Laisva meilė krikščioniškoje tradicijoje

Karolis Klimka
Naujausi įvykiai rodo, kad kalbėti apie šeimos vertybes nėra labai saugu. Štai šeimos reikalų ministras R.Dagys neteko posto, o Seimo narių mėginimas apginti šeimos vertybes cenzūros įstatymu baigėsi tarptautiniu skandalu.
Daugiau nuotraukų (1)
Šis skandalas sukėlė ištisą išsisukinėjimo epidemiją. Pavyzdžiui, prezidentė D.Grybauskaitė, aiškindamasi švedams, teigė, kad Seimas nediskutuodamas „kepa“ neapgalvotus įstatymus. Iš tikrųjų diskusija apie šį naujos redakcijos įstatymą tęsėsi nuo neatmenamų laikų, o balsavę Seimo nariai, be jokios abejonės, turėjo į valias laiko viską apgalvoti.
Vienas iš minimo įstatymo entuziastų V.Mazuronis Seime teigė, kad ši iniciatyva nukreipta ne prieš homoseksualių asmenų „gyvenimo būdą“, o tik prieš to būdo vaizdavimą ekranuose. Tačiau ir asilui raudonais batais būtų aišku, kad jeigu tas gyvenimo būdas Seimo daugumai būtų priimtinas, tai nebūtų jokio reikalo drausti jį rodyti.
Atrodo, kad apie šeimą ir jos vertybes visada tyčia plepama labai neaiškiai. Pavyzdžiui, ką turi galvoje P.Gražulis, kokie vaizdai jam iškyla prieš akis, kai kalba apie zoofiliją ir nekrofiliją? O ką galvoja A.Kubilius, kai sako: „Vaikus reikia saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos“? Galime tik įsivaizduoti, ką jie mato, kokie kolektyviniai regėjimai kamuoja konservatorius arba „paksininkus“.
O A.Kubiliaus frazės „saugoti nuo bet kokios seksualinės agitacijos“ reikšmė, ko gero, būtų iššūkis net konservatorių partijos nario Algio Ramanausko įkūnijamai „kalbajobei“. Net ji greičiausiai nesusilaikytų nesusikeikusi nevalstybine kalba.
Iš visko sprendžiant, mūsų patronai ir patriarchai bando apeliuoti į sentimentalią šeimos sampratą, susiklosčiusią XIX a., kai Katalikų bažnyčios autoritetas ir įtaka visuomenėje susmuko taip, kad beliko tik viena „tikslinė grupė“, į kurią dvasininkai dar galėjo dėti vilčių – savo agitaciją ir propagandą jie skleidė namų šeimininkėms su vaikais.
Apskritai reikia pasakyti, kad namų ar ūkio kultas yra ne tokia ir sena vertybė. Ją sukūrė miesčionėjimo procesai. Pavyzdžiui, pirmiesiems Kristaus pasekėjams nė į galvą nebūtų atėję garbinti šeimą, namų ūkį ir sutuoktinių santykius. Juk tai taip pagoniška.
Jei nusikeltume į tuos laikus, kai Jėzaus Kristaus stebuklų įspūdžiai buvo pakankamai švieži, o jo pasekėjų entuziazmas – dar neišblėsęs, tektų konstatuoti, kad pirmaisiais krikščionybės amžiais šeima anaiptol nebuvo garbinimo objektas. Priešingai – ji buvo palyginti žiauriai niekinama. Kodėl?
Kai kurių ankstyvųjų krikščioniškų judėjimų dalyviai manė, kad tikrasis krikščionio pašaukimas yra visiškas seksualinis susilaikymas – savotiškai iškrypusį šio požiūrio aidą girdime ir A.Kubiliaus frazėje. Tačiau kiti manė, kad gyvenimas užsidarius privačiame namų ūkyje yra nesuderinamas su Kristaus komunijos dvasia ir bendruomeninio gyvenimo idealais, jie propagavo gyvenimą bendruomenėmis.
Negana to, kai kurie iš ankstyvųjų Jėzaus pasekėjų niekino šeimą – kaip privačios nuosavybės santykių formą. Epifanas rašė, kad Dievas viską sukūrė „žmonėms naudotis bendrai ir dalintis po lygiai“. Kitaip tariant, šeima ir žmonos tarnavimas vyrui yra pirmapradės Dievo tvarkos išdavystė. Šv.Paulius taip pat barėsi: „Netekėjusi moteris ir mergina rūpinasi Viešpaties reikalais trokšdama būti šventa kūnu ir dvasia. O ištekėjusi rūpinasi pasaulio reikalais ir stengiasi patikti vyrui“ (1 Kor 7, 34).
Ką reiškia būti nuosavybės objektu šeimoje, gražiai iliustruoja italų autoriaus R.Saviano aprašytas mafijos moterų gyvenimas. Panašiai turėtų būti ir statistinėje Lietuvos provincijos arba oligarchų šeimoje, o gal ir P.Gražulio vaizduotėje.
Jei vyras žuvo ar sėdi kalėjime, žmona turi gedėti. Ji negali gražintis ir puoštis – taip ji rodo savo ištikimybę vyrui. Jei vyras žūva, jo moteris turi susilaikyti nuo sekso ir gali atlikti tik motinos pareigas. Norėdama ištekėti antrą kartą ji turi gauti sūnų sutikimą, be to tekėti už kito gali tik praėjus 7 metams po vyro mirties.
Tie, kuriems kyla pagunda dairytis į svetimas merginas, „pamaitinami smėliu“ – tai toks tradicinis baudimo būdas, kai į burną, nosį, ausis ir akis grūdamas smėlis, kol nusidėjėlis pamažu uždūsta. Panašiai baudžiamos ir neištikimos moterys. Jei suimtas mafiozas pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga, jo žmoną ar sužadėtinę turi teisę išprievartauti ar nužudyti bet kuris klano vyras.
Dažnas motyvas pasakojimuose apie ankstyvąją krikščionybę – kaip „atsivertusios“ žmonos meta savo vyrus ir pabėga iš namų. Pirmieji Jėzaus pasekėjai ir pasekėjos ilgėjosi prarasto Rojaus ir niekino žemišką buitį. Beje, netrukus turėjo prasidėti ir pasaulio pabaiga.
Mokymas, kad santuoka ir santykiavimas šeimoje yra skaistumo išniekinimas, dingo iš Vatikano programos tik po Antrojo susirinkimo, taigi visai neseniai. Bažnyčios tėvas Paulius mokė, kad „gerai daro vyras, neliesdamas moters“ (1 Kor 7, 1). Tai esą išlaisvina maldai. Toks laisvas vyras gali atsiduoti Dievo meilei nesiblaškydamas. Apskritai Paulius manė, kad tuoktis išvis neapsimoka, juolab kad artėja pasaulio pabaiga.
Tačiau jis nebuvo susilaikymo maniakas kaip A.Kubilius. Pauliaus manymu, verčiau jau tuoktis, negu visą laiką „degti“(1 Kor 7, 9). Kitaip tariant, šeima, santuoka yra taktinė geismo valdymo priemonė. Tačiau griežtesni Pauliaus amžininkai niekino santuokinį lytinį santykiavimą – kaip pasidavimą Šėtono pagundai.
Kristaus pasekėjai, praktikavę gyvenimą bendruomenėse ir vienuolijose, šitaip mėgino imituoti Jėzų, kuris buvo nevedęs, neturėjo turto ir vaikų. Jėzaus pasekėjams didelį įspūdį buvo padaręs jo mokymas, kad Danguje nėra santuokos, nes ten nėra mirties, todėl nereikia rūpintis giminės pratęsimu. Viena „neoficiali“ evangelija cituoja Kristaus žodžius, kad mirtis viešpataus tol, kol „jūs, moterys, gimdysite vaikus“.
Senovės raštuose yra užuominų, kad seksas Danguje vis dėlto egzistuoja, bet Kristus yra pabrėžęs, kad amžinajame gyvenime būsime „kaip angelai“ – žinoma, tik kai kurie iš mūsų, išrinktieji, ne visi. Poetas J.Miltonas, savo ruožtu, yra išaiškinęs, kad angelai gali laisvai keisti lytį ir pavidalą, būti daugialyčiai ir visaip mainytis.
Viename „Egiptiečių evangelijos“ pasakojime apaštalas Tomas įsiveržia pas jaunavedžius į miegamąjį ir informuoja juos apie tai, kad jeigu jie susilaikytų nuo „nešvaraus santykiavimo“, galėtų gyventi be rūpesčių, nes liktų ištikimi Kristui ir būtų išganyti. O jei jaunavedžiai nueitų tuo purvinu keliu, jų lauktų pragaištis, kurios simbolis, anot apaštalo, yra vaikai.
Iš vienodų prielaidų ankstyvieji Jėzaus pasekėjai galėjo pasidaryti skirtingas praktines išvadas. Vieni savo panieką kūniškajai egzistencijai reiškė atsisakymu tenkinti kūniškus poreikius. Kiti vadovavosi kinikų mokymu, kad neišrankus kūno poreikių patenkinimas yra patikimas būdas neleisti geismui „spausti smegenų“.
Tie, kuriems žmonių išgalvoti privačios nuosavybės ir vienpatystės įstatymai prilygo maištui prieš Dievą, svajojo apie sugrįžimą į Rojų, kur viskas, įskaitant meilę, yra bendra.
Šiandien pačios šeimos institucijos nuosmukis kai kam kelia minčių apie pasaulio pabaigą. Tačiau žinome, kaip būna su tomis pasaulio pabaigomis, o balsas iš Dangaus yra pasakęs: „Laikykitės! Aš viską paverčiu naujaip!“

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.