Kovotojas be taisyklių bando atrasti kitokį gyvenimo ritmą

Praeityje garsus sportininkas, šiuo metu Panevėžyje bendro fizinio užimtumo bei dvikovos sporto šakų treneriu dirbantis 42 metų Vytautas Bislys keičia amplua.

Ilgą laiką žiaurių kovų be taisyklių narve praleidęs panevėžietis ėmėsi plunksnos ir turi ambicijų veržtis į pripažintų rašytojų pasaulį.

Neseniai V.Bislys iš leidyklos parsivežė jau antrą savo knygą. Ji knygynuose pasirodys rugsėjo mėnesį. Kūrinys, kurio pavadinimas „Juodasis skorpionas“, pristatomas kaip autobiografinis romanas.

Teksto autorius įspėja, kad silpnų nervų žmonėms jo geriau neskaityti.

Žmonių tarpusavio santykiai, konfliktinių situacijų sprendimas kumščiais bei požiūris į moteris skaitytoją gali šokiruoti. Daugiau nei 300 lapų leidinyje gausu keiksmažodžių ir atvirų sekso scenų, smulkių lytinio akto aprašymų.

V.Bislys aiškina, kad tie du jo kūriniai – ypač natūralus produktas. Joks profesionalus rašytojas esą nesugebėtų kaip literatūrinės priemonės panaudoti tokio šiurkštaus leksikono, nes tai – iš realaus gyvenimo.

Agresyvus bendravimas ir parsiduodančių moterų meilė yra tai, ką V.Bisliui teko patirti savo kailiu. Knygoje jis tarsi ant smilgos uogas veria vienadienio sekso partnerių vardus.

Prieš dvejus metus išleista pirmoji V.Bislio knyga „Pasmerktasis“ parašyta tokiu pat stiliumi – gatvės žargono kalba. Joje irgi veiksmas daugiausiai sukasi apie lovos reikalus. Kartojasi nesudėtingo gyvenimo ratas: krauju apšlakstyta sportinė pergalė, pinigų pluoštas ir prostitučių ar šiaip atsitiktinių moterų glėbys.

Sportininkas sako, kad knygoje surašė ne išgalvotus faktus, o tai, kaip ilgus metus gyveno, ką patyrė ir kokiomis akimis žiūrėjo į pasaulį.

Abi knygos pilnos akivaizdžiai demonstruojamos nepagarbos ir neapykantos moteriai. Jas autorius dažnai vadina kalėmis ir savaip klasifikuoja: nuolankiosios yra „gerietės“, o visos kitos – „blogietės“.

„Dievas moterį kūrė ne iš Adomo šonkaulio, o iš uodegikaulio. Tikriausiai Dievas norėjo parodyti jos tikrąją vietą“, – knygoje postringauja skandalingasis autorius.

Tokia knygos forma – šiurkštus ir vulgarokas gyvenimo atspindys – specialiai autoriaus sugalvota. Kad juodas gyvenimas atrodytų dar juodesnis, būtų arčiau autentikos.

Nors V.Bislys savo rašinį pavadino autobiografiniu kūriniu, skaitytojai jame neras daugelio tarpsnių iš sportininko gyvenimo. Jis galėtų šokiruoti net labiau nei drastiškas leidinio tekstas.

Pokalbio V.Bislys pakviečia į savo namus. Tulpių gatvės daugiabutyje esančiame trijų kambarių bute šiuo metu jis gyvena su jaunėliu sūnumi.

Moderniai įrengtame vyrų būste vyrauja ideali tvarka ir švara. Tik pro praviras vaikų kambario duris matyti šioks toks jaunatviškas chaosas. Dviaukštė, spalvotomis antklodėmis paklota lova liudija, kad čia dažnai svečiuojasi bei nakvoja ir vyresnysis V.Bislio sūnus.

Miegamojo sienas puošia praėjusią V.Bislio sportinę šlovę liudijantys diplomai, specialioje lentynoje išrikiuotos pergalių taurės.

Svetainėje veši gražios kambarinės gėlės, aplinkui gausu skoningų ir meniškų interjero puošmenų.

Asmeninis gyvenimas V.Bisliui yra skaudi tema. Daugelį detalių iš savo praeities jis norėtų ištrinti.

V.Bislys prieš metus išsiskyrė su žmona. Jųdviejų santuoka truko 15 metų. Sportininkas sako šia tema geriau nekalbėsiąs, tačiau neslepia, jog šeimyninis gyvenimas buvo nenusisekęs nuo pat pradžių.

Pokalbį sukame V.Bislio knygos tekstų link. Iš kur tokia neapykanta moterims ir kodėl moterys yra kalės?

Galbūt dėl to, kad iširo paties šeima? O gal neapykanta moteriai atsinešta dar iš vaikystės?

Vyriškis pasvarsto, kad įtakos tam galėjo turėti intensyvus sportinis gyvenimas, kuriame buvo apsčiai kovinio įsiūčio, o po kovų ringe – atsitiktinių moterų guolių.

Tačiau, anot sportininko, didžiausią įtaką tokio požiūrio susiformavimui turėjo nevykę santykiai su buvusia sutuoktine, šilumos ir tarpusavio supratimo stygius.

V.Bislio manymu, tėvų gyvenimas pagrindo negerbti moterų tikrai nedavė. Tėvas su motina buvo standartinė miestiečių šeima, gražiai sutarė, augino du sūnus.

Tačiau tai, kas atsitiko 1970-ųjų rudenį, kai V.Bisliui buvo tik 3 metai, vaiko sieloje galėjo palikti žiaurų atspaudą, vėliau nulėmusį jo blaškymąsi ir nuolatinį pavojų ieškojimą.

Tą dieną V.Bislio motina išėjo į parduotuvę, o vaikus, pusantrų ir trejų metų sūnus, paliko namie su vyru.

Tėvas snaudė ant sofos, kūdikis žaidė šalia. Vyriškis stojosi ir netyčia užlipo ant vaiko. Mažajam trūko širdelė, iš burnos pasipylė kraujas.

Iš tos dienos V.Bislys nepamena daugelio detalių, negali pasakyti, kokiais laiko intervalais klostėsi tolimesni įvykiai.

Šeimos tragedija vaiko mirtimi nesibaigė. Tėvas nepajėgė susidoroti su jį užgriuvusia kaltės našta ir pakėlė prieš save ranką.

Būdą išeiti Anapilin pasirinko itin žiaurų – išgėrė acto esencijos. Po savaitę trukusių pragariškų kančių vyras atsisveikino su šiuo pasauliu. Tėvą laidojo praėjus lygiai savaitei po sūnaus žūties.

Viena po kitos įvykusios tragedijos iš motinos atėmė sveikatą. Po kelerių metų moteris pradėjo dažnai sirgti, nuolat gulėdavo ligoninėse.

Tuo metu vaikas likdavo vienas kaip pirštas.

„Manimi rūpinosi kaimynai arba teta Ona, ėjau iš rankų į rankas, pas vienus pavalgydavau, pas kitus pernakvodavau, treti palaikydavo ilgiau“, – laimingo šeimyninio gyvenimo griūties dienas prisiminė V.Bislys.

Kol motina gydėsi, V.Bislys kurį laiką gyveno internate Biržuose.

„Galima sakyti, kad nuo 10 metų jau gyvenau savarankiškai, pats savimi rūpinausi“, – prisimena sportininkas.

„Sportas mane išgelbėjo nuo gatvės“, – taip dabar mano V.Bislys.

Dar būdamas pradinukas, jis kartą su kiemo draugu prilipo prie sporto salės lango. Stebėjo besiboksuojančius vyrus. Sukaitusius, įnirtusius, agresyvius ir, kaip atrodė, nenugalimus.

Staiga vienas sportininkas pamojo prie lango nosis priplojusiems berniūkščiams.

„Ar nori boksą lankyti?“ – tą kartą V.Bislio paklausė Liverijus Dolgovas, žinomas boksininkas.

Kitą dieną V.Bislys atžygiavo į sporto salę ir su boksu nesiskyrė 13 metų. Per tą laiką tapo daugkartiniu bokso čempionu, dirbo bokso treneriu.

Vėliau panevėžietį paviliojo itin žiauri sporto šaka – kovos be taisyklių.

„Savu noru į tokį sportą nebūčiau pasukęs, ne iš didelio noro ar azarto ten ėjau. Tiesiog reikėjo išlaikyti šeimą, o kitaip uždirbti pinigų tada nemokėjau.

Negi eisi į gatves vogti ar iš žmonių atiminėti? Tai ir nutariau dirbti tai, ką geriausiai moku“, – sakė pašnekovas.

Sportininko pasirodymai dažniausiai vyko Rusijoje ir ne visai legaliai, dažniausiai kovos būdavo pogrindinės.

Į kovos be taisyklių turnyrus susirinkdavo turtuoliai lyg senovės romėnai į gladiatorių kautynes. Už sportininkus būdavo statomos milžiniškos sumos. Nemenkus atlygius gaudavo ir nugalėtojai.

V.Bislys buvo vienintelis lietuvis, drįsęs tuo metu žengti į kovos be taisyklių ringą. Iš 25 kovų sportininkas pralaimėjo tik vieną.

Susirėmimas su priešininku vykdavo narve. Vyrai kaudavosi iš visų jėgų, be pasigailėjimo, aršiai ir net žiauriai.

Po kovų V.Bislys dažnai vos laikydavosi ant kojų. Nuo smūgių gumbais nusėtą veidą „išsilygindavo“ pats, tiesiog skutimosi peiliuku perpjaudavo raumenų ir kraujo krešulių iškilimus.

Paskutinė kova vyko 2002 metais.

„Važiavau tarsi pasitikrinti sportinės formos, gal jau laikas į pensiją traukti“, – juokavo pašnekovas.

Kovą laimėjo įspūdingu nokautu, priešininką iš narvo išnešė tampomą traukulių.

V.Bislys pakartoja, kad į kovas važiuodavo ne dėl sportinio intereso, o dėl pinigų.

Buvusi žmona esą net nesuko sau galvos, koks pavojingas šis sportas, nesijaudino, kad alinama sutuoktinio sveikata, jai esą rūpėjo tik geras vyro uždarbis.

„Juk matydavo, koks suniokotas po kovų grįžtu, bet nė karto nėra pasakiusi, kad liaučiausi, save pasaugočiau, nė karto nėra užjautusi ar paguodusi“, – tokiais žodžiais santykius buvusioje šeimoje prisiminė V.Bislys.

Apie kovų metu patirtas traumas V.Bislys labai atvirauti nenori, tarsteli tik, kad daug kartų buvo lūžusi nosis, veido kaulai, patirtos kelios operacijos. Kaulų išnirimų ir sąnarių sumušimų nė neskaičiavo.

Viena sunkiausių V.Bislio patirtų traumų – akiduobės lūžis.

Dabar, kai baigėsi sportinė karjera, atslūgo ir dešimtmečius lydėjęs kovinis įsiūtis, ėmė keistis ir požiūris į daugelį dalykų.

Itin agresyvios sporto šakos atstovas atrado savyje ne tik kovotojo, bet ir menininko talentą. Be knygų rašymo, vyras dar turi pomėgį drožinėti. Yra išdrožęs bokso pirštinę, kitokių suvenyrų. Kelios iš kokoso kevalo drožtos kaukės puošia namų sienas.

Nenumaldomą norą rašyti V.Bislys pajuto prieš 10 metų. Tačiau tuomet sutuoktinė netoleravo tokio užsiėmimo, pasišaipydavo iš vyro rankraščių. Ji taip pat kategoriškai uždraudė ir bet kokį drožinėjimą namie, neva toks užsiėmimas neduoda jokios naudos, tik prišiukšlina visus kampus.

Ėmęs rašyti pirmąją knygą V.Bislys tai darė ne namie, o važiuodavo į mišką ar dar kur, kad galėtų pabūti vienas.

V.Bislys sako, kad parašęs dvi knygas tarsi braukia brūkšnį savo gyvenime. Nebenori gilintis, kas buvo, naršyti po praeities įvykius.

„Daugiau apie savo buvusį gyvenimą niekam nebepasakosiu. Jei kam bus įdomu, galės pasiskaityti knygoje.

Dabar esu visiškai kitoks, kitaip gyvenu. Galbūt tokių knygų reikėjo tam, kad galėčiau nusipurtyti naštą, čia tarsi išpažintis, po kurios palengvėja. Juk negali žmogus gyventi nuolat dairydamasis į praeitį“, – sako jis.

Ankstesnį gyvenimą V.Bisliui primins tik gausios tatuiruotės ant kūno. Įvairiais gyvenimo tarpsniais jis vis pasipuošdavo nauju kūno raštu, atspindinčiu to meto nuotaikas ar įvykius.

Sportininko rankomis rangosi aštriakampiai ornamentai, pečius puošia moterys, nugarą – sudėtingas piešinys lyg iš siaubo filmo, kur soste sėdi grėsminga valdovė, o prie jos kojų voliojasi nukirstos galvos.

Ėmęsis plunksnos V.Bislys tatuiruote įamžino ir šį savo gyvenimo perversmą – ant šlaunies išsitatuiravo atverstą knygą, rašalinę, plunksnakotį ir nuo jo varvantį rašalą.

Po dviejų drastiško turinio knygų V.Bislys yra nusiteikęs išleisti visai kitokį kūrinį – pasaką vaikams.

Pasakos tekstą sportininkas jau yra parašęs, dabar laukia tik iliustracijų. Jas piešia dailininkas Viačeslavas Kuznecovas, kuris yra knygos „Mauglis“ iliustratorius.

„Gal rimti vyrai juoksis, bet pasaką susapnavau. Prabudęs ketinau iš karto užrašyti, bet tuo metu reikėjo pasirūpinti sūnumi, tad kai kurios sapno detalės išgaravo, teko kai ką išgalvoti“, – pasakojo V.Bislys.

V.Bislio sugalvotoje pasakoje gausu sportinių emocijų, veikia tokio žanro kūriniams būdingi personažai: blogiukų armija, gražuolė princesė ir gėrio pusei atstovaujantys sutvėrimai.