Galime džiaugtis, kad Lietuvos jau nemindo nei Stalino, nei Hitlerio smogikų batai, o sovietinei valdžiai neįtinkančių disidentų Lietuvoje nebegrūda nei į kalėjimus, nei į psichiatrines, nebedaužo „bananais“ vien už tiesos sakymą apie du Europą nusiaubusius tironus.
Tačiau tiesos sakymas apie Sovietų Sąjungos istoriją ir SSRS teisių bei pareigų perėmėją Rusiją nūnai tapo labai nepopuliarus. Užtenka paskaityti, kiek savanorių komentatorių užsipuolė Vytautą Landsbergį, savo interviu paskelbusį apie Rusijos ketinimus pavergti Baltijos valstybes. Paskaičius susidaro įspūdis - nedaug trūksta, kad į Baltijos kelią išeitume su raudonais kaspinais padabintomis trispalvėmis.
Panašiai jau buvo: vos prabėgus keliems laisvės dešimtmečiams, ne kas kitas, o nemaža dalis ekonominės krizės ir politinės sumaišties nualintų, sovietinės propagandos apkvailintų tautiečių su džiaugsmu pasitiko Raudonąją armiją. Už Vilniaus „sugrąžinimą“ sovietams dėkojo net tie inteligentai, politikai ir šiaip patriotai, kurie netrukus gavo nemokamą bilietą į Sibiro lagerius statyti ekonominių komunizmo stebuklų.
Nors neseniai viena šių gigantiškų statybų, brandaus socializmo „prekės ženklu“ buvusi Sajanų - Šušensko hidroelektrinė sugriuvo, nemažai tautiečių vėl naiviai tiki, kad Rusija - tarsi motina mus išgelbės. Išgelbės nuo Jungtinių Amerikos Valstijų ir Briuselio „diktato“, nuo pasaulinės ir vidaus krizės, duodama pigios naftos, dujų ir elektros, gerą uždarbį mūsų vežėjams, statybininkams, dešros ir sūrių, trąšų ir degtinės gamintojams. Ir niekam neįdomu, kad net Rusijos ministrai kelia triukšmą, jog pačią Rusiją gali ištikti ekonominis kolapsas.
Vien šiais metais paprastų Rusijos gyventojų skolos už komunalines paslaugas, butų šildymą ir elektrą padidėjo 30 proc., pasiekdamos rekordinę 200 mlrd. rublių sumą, todėl net savo liaudies žygdarbius garsinanti Rusijos valdžia be gailesčio nutraukia skolininkams elektros ir dujų tiekimą. Ekspertai apskaičiavo, kad Jenisiejaus upę užtvenkusios HAE, gaminusios ketvirtadalį visose šalies HAE generuojamos elektros energijos, avarija atnešė daugiau nuostolių, negu Černobylio AE sprogimas. Jai atstatyti ir avarijos padariniams likviduoti reiks milijardų. O jų nėra. Naftos kainų bumo metu sukauptas rezervas, Kremliaus nusavinti nenuolankių oligarchų milijardai ištirpo tarsi ledas neveikiančiame šaldytuve.
Ekspertai nuogąstauja, kad griūva visa sparčiųjų komunizmo statybų metais sukurta infrastruktūra - vamzdynai, tiltai, geležinkeliai, oro uostai ir net garsusis Maskvos metro.
Tiesa, auksu žiba cerkvių bonos ir kaip ant mielių kylančios naujos Kremliaus tarnų rezidencijos. Bet pinigų nebėra prie neveikiančių gamyklų badaujantiems darbininkams, tuo labiau - naujai elektrifikacijai, industrializacijai ir modernizacijai.
Tad premjerui V.Putinui nieko kita nelieka, kaip kariauti nepaskelbtą Trečiąjį pasaulinį karą. Su Kinija ir JAV nepakariausi, galima tik pagąsdinti keliais karo laivais prie JAV ir Kanados krantų ir karšta draugyste su Venesuelos diktatoriumi. Tad Sovietų imperijos reanimatoriui reikia tenkintis bent mažomis „pobedomis“ Čečėnijoje, Padniestrėje, Pietų Osetijoje ir Abchazijoje. Jas jau valdo Kremliaus kadyrovai.
Tačiau ir šių laimėjimų jau nepakanka - liaudis vis garsiau reikalauja duonos ir netgi tyliai burba dėl milijonų naujoms okupuotoms žemėms išlaikyti. Smagu žiūrėti Rusijos TV trilerius (beje, sukurtus padedant brangiai samdomiems amerikiečių „piaro“ meistrams) apie Rusijos karių žygdarbius Cchinvalyje, tačiau alkanas pilvas vis vien urzgia. O jei dar televizorius neveikia? Iki būsimų Rusijos caro rinkimų dar treji metai. Duok Dieve, atstatyti HAE, o svajonės apie nanotechnologijų stebuklus ir kitus plačiai reklamuotus Rusijos nacionalinius projektus rinkėjams turės atstoti kitos pergalės. Priešų pasirinkimas platus - Gruzija, Ukraina, Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija. Su N.Nazarbajevu ir kitais posovietinės Azijos valdovais kol geriau nesipykti - juk net A.Lukašenka nesiduoda suvalgomas kaip pigus sumuštinis.
Tačiau jei Putinui vis sunkiau užhipnotizuoti savo tautiečius, tai su „pribaltais“, atrodo, sekasi vis lengviau.
Nežinia, ar čia suveikė geros investicijos į mūsų politikus ir nuomonių formuotojus, ar neišgydytas sovietinės baudžiavos ilgesys, nes jeigu ko ir ilgimasi Lietuvoje, tai savojo Putino. Ar ne dauguma lietuvių svajojo apie tokį prezidentą, kuris nukapos galvas „liaudies priešams“, atims oligarchų turtus ir išdalys visiems Lietuvos varguoliams? Ar gali prezidentė dabar apvilti liaudies lūkesčius? Tad ir kapoja - pirmiausia tuos, kuriuos nurodė konservatorių partijai rinkiminę duoklę atidavusio B.Lubio ir kitų santykių su Rusija gerintojų valdomos žiniasklaidos agitatoriai.
Beje, pirmą propagandinę bombelę prieš demokratines permainas Baltarusijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir kitose sovietinį fašizmą patyrusiose šalyse skatinusius valstybininkus paleido ne kas kitas, o skandalingai pagarsėjusios Kremliaus televizijos laidos „Odnako“ vedėjas M.Leontjevas, apkaltinęs Lietuvos diplomatus ketinimu nužudyti... Baltarusijos opozicijos veikėją.
Lietuvoje ši absurdiška versija buvo ne tik plačiai ištransliuota, bet vėliau ir patobulinta, skleidžiant mitologines istorijas apie VSD ir URM „ranką“, prisidėjusią prie Lietuvos saugumo karininko ir diplomato žūties Baltarusijoje.
Keista, kad visur Rusijos ir KGB ranką įžvelgiantis V.Landsbergis šį kartą jokių sąsajų neįžvelgė. Tačiau jei ir būtų įžvelgęs, kas iš to - šiandien vieša paslaptis, kad ir Tėvynės sąjungą geriausiai valdo ne toliau nuo Lietuvos iškomandiruotas V.Landsbergis ir net ne premjeras A.Kubilius, o mandagiai su Rusija ir B.Lubiu pradėjusi kalbėtis krašto apsaugos ministrė.
Ar ne jos paragintas Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas, puikus archyvinių KGB bylų žinovas A.Anušauskas išsižadėjo savo viešo laiško, kuriame parodė B.Lubiui priklausančio laikraščio propagandisto kagėbistinę uodegą? Būtent to, kuris labiausiai nusipelnė, besistengdamas sukompromituoti Lietuvos prezidentą V.Adamkų, Rusijai neparankią politiką vykdžiusius diplomatus ir valstybės saugumo pareigūnus.
Lietuva su Rusija nesiruošia kariauti, bet kariauti su Rusijai nepatinkančiais „liaudies priešais“ - ir nauda, ir malonumas. Būtent toks karas sovietinio mentaliteto paveiktoje visuomenėje dažnai atveda ir prie pinigų, ir prie valdžios. O per krizę, kai kone kiekvienas buvęs ar esamas valstybės tarnautojas ar pareigūnas, gaunantis iš valstybės biudžeto algą, jau savaime tampa „liaudies priešu“, tokias akcijas dažniausiai lydi tik plojimai.
Jei valdžia atima duoną, tai gali duoti nors žaidimų. Nebėra kada gilintis, kas ir kodėl žaidžia politinius žaidimus. Svarbu, kad valdžia nuolat ką paaukotų minios džiaugsmui.
Todėl nebeverta stebėtis, kad ne kas kitas, o konservatorių dominuojama permainų koalicija su naująja prezidente praktiškai jau įkūnijo R.Pakso ir V.Uspaskicho svajonę: atkeršijo VSD ir visiems valstybininkams už sraigtasparnių eksportuotojo į Sudaną J.Borisovo patarimų klausiusio prezidento apkaltos inicijavimą, kišimąsi į Darbo partijos juodosios buhalterijos reikalus, bandymą atimti „otkatus“ iš naftos ir dujų monopolistų, sukurti stiprią nacionalinę bendrovę naujai atominei elektrinei statyti.
Viktoras su Rolandu turi už ką gerti šampaną ne tik savo vietiniuose dvareliuose, bet ir Briuselyje: jiems jau niekad nereikės gyventi iš pašalpos, jie juk ne kažkokie Kovo 11-osios akto signatarai! Lietuvos mokesčių mokėtojai patys geranoriškai už juos balsavo ir patys jiems moka šimtatūkstantines europarlamentarų algas.
R.Paksą, V.Uspaskichą, B.Lubį visiškai galima suprasti. Jiems svarbiausia tik jų pačių gerovė, nes jų politinė ir verslo sėkmė priklauso nuo dujų kainos ir senų draugų Maskvoje malonės. Tačiau nejaugi visi konservatoriai ir jų partneriai partijoje krikščionys demokratai tiki, kad priėmę B.Lubio ir kitų prorusiškų biznierių paramą, išsisuks neatsilyginę ne tik jiems, bet ir Maskvai?
Tačiau blogiausia, kad už tokius sandėrius tenka skaudžiai mokėti ne valdžią pagaliau užkariavusiems politikams, bet tiems paprastiems žmonėms, kurie nuoširdžiai jais tiki.
Nuobodu kartotis, bet verta prisiminti, kad konservatorių ir lubistų aljansas kartą jau baigėsi elektros tilto tiesimo sutarties su Lenkija sužlugdymu, kai pramonininkų deleguotas į konservatorių Vyriausybę ūkio ministras V.Babilius atsisakė pasirašyti jau parengtą sutartį. Dabar tokia galimybė užsitikrinti elektros tilto į Vakarus tiesimą faktiškai vėl sužlugdyta. O kam, jei savi tarpininkai iš Kauno konservatorių būrelio gerai uždirbs iš rusiškos elektros perpardavimo ne tik Lietuvai, bet galbūt ir švedams? Žinoma, jei už elektros perdavimo tiltą į Švediją užsimokėsime mes patys.
Išardžius nacionaliniu baubu paverstą LEO LT ir net pačiai Lietuvos prezidentei suabejojus, ar verta statyti naują atominę jėgainę, Lenkija galutinai nusispjovė į tokius partnerius. Tuo labiau, kad Lenkijai elektros tinklai iki Lietuvos praktiškai nereikalingi, o atominę ši šalis gali pasistatyti ir be Lietuvos. Kaip, beje, Lenkijai nelabai rūpi ir europiniai keliai bei geležinkeliai per Lietuvą, nes tiek Vakarų Europą, tiek Rusiją ji gali patogiai pasiekti investavusi ir į kitus maršrutus.
O įsiplieskus istoriniams abiejų šalių užsienio reikalų ministrų ginčams dėl Vilniaus, valdančiojoje koalicijoje įsitaisiusiems tautiniams radikalams užblokavus lenkų tautinei mažumai palankias įstatymų pataisas dėl vietovardžių ir pavardžių rašybos, dar ir prezidentė D.Grybauskaitė pademonstravo, kad Lenkija nebėra vertinama kaip svarbiausia Lietuvos partnerė Europos Sąjungoje.
Maskva, su džiaugsmu komentavusi permainas Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, gali užsidėti didelį pliusą: kone dešimtmetį sunkiai puoselėta strateginė Lietuvos ir Lenkijos partnerystė baigiasi. Matyt, netrukus baigsis ir draugystė su JAV, įsukus naują propagandos ratą ieškant Lietuvoje mistinio kalėjimo Gvantanamo kaliniams.
Tačiau Maskvai neįtikusių „kadrų“ pašalinimas iš Lietuvos politikos ar kiti persimainiusios valdžios reveransai Kremliaus apetito nepasotina. Maskvos karas prieš Lietuvos vežėjus, pieno produktų eksportuotojus - tik pirmasis priminimas, kad nulenkti galvą prieš Maskvos carus reikia ne žemai, o iki pat žemės.
Apie būtinybę patylėti, nesikišti į Gruzijos, Ukrainos, Moldovos, Baltarusijos reikalus, nereikalauti okupacinės žalos atlyginimo, Medininkų pasieniečių žudikų perdavimo Lietuvos teisėsaugai, neieškoti Briuselio ar Vašingtono paramos, jei Maskva rodo dantis - tokias permainas Lietuvos politinis elitas jau faktiškai vykdo.
Atrodo, liko padaryti nebe tiek daug. Ką? Tai neseniai paskelbė Rusijos prezidento administracijos vadovas, vadovaujantis Rusijos istorikų komisijai S.Naryškinas.
Anot S.Naryškino, tautų santykiai bus patikimi tik tuomet, kai mūsų istorija bus švari. Tokia „švari“, kokią sudėjo į savo knygą „Pribaltika ir geopolitika: 1935-1945“ istoriku tapęs Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininkas Vladimiras Sockovas. Visiškai išvalyta nuo bet kokių užuominų apie stalinizmo nusikaltimus. Dar neseniai tik SVR tarnybiniam naudojimui skirtą pulkininko veikalą dabar primygtinai rekomenduoja naudoti visose Rusijos mokyklose.
Tikėsimės, kad Rusijos ambasadoje Vilniuje Rusijos ordinus Lietuvos menininkams užkabinęs S.Naryškinas dar nepareikalavo iš V.Ušacko, kad šis vadovėlis būtų studijuojamas ir Lietuvos mokyklose. O gal Lietuvos ministras tąkart atsipirko mainais užkabindamas Tūkstantmečio žvaigždę buvusiam SVR rezidentui Lietuvoje?
Tačiau Lietuvoje jau plačiai pagarsėjęs M.Kolerovas Kremliaus žinių agentūroje „Regnum“ paaiškino, kad prezidento Medvedevo administracijos vadovas tąkart per anksti atvyko į Vilnių - reikėjo palaukti, kol galutinai iš posto pasitraukus prezidentui V.Adamkui bus visiškai „palanki politinė atmosfera“. Ir tik tada padiktuoti naujus „namų darbus“ prezidentei D.Grybauskaitei. M.Kolerovo nuomone, geriausias momentas - kitąmet, kai Lietuvą visiškai prismaugs ekonominė krizė. O tada jau pareikalauti visko: geležinkelių, uostų, pinigų atominei elektrinei Kaliningrado srityje statyti.
Tokia „draugystės“ su Kremliumi kaina. Ją sumokėjus, galbūt ir pats geležinis Vladimiras Vladimirovičius ar jo antrininkas atvyks į Lietuvą apsikabinti Geležinės Magnolijos Baltijos kelyje. Kelyje be jokių valstybininkų. Be V.Landsbergio, V.Adamkaus ir tikriausiai – net be A.Kubiliaus.
Mes galėsime pamojuoti ne tik raudonais kaspinėliais, bet ir raudonomis vėliavomis. Linksmai, kaip nuotraukoje iš prieškarinės Molotovo-Ribbentropo sutartos istorijos.