„Tai yra apčiuopiamas Dievo veikimas“ – taip jis kalba apie grigališkojo choralo giedojimą. Lietuvius, pažįstančius J.Vilimą tik kaip Eurovizijos koordinatorių, tokie žodžiai gali nustebinti. Tačiau būtent giedojimas muzikologui yra pati svarbiausia veikla. Jis skaito paskaitas apie bažnyčios muzikos istoriją ir tradicinę Romos lotyniškąją liturgiją, o keturiskart per savaitę skuba į bažnyčią giedoti.
– Tarp grigališkojo choralo giesmių ir Eurovizijos dainų – didžiulis kontrastas. Kaip pavyksta suderinti tokias skirtingas veiklos sritis?
– Tai absoliučiai skirtingi pasauliai. Skiriasi ne tik muzika.
Eurovizija yra išorinis blizgesys, daugybė tuštybės mugės. Tame pasaulyje sukuosi septynerius metus, pasidariau savotišku profesionalu. Aišku, dirbdamas stengiesi atrasti kažkokių perliukų. Kai matai atlikėjus, kurie sublizga, džiaugiesi.
Pernai Jeronimas Milius nuo pat pradžių buvo mano favoritas. Labai džiaugiuosi, kad būtent po Eurovizijos jis rimtai pasuko į muziką. Eurovizija kai kuriems taip pat yra kelias atrasti save. Bet jei lyginsime grigališkojo choralo giedojimą ir Euroviziją, tai yra tarpusavyje niekur nesusieinantys pasauliai.
Eurovizija man yra darbas, o grigališkojo choralo giedojimas skirtas dūšiai. Televiziniam darbui atiduodi visą save ir ką nors pasilikti dūšiai tiesiog būtina. Save prarastum, jei atsiduotum tik darbui. Bažnyčia ir choralas padeda tą savąją asmenybę formuoti labai stipriai.
– Į susitikimus strimgalviais lekiate, telefonas nuolat skamba. Kaip pasijuntate bažnyčioje, išjungęs telefoną?
– Kai nuolat skamba net ne vienas, o du telefonai, esi nuolatinėje streso būsenoje. Susikaupimas bažnyčioje padeda atitrūkti nuo to beprotiško lėkimo.
Kai giedu, mintys nukrypsta į visiškai kitą sferą. Žinau, kad esu čia ir dabar, tada niekas kitas neegzistuoja. Paskui vėl reikia grįžti į tą įprastą gyvenimą. Tačiau tos atsitraukimo minutės padeda, suteikia aiškumo, tvirtumo, ramumo.
– Bet ar nekyla noras visuomet taip ramiai gyventi?
– Daug kartų. Tačiau gyvename šiuolaikiniame pasaulyje, esu dvidešimt metų vedęs, turiu vaikų. Negaliu galvoti tik apie save. Netgi Bažnyčia moko, kad tu gyveni visų pirma ne dėl savęs.
– Kuo choralo giedojimas skiriasi nuo įprastų bažnytinių giesmių?
– Grigališkasis choralas pirmiausia yra liturgijos giedojimas, o tik po to yra muzika. Visos kitos giesmės yra giedamos Mišiose, o čia yra giedamos pačios Mišios.
Stačiatikiai tokį ryšį tarp pamaldų ir giedojimo saugo kaip akies vyzdį. Katalikų bažnyčioje pasidarė galima giedoti bet ką. Dažna giesmelė yra labai prastos rūšies „popsas“, kuriam iki Eurovizijos dar augti ir augti. Nesakau, kad visos giesmės prastos, bet labai daug tokių giesmelių, kurios Bažnyčiai absoliučiai netinka.
Antras dalykas – choralas yra giedamas lotyniškai. Lotynų kalba Katalikų bažnyčioje yra sakrali, tradicijos nugludinta kalba. Ji vienija skirtingų tautybių tikinčiuosius – jie visi gali melstis vienu balsu.
Anksčiau visa liturgija buvo lotyniška. Tik po XX amžiaus septintojo dešimtmečio Mišias imta masiškai versti į gimtąsias kalbas. Dabar tos reformuotos Mišios tapo įprastinės, labai retai galima rasti kunigą, kuris laikytų lotyniškas Mišias.
– Pašiepėte blogas popsines giesmeles. O ką manote apie gerą bažnytinį popsą? Juk gal gerai, kad bažnyčiose galima išgirsti ne tik vargonų, bet ir gitarų muziką?
– Jeigu mergaitės ir berniukai nori taip gerai leisti laiką prie laužo, tai yra super. Tačiau Mišiose turėtų būti giedamos Mišios, o ne „fainos“ dainelės. Aišku, labai „faina“ kartu giedoti. Tačiau tai jau nebėra liturgija. Štai rengiami visokie krikščioniško roko festivaliai. Gerai, tokiuose festivaliuose tai gali skambėti, bet ne per pamaldas.
Liturgija yra ne tik Dievo garbininimas, bet ir Dievo veikimas. Sakyčiau, apčiuopiamas veikimas. Netinkinčiajam atrodo, kad mes susirenkame ir kažką pagiedame. Tačiau tai yra žmogaus susiliejimas su Dievu. Tai sunku paaiškinti žodžiais. Tačiau per giedamas Mišias tai įvyksta.
Tada būna mažiausiai savojo „aš“. Kai Mišiose skamba smagios giesmelės, klausytojai ir atlikėjai jaučia malonumą. Tačiau ten yra labai daug savojo žmogiškojo „aš“ ir daug mažiau erdvės Dievui veikti.
– Tačiau šiuolaikiniam žmogui „aš“ sunykimas atrodo pats baisiausias dalykas.
– Šv.Pauliaus laiškuose parašyta: „Nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“. Įvyksta tam tikras perkeitimas, kai žmogus išlieka pačiu savimi ir sykiu jis atsiveria, kad Dievas jame veiktų. Netikinčiam sunku tai paaiškinti, tačiau tai nėra savęs sunaikinimas. Atvirkščiai – tai yra savo asmenybės suformavimas iki galo. Egocentriškumą pakeičia teocentriškumas.
Yra sakančių, kad bažnyčioje žmonės klaupiasi kaip vergai. Tačiau argi yra vergystė klauptis prieš Aukščiausiąją būtybę? Būtent egocentriškumas dažnai veda į vergavimą savo įgeidžiams, norams, nuotaikoms. O atsisakęs savo egocentriškumo, nustoji vergauti.
– Tačiau kaip kovoti su puikybe?
– Puikybę įveikti sunku. Visuomet stengiesi save kontroliuoti, bet laikas nuo laiko pratrūksta. Tačiau tai nereiškia, kad turi nuleisti rankas. Jei nesusivaldai, yra atgailos sakramentas. Atgaila nėra vien tik psichologinė pagalba, nors psichologinės pagalbos elementų tame esama. Tai yra tam tikras būdas, per kurį Dievas tave veda.
Išpažintis ir gailėjimas yra ir vienas iš svarbiausių kelių kovojant su ta pačia puikybe. Esame žmonės ir bijau, kad visai neįstengsime šiame pasaulyje nuo puikybės išsivaduoti. Tačiau nuoroda mums yra labai aiški: tapkite šventi kaip dangiškasis Tėvas.
– Yra manančių taip: jei nebūsi egocentriškas, tau nerūpės pripažinimas, nebus taip svarbu laimėti, tada daug nedirbsi ir nepadarysi karjeros.
– Darbas, kurį tu dirbi, privalo būti atliktas šimtu procentų. Visa Europos civilizacija pastatyta ant krikščionybės pamatų. Taip yra dėl to, kad didelė dalis žmonių atsisakė savo malonumo ir skyrė save kitiems dalykams. Išties taip viskas ir kuriasi.
Jei sieki savo pasitenkinimo, tai gal ir laimėsi kažkurią akimirką, tačiau tas kelias nebus ilgas. Galų gale tai veda į asmenybės sugriovimą.
Dabar Vakarų civilizacija žengia sekuliarizmo keliu. Viena iš masinės pasaulėžiūros dalių – tai, kad religija yra blogis. Po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių kalbėta apie tai, kad dangoraižius griovė religiniai fanatikai. Tačiau fanatizmas juk taip pat yra puikybės rūšis, nes fanatikas susitapatina su Dievu. Jis tvirtina vykdantis Dievo valią, tačiau žudymas tikrai nėra Dievo valios vykdymas.
– Tačiau daugelis žmonių tvirtina, kad jie tiki Dievu, tik nenori praktikuoti religijos.
– Dauguma žmonių yra ne ateistai, o laisvamaniai. Jie pripažįsta, kad yra kažkokia aukščiausioji būtybė. Tiki kažkuo abstrakčiu, tačiau negali peržengti savęs ir išpažinti asmeninį Dievą. Galbūt tai yra tikėjimo trūkumo klausimas.
Yra žmonių, kurie buvo nuosekliai vedami nuo lopšio. Jie išaugo katalikiškoje aplinkoje ir tikėjimą perėmė su motinos pienu. Tačiau nemažai žmonių šiais laikais tikėjimą atranda. Kai jie ateina į tradiciją, suvokia, kad liturgija nėra kažkoks išorinis ritualas, bet pats stipriausias Dievo veikimas. Tai padeda Jį nuolat giliau patirti. Tai yra tarsi įsišaknijimas, įsitvirtinimas.
– Žinojote, kaip išpopuliarinti Euroviziją – tai juk tapo vienu svarbiausių metų įvykių Lietuvoje. Gal turite minčių, kaip būtų įmanoma išpopuliarinti krikščionybę?
– Trumpam išpopuliarinti galima. Tačiau kaip padaryti, kad tai taptų tikra ir tvirta, būtų pastatyta ne ant smėlio, o ant uolos? Čia turbūt reikia po kruopelytę nuolat dirbti. Greitas populiarumas nebūna ilgalaikis.
Kita vertus, netgi ta pati Eurovizija neišpopuliarėjo iškart. Pasaulyje šis renginys tapo unikalus per penkiasdešimt metų. Lietuvoje Euroviziją įsijungėme prieš penkiolika metų, tačiau po penkerių metų ją žmonės ėmė žiūrėti nuolat. Yra čia ir mano kuklus indėlis, kai kuriuos dalykus savo laiku pasiūliau ir jie suveikė. Tačiau tai yra daugelio žmonių komandinis darbas.
Sparčiai tikėjimo neišplatinsi, tačiau jį turi skelbti. Kristus pasakė – eikite ir padarykite savo mokiniais visus žmones. Tas priesakas duotas visiems krikščionims.
– Kaip pats atėjote į Bažnyčią ir dar giedoti grigališkojo choralo?
– Tai buvo baisiai seniai – prie dvidešimt metų. Tuomet buvau Muzikos akademijos studentas, muzikologas.
Lietuvos katalikams grąžino Katedrą, amžinatilsį tuometis Vilniaus vyskupas Julijonas Steponavičius grįžo į Vilnių iš Žagarės, kur turėjo tremtyje gyventi sovietmečiu. Prie Katedros kūrėsi įvairūs jaunimo judėjimai. 1989-ųjų pavasarį susikūrė ir „grigalistų“ būrelis. Aš į jį giedoti atėjau rudenį. Ten jau buvo Mindaugas Kubilius, Romualdas Gražinis, kuris vėliau metams išvažiavo į Paryžių studijuoti grigališkojo choralo giedojimo.
Vienu metu mano giedojimas buvo tapęs epizodiniu – ateinu, pagiedu, dingstu. Tačiau po vienos Kražiuose vykusios „Ad Fontes“ studijų savaitės Mindaugas, aš ir Romas nusprendėme, kad reikia sukurti scholą – liturgijos metu giedantį kolektyvą. Taip ir išaugo Vilniaus universiteto schola „Cantorum Vilnensis“. Dabar joje esu vadovo padėjėjas.