresni, mokantys parodyti savo jausmus, o tuo pat metu atsakingesni ir labiau vertinantys šeimą.
Lietuvoje į santuokos „rinką“ dar tik pradeda ateiti sovietmečio nematę jaunuoliai. Tuo pat metu joje aktyviausiai besireiškiantys vyrai jei ne sąmoningai, tai bent jau pasąmoningai, pasirašytų po teiginiu, kad „muša, vadinasi, myli“. Jei ne po tuo, tai bent jau po ikifeministinių laikų psichologijos stereotipais, kurių pagrindinė tezė – moterys ir vyrai yra iš skirtingų planetų, jie gali kartu tik koegzistuoti, bet niekuomet vienas kito nesupras.
Tokie santykiai, be abejonės, neskatina gimstamumo. 2008 m. duomenimis, 15-49 metų moterys Lietuvoje vidutiniškai pagimdo po 1,47 vaiko. Kad ir kaip besidžiaugtume pagausėjimu, palyginti su užpraėjusiais metais, šis rodiklis toks tragiškai žemas, kad jo iš esmės pakeisti nepavyktų net jeigu jaunoms mamoms mokėtume po 10 tūkst. litų per mėnesį.
Tačiau ištekėjusios už užsieniečių vyrų ir išvykusios gyventi į svečias šalis lietuvės nesibodi tapti motinomis. Autoritetingos studijos šiuo klausimu pacituoti negalėčiau, tačiau asmeniniai pastebėjimai leidžia daryti išvadą, kad užsieniečiams vaikus lietuvės gimdo noriau nei lietuviams.
Geresnė finansinė situacija - supratingesni vyrai? Vienareikšmiškai atsakyti, kodėl Lina Johnson pagimdo daugiau vaikų negu Lina Jonaitienė, būtų sunku. Tačiau viena aišku, kad Linos Johnson vaikai niekuomet nebus lietuviai, net jeigu jie ir mokės kalbėti lietuviškai bei turės Lietuvos Respublikos pilietybę.
Italijoje, Ispanijoje ar JAV gimusiam vaikui visuomet tikroji tėvynė bus ta šalis, kurioje jis baigė mokyklą, susirado pirmuosius draugus ar patyrė pirmąją meilę. Taip, vienas kitas lietuvės pagimdytas sūnus ar dukra sugrįš į Lietuvą gyventi, tačiau tokių bus mažuma ir su kiekviena ateinančia karta ta mažuma artės prie nulio.
Dažnai su reikalu ir be reikalo pašiepiami ultrapatriotai yra teisūs sakydami, kad Lietuvai reikia patriotinio auklėjimo. Tai svarbi mokyklų programų dalis visose identitetą išlaikiusiose valstybėse, pradedant JAV ir baigiant Rusija.
Kita vertus, patriotinis auklėjimas neturi būti bukas šovinizmas. Kadangi lietuvių gimstamumo rodiklis yra katastrofiškas, Lietuvos ateitis priklausys nuo to, kaip šioje šalyje gyvenantys piliečiai sugebės asimiliuoti ir įtikinti savo kultūros verte užsieniečius. Jų su kiekvienais metais šalyje bus daugiau.
Ar Vilniuje įsikurs kinų kvartalas, kuriame ne tik pirmosios, bet ir antrosios bei trečiosios kartos imigrantai kalbės tik kinų kalba, ar visi asimiliuosis ir kalbės lietuviškai, priklausys ne nuo ko nors kito, o nuo lietuvių pagal kilmę.
Dabartinės tendencijos rodo, kad lietuviai vyrai arba išmirs nuo alkoholizmo ir nesveiko maisto, arba emigruos. Likusios moterys gimdys vis mažiau arba taip pat išvyks į užsienį gimdyti vaikų italams, graikams ar ispanams.
Atotrūkis tarp šalyje esančių vyrų ir moterų skaičiaus užsieniečiams pastebimas plika akimi jau dabar, net jeigu ne iki galo suvokiamas mums patiems.
Vienas iš pirmųjų įspūdžių, kuriuos patyrė Lietuvoje šią vasarą viešėjęs protestantų kunigas iš JAV Ronas Edmondsonas, yra pagyvenusių moterų persvara, palyginti su vyresnio amžiaus vyrais. Tai vienas iš kelių išryškintų pastebėjimų, kuriuos dvasininkas aprašė savo tinklaraštyje.
Kita įdomi įžvalga – mūsų parduotuvėse klientų aptarnavimas beveik neegzistuoja. „Valdant komunistams, čia tokio dalyko, kaip klientų aptarnavimas, nebuvo ir to iki šiol šalis neperprato“, - rašo R.Edmondsonas.
Iš tiesų tie dalykai yra susiję. Nemokame būti mandagūs ir paslaugūs verslo srityje, lygiai taip pat, kaip nemokame parduoti savo kultūros. Padejuoti apie tai, kad esame niekam neįdomūs ar kad užsieniečiai buki ir nesupranta mūsų gilios sielos – prašom. Pasitikėti savimi ir įteigti, kad lietuvių kultūra verta brangaus amerikiečio ar brito laiko, dažnai būna per sunki užduotis tiek valdžiai, tiek privačiam sektoriui (pastarajam, žinoma, sekasi daug geriau).
Skųstis, verkšlenti ir dėl visų nelaimių kaltinti „bobas“ Lietuvoje vis dar labai vyriška. Kas tuomet išdrįstų kaltinti moteris dėl susižavėjimo italų jausmingumu ar amerikiečių optimizmu, net jeigu tai – tik stereotipai?