O Šimonyse, Kupiškio rajone, ūkininkaujantis Alvydas Kavoliūnas, kaip pats sako, turi savo, specifinį, vargelį – Šimonių girios vilkus. Mat šie labai mėgsta kas vasarą įsisukti į ūkininko avių bandas. Ir be jokių skrupulų šie gražūs ir gudrūs plėšrūnai kasmet ūkininko pajamas sumažina nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų.
Nelemta girios kaimynystė
„Taip jau susiklostė, kad bene dešimtmetį aš tuos vilkus ir maitinu. O vilkas – žvėris gudrus, kam jis vargs medžiodamas laukinius padarus, jei gali lengvai grobį sugauti ir dar jauniklius pamokyti čia pat, pamiškėje. Kiti man sako, gal kvailas, mesk tą avių ūkį, imkis ko nors kito.
Metu jau gal 16 metų, nuo tada, kai pirmą avį lažybose išlošiau, o paskui ir tikrai susidomėjau šiais mielais gyvulėliais. Įdomu pasidarė, o dabar gaila visko atsisakyti“, - tikina ūkininkas, jau susitaikęs su savo ilgametėmis dvejonėmis.
Ko kito jis galėtų imtis ir kur kraustytis, jei čia, Šimonyse, jo gimtinė, miestelio pašonėje gyvena mama, netoli įsikūrusi sesuo. Pats tėviškės sodybą išplėtė, ūkinius pastatus pasistatė. Čia paveldėta tėvų žemė, apie 30 hektarų, dar tiek pat nusipirko pats, apie 30 ha nuomoja. Iš viso deklaravęs 90 ha. Jie ir laiko ūkininką pririšę prie nederlingų, priesmėlio žemių Šimonių krašte, girios pakraštyje.
Javų auginti čia neverta, derliais nesidžiaugsi, tad didžiąją dalį žemės ūkininkas skiria pievoms, ganykloms. Šiek tiek augina kvietrugių, rugių, miežių, avižų, lubinų, mišinio, kad turėtų pašarams ir savo reikmėms. Pavyzdžiui, geram naminiam alui pasidaryti.
Pašarų reikia ne tik avims – jų šiuo metu laiko apie 300, iš jų 115 ėriavedžių, bet ir raguočiams, karvėms. Ūkininkų šeima melžia septynias karves, pieną parduoda „Žemaitijos pieno“ bendrovei. Prieš kelerius metus ši veikla davė gana gerų pajamų, po kelis tūkstančius litų per mėnesį, bet dabar iš pieno pragyventi nebeįmanoma. Todėl pradėjo gausinti mėsinių galvijų skaičių, laiko bene 15 prieauglio – jautukų, veršelių. Kirba mintis pereiti prie mėsinės galvijininkystės, gal toje srityje būtų mažiau vargo, rizikos. Apie tai mąstydamas ūkininkas pernai pavasarį nusipirko šieno presą, šienainio vyniotuvą. Dabar savo technika dar ir talkina apylinkių ūkininkams ruošiant pašarus.
„Tai gal jūsų para ilgesnė nei visų žmonių, kad tiek įstengiat aprėpti?“ - stebiuosi šimoniečio ūkininko veiklos įvairove.
A.Kavoliūnas juokiasi: esą jis tik menkas ir dar netikras, maišytas ūkininkas. Abu su žmona turi beveik miestietiškus darbus – jis dirba spaudos platintoju Šimonyse, žmona – vietos pašto viršininkė. Tiesa, iš tų darbų sunkmečiu beliko tik pareigos ir beveik simbolinis atlygis už sumažintus etatų krūvius. Darbuotis ūkyje Kavoliūnams padeda vienas samdytas darbininkas, prireikus šaukiasi kaimynų talkos.
Iš avininkystės daug tikėjosi
Avininkystė Aukštaitijoje nėra populiari, ūkininkai čia linkę užsiimti rimtesne veikla, konkrečia sritimi – ar grūdų auginimu, ar pienininkyste, ar mišriu ūkiu. Nepriklausomybės pradžioje, sugriuvus senajai ūkio sistemai, daugeliui žmonių teko iš naujo apsispręsti, kuo užsiimti, A. Kavoliūnas prisiminė anekdotišką savo dabartinės veiklos dingstį.
„Taip ir buvo, aludėje su vienu vyruku susilažinome, tas pralošė, tad pasiūlė iš tėvų tvartelio pasiimti avinuką. Juokai juokais, bet nuo to avinuko ir prasidėjo tikras darbas. Pagalvojau, taigi aptikau tikrą reto verslo gyslą, poreikis tokiai mėsai turės kada nors atsirasti. Bet paaiškėjo, kad atradau tik neišsprendžiamų problemų mazgą – vienur išrišai, išsprendei, kitur susimazgė“, - apie savo ūkišką veiklą pasakojo šimonietis.
Buvo metų, kai A.Kavoliūno ūkyje avių padaugėdavo iki 500. Pats gausindavo bandą, atrinkdavo jauniklius, užsiaugino veislinių avinų. Dabar jo bandoje yra penki rusų Romanovo ir vokiečių sufolkų veislių avinai, lietuviškų juodgalvių, mišrūnų jauniklių.
Tačiau visą laiką ūkininkui didžiausią nerimą keldavo realizavimo trikdžiai. Sunku būdavo surasti supirkėjų, kuriems reikėtų didesnio kiekio avių. Tik pastaraisiais metais atsirado nuolatinių klientų Vilniuje, Kaune, aplinkiniuose rajonuose, pačiame Kupiškyje. Žmonės rudeniop užsisako avinukų didesnėms šventėms. Ūkininkas jiems nuveža už sutartą kainą gatavą skerdieną. Didesniais kiekiais, po kelias dešimtis avių, perkantys užsakovai moka po 4 Lt už gyvojo svorio avienos kilogramą. Ūkininkas džiaugiasi, kad pagaliau užmezgė kontaktus su viena bendrove Kretingalėje, vis šiokia tokia garantija, kad turės kur padėti savo bandos prieauglį.
„Išvežu vienu užsakymu kokias 20 avelių ir jau atgaunu viltį, kad viskas taisosi į gera, todėl ir negaliu galutinai mesti šio savo užsiėmimo“, - kalbėjo pašnekovas.
Kita bėda – nėra kur dėti avių vilnos. Niekam jos nereikia, tad kemša ūkininkai ją į maišus ir laiko namuose. Kerpa avis paprastomis žirklėmis, nes elektrinėmis darbuotis sunku, greitai atšimpa, o pagaląsti tinkamai reikia net Kaunan vežti.
Neprašyti verslo „partneriai“
Ėmęsis avininkystės, A.Kavoliūnas sako nė minties neturėjęs, kad sulauks neprašytų veiklos „partnerių“ – vilkų.
Gal kokius ketverius metus, kol banda buvo mažesnė, vilkai šimoniečio ganyklomis nesidomėjo. Nuo 1997 m. prasidėjo A.Kavoliūnui nesibaigiantys vargai.
„Papjaudavo bent po kelis veršelius, apdraskydavo po kelias aveles. O paskui įniko kaip reikiant, po kelias dešimtis suėstų atrasdavau po nakties. Prieš dvejus metus visai pasijutau įvarytas į kampą. Rudenį labai prastai avis pirko, laikiau per žiemą, priaugino daugiau svorio. O tą vasarą man išpjovė 50 avių. Buvau puolęs į neviltį. Pernai vilkai nudaigojo 47 avis. Suskaičiavus prarastus pinigus, visai rankos nusvyra. Bet viską vienu kartu mesti irgi širdis neleidžia“, - atviravo pašnekovas.
Natūraliai kyla klausimas - galbūt ūkininkas pernelyg taupo, nesirūpina savo ganyklų gyvo turto apsauga?
Būtent rimčiau saugoti pačiam savo avių bandas A.Kavoliūnui ir siūlydavo aplinkosaugos valdininkai, gamtos mylėtojai ir saugotojai, kai tik jis viešai prabildavo apie plėšrūnų daromą žalą kaimuose.
Gal prieš penkmetį Kupiškyje buvo surengtas išvažiuojamasis Aplinkos ministerijos, įvairių suinteresuotų žinybų valdininkų posėdis aptarti nuo vilkų kenčiančių ūkininkų reikalus.
„Vilkų yra ir kitur Lietuvoje, bet tik čia jie pjauna avis dešimtimis. Aptverkite savo ganyklas, varykite avis į tvartus, statykite baidykles, riškite vėliavėles“, - siūlė gamtosaugininkai.
A. Kavoliūnas, ilgametis medžiotojas, tikina, kad teorija ir praktika šiuo atveju labai skiriasi. Visos jo ganyklos aptvertos. Prieš ketverius metus jis nusipirko modernią Naujosios Zelandijos gamybos elektrinę tvorą. Kainavo apie 12 tūkst. Lt. Dedant daug pastangų, tarpininkaujant rajono savivaldybei, išlaidas ūkininkui kompensavo Aplinkos ministerija.
Deja, džiaugsmas truko neilgai. Dabar Šimonių girios vilkai liuoksi per tą tvorą nestabteldami, iš tolo įsibėgėję. Plėšrūnų šuolius ūkininkas nekart regėjo savo akimis, kai pernai bene tris savaites vasaros pabaigoje nakvojo automobilyje, kad šūviais iš medžioklinio šautuvo atbaidytų įžūlius žvėris. Baidė tada vilkus ir įjungdamas automobilių šviesas. Po tų tykojimų naktimis vilkai buvo aprimę.
O šiemet plėšrūnai savo grobio patykojo visai netikėtoje vietoje. Kai ūkininkas vakarais pleškino iš medžioklinio šautuvo ganykloje Pelyšių kaime, Šimonių girios pakraštyje, jie ten nesirodė.
Pasirodė prieš savaitę pačiame Šimonių miestelyje, kur A.Kavoliūnas už kelių dešimčių metrų nuo vietos gyventojo sodybos laiko aptvertą vieną avių bandą. Plėšrūnai plikai nugraužė šonkaulius vienai avelei, kitai išdraskė krūtinę, visos nesuėdė, gal kas išgąsdino.
„Dviejų vilkų pėdas ryte po lietaus radau prie miestelio gatvės. Jau netgi ne laukais atbėgo, o tiesiai per kiemus. Žvėrys visai nieko nebijo“, - stebėjosi šimonietis.
„O gal ten kokie valkataujantys šunys buvo?“ - bandžiau abejoti.
„Na jau, neatpažinsiu aš vilkų pėdų. Neseniai kitam šimoniečiui karvę apdraskė, turėjo žmogus parduoti gyvulį“,- nedvejojo pašnekovas.
Pirmuosius antpuolius vilkai A. Kavoliūno ganyklose šiemet surengė jau birželio pabaigoje. Per kelis kartus nudaigojo 13 avelių. Tada supykęs ūkininkas nusipirko dujinį pistoletą, kad galėtų pagąsdinti plėšrūnus tuo garsiniu ginklu.
„Su medžiokliniu šautuvu daug vargo, yra saugaus elgesio reikalavimai, ginklo laikymo taisyklės, reikia pildyti medžioklės lapus. O čia jokių leidimų nereikia, poveikis vilkams turėtų būti panašus. Tik kol aš juos gąsdinu ganyklose, jie atsėlina į pačius Šimonis,“- piktinosi ir drauge stebėjosi vilkų elgesiu ūkininkas.
Tiesą sakant, jis jau susitaikęs, kad šių girios gyventojų visai atsikratyti ūkyje, kur yra jiems gardžios mėsytės, nepavyks, svarbu, kad visagaliais šeimininkais čia nepasijustų, pernelyg daug žalos nepridarytų. Beje, šalyje vilkų populiacija nepriklausomybės metais išaugo nuo 100 iki 400 plėšrūnų.