Skęsime piene ar skersime karves?

Ūkininkas pritaria ES vykdomai pieno sektoriaus paramos strategijai, tačiau svarsto ir JAV valstybės paramos modelį (ten ūkininkams mokamos subsidijos už skerdžiamas karves, taip mažinant pieno kiekį ir branginant žaliavą). Lietuvoje sklandančios kalbos sunkmečiu statyti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę olandų ūkininkui primena skęstančiojo bandymą griebtis už skustuvo. Olandas tokiu atveju ieškotų kontaktų deryboms su prekybos tinklų, bankų atstovais – jie šiandien lemia pieno sektoriaus kaitos tendencijas.

Atostogas ir verslą derinančius Liuvę ir jo žmoną Aukjė sutikome viename pažangiausių ne tik Prienų rajone, bet ir visoje Kauno apskrityje Saulenos ir Alfonso Krūvelių ūkyje. Vieni pirmųjų šalyje pradėję pieno ūkių kooperacijos kelią, šiandien Krūveliai pasisako už žemdirbiams priklausančios pieno perdirbimo įmonės statybą, nors supranta, koks tas kelias bus erškėčiuotas. S.Krūvelienę rajono ūkininkai yra išrinkę Lietuvos pieno gamintojų asociacijos Prienų skyriaus pirmininke. Krūvelių ūkyje su svečiu iš Olandijos kalbėjomės ir apie iššūkius Europos Sąjungos šalių pieno sektoriui, ir apie ūkininkų kooperaciją, olandų pamokas lietuviams ir mūsų bandymus pralenkus laiką apgauti rinką.

Pasak Liuvės, iki 2007 m. Olandijoje ir Lietuvoje buvo lengva planuoti ūkių plėtrą, nes ES pieno kvotų reguliavimo sistema teikė stabilumo šalių pieno sektoriui, bankai palankiomis sąlygomis suteikdavo paskolas ūkininkams. „Siaubingas pieno supirkimo kainų šuolis 2007 m. viską sugriovė“, - šiandien kalba ūkininkas Liuvė ir perspėja, jog tokių atvejų bus ir ateityje: kainos kils ir kris, grafiškai jų kreivė atrodys kaip sinusoidė.

Olandų ūkininko nuomone, pieno supirkimo kainą galima pakelti sumažinus pieno kiekį. Pieno ūkių skaičius per pastaruosius 30 metų labai sumažėjo ir toliau mažėja. Kai 1984 m. ES įvedė pieno kvotų sistemą, karvių (nuo 2,55 mln.) ir pieno ūkių skaičius labai sumažėjo. Prieš dešimtmetį teliko 29,5 tūkst. pieno ūkių, iš jų apie 12 tūkst. – nedideli, modernūs šeimos ūkiai (50-100 melžiamų karvių). Nacionalinė Olandijos pieno kvota – apie 11 mln. t pieno. Vienam ūkiui skirta pieno kvota sudarė vidutiniškai apie 400 t. (Lietuvos pieno kvota – 1,7 mln. t, – aut. past.)

Šiuo metu Olandijoje yra apie 24 tūkst. pieno ūkių. Juose laikoma 1,5 mln. melžiamų karvių. Per pastaruosius kelerius metus pieno ūkių sumažėjo beveik 35 proc. (Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos skyriaus vedėjo Egidijaus Simonio duomenimis, šiais metais kas mėnesį Lietuvoje likviduojama po 2-3 tūkst. pieno ūkių, dažniausiai smulkių, liepos 1 d. pieną pardavė 40 655 šalies ūkiai, – aut. past.)

Olandai buriasi į dvi pieno ūkių savininkus vienijančias organizacijas: LTO (priklauso apie 70 proc. ūkininkų, daugiausia stambiųjų, jos nariai agituoja, kad nuo 2015 m. ES būtų panaikintos pieno kvotos) ir DDB (olandų pieno taryba, jai priklauso apie 30 proc. ūkininkų), kuri pasisako už pieno kvotų mažinimą, taip išvengiant pieno pertekliaus rinkoje. Sumažinus ES šalyse gaminamo pieno kiekį, automatiškai padidėtų jo supirkimo kaina. Liuvė pasisako už pieno kvotų panaikinimą: praėjusiais metais tik Olandija ir Austrija įvykdė ES administracijos padidintą nacionalinę pieno kvotą. Gyvenimo realybė reikalauja atsisakyti kvotų, orientuotis į pasaulio rinką.

Olandų ūkininko L.Mensonides įsitikinimu, pasaulio pieno rinką „sudaužė“ JAV dolerio vertės kritimas. Anksčiau JAV pieno ūkis nebuvo konkurencingas pasaulio rinkoje, tačiau „nusilpęs“ doleris paskatino pigių amerikietiškų pieno produktų eksportą.

Olandai garsėja ne tik savo pieno ūkiais, bet ir unikaliais pieno produktais, kurių apie 70 proc. eksportuojama.

Prieš dešimtmetį L.Mensonides savo ūkio pieną parduodavo stambiai kompanijai, kuri mokėdavo stabilią, tačiau nedidelę kainą. Tuomet 2002 m. ūkininkai pasistatė modernią kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, galinčią perdirbti 300 mln. l pieno (pastaruoju metu perdirba 900 mln. l). Į produkcijos eksportą orientuota įmonė gamina nedidelės pridėtinės vertės žaliavinius sūrius, kuriuos tiekia picerijoms, konditerijos cechams. Pasak Liuvės, sūrio gamybos savikaina yra nedidelė, tačiau už pieno žaliavą ūkininkams mokama pati mažiausia kaina: pastaruosius šešis mėnesius ji vidutiniškai už litrą siekė 23 euro centus, o liepą – 19 euro centų. Nelygu parduodamo pieno kiekis, kaina būna ir mažesnė, ir didesnė. Pagaminti litrą pieno L.Mensonides ūkyje (įskaitant ir darbo sąnaudas) kainuoja 23 euro centus. Nors kooperatinė pieno perdirbimo įmonė dirba pelningai, tačiau dividendų praėjusiais metais ūkininkas Liuvė negavo, nesitiki jų gauti ir šiemet.

Kaip Lietuvoje, taip ir Olandijoje smulkieji ūkininkai (laikantys 40-50 karvių) nežino savo pieno savikainos, atiduoda pieną už perdirbėjų pasiūlytą kainą ir taip iškreipia rinką.

Šių metų pradžioje už ES žemės ūkį ir kaimo plėtrą atsakinga komisarė Mariana Fišer Biol rekomendavo ūkininkams mažinti pieno gamybą, taip išvengiant įtampos šalių pieno sektoriuje. Savivaldos organizacijoje – Olandų pieno taryboje (DDB) – dalyvaujantys smulkieji ūkininkai tam pritaria. Kitoje žemdirbių savivaldos organizacijoje (LTO) dalyvaujantis Liuvė pritartų JAV taikomai praktikai – ten valstybė subsidijuoja karvių skerdimą, taip mažindama pieno gamybą. ES administracija pasirinkusi kitą modelį – į intervencinius sandėlius superka sviestą, pieno miltelius. Tačiau dėl to pieno gamyba nesumažėja...

Beveik 80 proc. Olandijoje pagaminamo pieno perdirba kooperatinės įmonės, o 20 proc. – privačios bendrovės. Pirmosios ūkininkams (įmonių akcininkams) už pieną moka minimalią kainą. Gerokai daugiau moka privačios pieninės, nes jos orientuojasi į rinką, gamina išskirtinės kokybės produktus: varškės desertus, jogurtus ir kt.

Ūkininko L.Mensonides nuomone, apie kooperatinę pieno perdirbimo įmonę svarstantys Lietuvos pieno gamintojai galėtų įsigyti olandų pieninių patentus gaminti išskirtinės kokybės produktus, nes tik tokiu būdu galėtų įsiterpti į perpildytą pieno produktų rinką. Be to, kaip planuojama, perdirbti per dieną 1200 t pieno – tik viena klausimo pusė. Neabejotinai svarbiau – kur reikės realizuoti pagamintus produktus? Ar kooperatinę įmonę žadantys statyti pieno gamintojai jau susitarė su didžiųjų prekybos centrų, bankų valdytojais bei savininkais? Sakoma, kad protingi mokosi iš svetimų klaidų, kvailiai – iš savų. Liuvė prisimena, jog pieno supirkimo kainoms 2007 m. netikėtai šoktelėjus į viršų, Olandijos ūkininkai (kaip, beje, ir lietuviai) džiūgavo: ėmė paskolas iš bankų, pirko naujausią techniką, statė modernius tvartus. Niekas netikėjo, jog staigiai pakilusios pieno supirkimo kainos staigiai ir kris. L. Mensonides įžvelgia tik vieną skirtumą: olandų ūkininkai turi savo kooperatinį banką, o lietuvių pinigai „išvažiuoja“ į užsienį. Atėjus sunkmečiui olandai savo bankui susimoka tik palūkanas, o paskolos grąžinimas (bendru sutarimu) atidedamas, tikintis, jog pieno gamybos verslas atsigaus, bus pelningas.

Olandų ūkininkai anksčiau už lietuvius suvokė savivaldos ir kooperacijos reikšmę, net neabejodami kasmet moka nario mokestį, vadinamąją kontribuciją, kuri priklauso nuo ūkio dydžio. L.Mensonides su broliu dirba 100 ha žemės, laiko 160 melžiamų karvių. Per metus ūkininkų savivaldos organizacijai jis moka 1700 EUR.

Nemažai olandų ūkininkų savo ūkiuose perdirba pieną, gamina išskirtinės kokybės produktus, juos parduoda namuose, turguje. Dažniausiai ta produkcija ekologiška, labai kokybiška, tačiau ir brangi. Nepaisant to, pirkėjų netrūksta.

- Lietuvos ūkininkams būtina mažinti pieno gamybos savikainą, juolab kad tam yra puikios sąlygos, - kalba L. Mensonides. Olandų ūkininkas pastebėjo, jog Lietuvoje daug žaliuojančių, vešlių pievų. Savo ūkyje Liuvė pjauna nedaug ūgtelėjusią žolę, kada joje daugiausia baltymų ir aukščiausia pašarinė vertė. Tokiu būdu jis sutaupo pinigus – neperka brangiai kainuojančių pašarų priedų. Savo ūkio galvijus (holšteinus) L.Mensonides šeria šviežia žole (80 proc. raciono) ir kukurūzų silosu (20 proc.). Žinant lietuvių kaimiečių tradicijas, karves būtų galima šerti vien žole: ir pieno savikaina būtų mažesnė, ir pieno pertekliaus pavyktų išvengti.

- Dideli primilžiai nėra ekonomiška ūkiui, - sako olandų ūkininkas L.Mensonides. Jo nuomone, palankiausia pieno savikaina, kai primilžiai siekia apie 6-7 tūkst. kg.

Olandų ūkininkai paiso ekonomikos ir parduodami pieną kas trečią dieną. Tai skatina ūkius stambėti, rūpintis pieno šaldymo įranga, nes nuo to priklauso pieno kaina (už kas trečią dieną išvežamą atvėsintą pieną mokama aukštesnė kaina). Jei neturi šaldytuvo – pienvežis į tavo kiemą neužsuks. Beje, Olandijos pieninės neturi savo pienvežių, kasmet konkursų keliu samdo transporto kompanijas, moka už jų paslaugas sutartą kainą. (LPGA atstovaujančios ūkininkės S. Krūvelienės turimomis žiniomis, Lietuvoje yra 40 tūkst. pieną parduodančių gamintojų, tačiau pieno šaldytuvai įrengti tik mažiau nei dešimtadalyje ūkių. VMVT atstovas E.Simonis patvirtino, jog 1713 pieno šaldytuvų yra įrengti pieno supirkimo punktuose, 200 – sertifikuotuose ūkiuose, 2869 – pieno ūkiuose, 371 – pieną tiesiogiai (turgeliuose) parduodančiuose ūkiuose.)

Olandai pieno gamybos savikainą mažina investuodami į modernią techniką – melžimo robotus. Prieš 30 m. statytame L.Mensonides tvarte buvo įrengti du melžimo robotai. Pasitaręs su savo trimis kaimynais ūkininkas parengė projektą pastatyti keturis naujus tvartus (kiekviename - po 280 melžiamų karvių), nupirko 16 melžimo robotų, 1100 guoliaviečių, nemažai naujausios fermų įrangos. Keturi ūkininkai, sudarę neformalų kooperatyvą, iš technikos pardavėjų išsireikalavo nemažai nuolaidų, nes pirkdami didelį kiekį įrangos reklamavo jų firmas. Olandų žiniasklaida informavo, jog L.Mensonides fermoje karvės guli vandens lovose, naudojasi keturiais melžimo robotais. O visą didžiulį pieno ūkį prižiūri du žmonės: ūkio savininkas Liuvė ir jo brolis Gerardas. Šeimininko pastebėjimu, iš seno tvarto perėjusios į naują, erdvią fermą karvės padidino pieno kiekį nuo 28 l iki 34 l per dieną, nors šėrimas liko toks pat. Savo projektui olandų ūkininkai (kaip bendrijos senbuviai) negavo jokios ES paramos (išskyrus išmokas už draugišką aplinkai ūkininkavimą), pinigus pirkiniams skolinosi iš kooperatinio banko.

Olandų ūkininkas L.Mensonides praėjusiais metais gavo 54 tūkst. EUR tiesioginių išmokų už turimą pieno kvotą (1300 t) ir 100 ha žemės: vienam kilogramui pieno teko 4,3 euro centų (lietuviams tenka po 3 lietuviškus centus). Pasak Liuvės, lietuvių ūkininkai gauna mažesnę išmoką už kvotinį pieną, tačiau mokesčių valstybei jie moka kur kas mažiau nei jų kolegos olandai.

Svečias iš Olandijos L. Mensonides siūlo drauge apsvarstyti JAV pieno sektoriaus modelį. Vašingtono valstijoje netoli Sietlo daugiau nei 5 tūkst. karvių fermą turi Liuvės brolis Entonis. Savo ūkio pieną jis parduoda biržoje pagal tuo metu pasiūlytą kainą, sudaro sutartį („ateities sandorį“) pusei metų. Tačiau biržoje dalyvauja tik stambūs „žaidėjai“ – stambių ūkių savininkai arba kooperatyvų įgalioti asmenys. Gamintojas žino, kokią kainą jis gavo, kiek sumokėjo perdirbėjas, kiek atiteko biržos tarpininkui. Pasak L.Mensonides, biržos modelis – ES pieno sektoriaus ateitis. Tuomet ūkininkai galės kontroliuoti visų rinkos dalyvių (gamintojų, perdirbėjų, prekybininkų) uždarbius. Pavyzdžiui, Europoje yra dvi dešimtys stambių pieno žaliavos supirkėjų, o kainų įvairovė – begalinė. Lietuvoje, pasak S.Krūvelienės, pieną superka 60 bendrovių ir žemės ūkio kooperatyvų, perdirba daugiau nei dešimt įmonių. Kainų įvairovė pranoksta sveiko proto ribas. Tačiau nei viena Olandija, nei viena Lietuva biržos modelio pieno sektoriuje neįdiegs – reikalinga ES administracijos politinė valia.