***
Jau daug dienų dėlioju mintis, kaip pradėti šį laišką. O parašyti jį turėjau būtinai, nes buvau paprašyta Jos. Pastaraisiais metais stengiausi daugiau laiko praleisti su Vaiva. Norėjau, kad ji nesijaustų vieniša kovoje su ta baisia liga. Buvau liudininkė, kaip Ji su tuo grūmėsi. Ir visada turėjau vilties, jog Ji pagis ir viskas bus gerai, kaip ir anksčiau. Bet šį kartą, deja, sugrįžusi liga skausmingai ir nesugrąžinamai.Ją išplėšė iš mūsų tarpo.
Lankydama Vaivą ligoninėje supratau, kad Ji jau tikrai traukiasi, klausiau Jos, ką galiu padaryti, ir, tada dar tvirtai spausdama mano delną, Ji paprašė: „Parašyk laišką visiems nuo manęs. Parašyk, kad man labai rūpi Lietuvių Bendruomenė, Lietuva, kad visus aš labai myliu, tegul visi tai žino. Ir kad visos trys jūs būtumėte laimingos“. Nors praėjo jau pusę metų, bet tas akimirkas atsimenu labai aiškiai ir vis suspaudžia širdį. Sunku patikėti, jog nebeturiu draugės, bendražygės, puikaus žmogaus šalia savęs. Man labai Jos trūksta...
Su Vaiva Vėbraite susipažinau dar 1991 metų vasarą. Klaipėdoje tuo metu vyko patys pirmieji „Apple“ kursai Lietuvos mokytojams, kuriuose turėjau progos dalyvauti kaip Tauragės Jovarų vidurinės mokyklos mokytoja.
Dar prieš prasidedant kursams, į mus, jų lankytojus, didžiulėje Klaipėdos universiteto salėje kreipėsi ir pasveikino tuometinė „APPLE“ direktorė Vaiva Radasta Vėbraitė.
Tą akimirką įsiminiau visam gyvenimui – aukšta, liekna, juoda suknele, kurią puošė gintaro sagė, apsirengusi moteris į mus prabilo gražia lietuviška kalba. Daugelis, tarp jų ir aš, labai nustebome, kaip iš ten, iš Amerikos, į mus ji kreipėsi gražiais lietuviškais žodžiais. „Apple“ direktorė paprastai išdėstė savo mintis, paaiškino, kodėl būtent šie kursai yra organizuoti mokytojams. Savo trumpoje, bet išsamioje kalboje Ji nušvietė šių kursų tikslą: padėti Lietuvos mokytojams geriau suprasti mokinius, pasiūlyti darbe pritaikyti naujus efektyvius mokymo būdus. Paskaitos, vykusios dvi savaites, patiko daugumai mūsų mokytojų, tad dalis jų užsirašėm kitiems metams. Pertraukos metu turėjau progos su direktore susipažinti artimiau ir pabendrauti. Taip prasidėjo mūsų pažintis.
Prieš aštuonerius metus atvykusi į Nju Heiveną (Konektikutas), sutikau Vaivą su šeima Lietuvių Bendruomenės apylinkės renginyje tada dar veikusioje Šv. Kazimiero lietuviškoje bažnyčioje. Manau, jog tai buvo iš aukščiau surėdyta, nes pažintį su V.Vėbraite laikau tikra Dievo dovana sau ir savo šeimai. Jos nepaprastas mokėjimas bendrauti ir visus išklausyti, Jos kuklumas bei nuoširdumas mane sužavėjo ir tebežavi.
Vaiva tarsi ta Aušrinė žvaigždė su didžiuliu bendraminčių pulku visada dirbo Lietuvai. Sykiu su vyresniąja išeivijos karta Ji puoselėjo lietuvybę, rūpinosi, kad būtų išsaugota Jos kalba ir kultūra. Jau nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo Vaiva visa širdimi pasinėrė į Lietuvos švietimo reikalus: 1998–2001 m.m. Ji ėjo švietimo ir mokslo viceministrės pareigas. Nuo 2004-ųjų V.Vėbraitė-Gust buvo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarėja.
Vaiva, būdama LR prezidento patarėja, ėmėsi nelengvų JAV LB KV pirmininkės pareigų 2003–2006 metais, kas iš Jos pareikalavo daug jėgų. Dabartinėje Krašto valdyboje ji buvo JAV LB atstovė Lietuvai. Būdama Jos lydere, Vaiva Lietuvių Bendruomenę iškėlė į aukštesnį ir gilesnį pasaulėžiūros lygį.
Ypač mums, tik atvykusiems iš Lietuvos, V.Vėbraitė buvo tas žmogus, kuris privertė pažvelgti į save, į Tėvynę kitomis akimis. Dauguma tik iškeliavę už Atlanto, supratome, kas mes esame ir kaip mes mylime savo Tėvynę. Ir būtent čia, išeivijoje, sustiprėjo tautiškumo ir pilietinio sąmoningumo jausmas.
Bendruomenininkai, tokie kaip Vaiva, įkvėpė mus, vadinamuosius „trečiabangius“, lietuviškai visuomeninei veiklai. Būtent čia, Amerikoje, šalia kitų bendruomenių ir tautų sustiprėja tavo kaip lietuvio tautiškumas. Imi vertinti lietuvišką žodį, lietuvišką spaudą, džiaugiesi išgirdęs lietuvišką muziką.
Paskutiniuosius keletą metų mes su Vaiva bendravome artimiau. Visada stebėdavausi Jos išmintimi ir sumanumu, klausdavau, kaip tokioje mažoje galvelėje telpa tiek daug proto ir žinių. Tie klausimai Ją gerokai prajuokindavo…
Pradėjau daugiau domėtis Jos šeima, tėvais, seneliais. Jų namuose Darheme - Jimo ir Vaivos vadinamojoje raštinėje pagarbioje vietoje puikuojasi Vaivos senelio Mykolo Židonio teisininko diplomas, išduotas Vilniaus universiteto. Senelis iš pašaukimo buvo mokytojas. Mama Genovaitė Židonytė-Vėbrienė buvo baigusi Sorbonos universitetą Prancūzijoje, apsigynė filosofijos mokslų daktaratą.
Tėvelis Juozas Vėbra – pulkininkas, chemijos mokslų daktaras, inžinierius ir išradėjas, vienas Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Atvykęs į JAV jis du dešimtmečius dirbo chemijos pramonės tyrimų laboratorijose. Savo laisvalaikį Juozas skyrė lietuvybei, dalyvavo įvairių tautinių organizacijų veikloje, lietuvių renginiuose skaitydavo pranešimus reikšmingų sukakčių, pvz., Vasario 16-osios, progomis, ragino remti lietuvišką spaudą.
Žinoma, Vaivai turėjo įtakos tėvų pavyzdys, didelis tėvo autoritetas. Ji sakė: „Mūsų tėvai, mus mylėdami, norėjo padovanoti mums grožį, o jiems didžiausias grožis buvo Lietuva“. Genutė ir Juozas Vėbrai padėjo dukrai nedvejojant pasirinkti nelengvą gyvenimo kelią – toliau dirbti lietuvybės darbą. Jo pradmenis Vaiva įgavo lietuviškoje šeštadieninėje mokykloje, lietuviškų sekmadieninių pamaldų, vasaros stovyklų metu.
Jos lituanistinės mokyklos mokytoja buvo mūsų visų gerbiama dr. Elona Vaišnienė. Būdama 12 metų, Vaiva pažinojo daug lietuvių veikėjų, nes su tėveliu dalyvaudavo jų pokalbiuose, susirinkimuose. Ji pasakojo, jog būdavę labai įdomu klausytis jų samprotavimų ir ginčų.
Visa tai turėjo įtakos Vaivos kaip asmenybės formavimuisi. Jau vėliau, sukūrus šeimą ir gimus vaikams, Vaiva atgaivino šeštadieninę mokyklėlę Naujoje Britanijoje (CT) bei tapo jos direktore ir mokytoja. Ten kiekvieną šeštadienį vežiojo ir visas savo keturias atžalas. Dabar Jos vaikai didžiuojasi ir dėkingi savo mamai, kad gali laisvai kalbėti ir rašyti lietuviškai.
O kokias Jonines Vaiva su Jimo šeima surengdavo savo žemėje! Suvažiuodavo „Vėtros“ šokėjai iš Nju Haveno, net seni draugai-šokėjai pasirodydavo, „Sodauto“ ansamblis iš Bostono atvykdavo. Ir skambėdavo dainos, netrūkdavo žaidimų, merginos pindavo lauko gėlių vainikus. Didžiulis laužas, sukrautas šalia tvenkinio, skrosdavo savo liepsnomis ir kibirkštėlėmis žvaigždėtą dangų, atstodamas geriausius šviestuvus susirinkusiesiems. Aidėdavo dainos bei muzika per Darhemo klonelius.
JAV Lietuvių Bendruomenė, darbas joje Vaivai buvo šventas reikalas. Jai būnant Krašto valdybos pirmininke, teko Vaivą pažinti kaip vadovę. Jos KV kadencijos metu turėdavom mažų – „greitų posėdukų“ (taip juos mažybiškai Vaiva vadindavo), kuriuose neatidėliotinai spręsdavome iškilusius uždavinius. Būtent dirbant JAV LB Krašto valdyboje šalia Vaivos galėjau daug ką suprasti, stengiausi išmokti būti naudinga Lietuvių Bendruomenei, pradėjau iš arčiau pažinti jos veikėjus. Visada stebino politinis Vaivos įžvalgumas.
Ji tarsi aiškiaregė numatydavo keletą strateginių žingsnių į priekį, kurie vėliau pasitvirtindavo. Nuostabą kėlė ir žavėjo Vaivos gerumas. Pati esu mačiusi ir skaičiusi kupinus pykčio ir pagiežos laiškus, adresuotus jai kaip JAV LB Krašto valdybos pirmininkei. V. Vėbraitė visada buvo ramiai nusiteikusi, nerodydavo jokio nepasitenkinimo, taip mokėjo viską gražiai išspręsti ir sakydavo: „Na, ką padarysi, kad jam taip norisi būti piktam“.
Gal dar kas nežino, kad mūsų Vaiva labai mėgo sodo ir daržo darbus. Namuose Darheme jie su Jimu suarė didelį žemės plotą, kuriame prisodino aviečių, mėlynių, braškių. Prisėdavo didžiausias vagas kukurūzų, kurių užtekdavo visai didelei šeimynai per žiemą. Vaiva visada domėjosi naujomis daržovių rūšimis, o pomidorai jų darže užaugdavo nepaprasto didumo ir skanumo. Negailėdavo užderėjusių gėrybių ir svečiams. Dalydavomės su Ja daržo paslaptimis, rasoda, gėlių daigeliais. Praeitą vasarą dar kartu darbavomės jos gėlyne…
Paskutiniaisiais praėjusių metų mėnesiais stengdavausi pakalbinti Vaivą kiekvieną rytą, aptardavom, kas naujo Lietuvoje, kas vyksta mūsų Lietuvių Bendruomenėje, klausdavau Jos patarimo, teiraudavausi, kaip daržai laikosi. Nė karto neišgirdau iš Jos jokių dejonių, nusiskundimų, tik iš balso suprasdavau, jog Jai sunku. Moteris atkakliai laikėsi, kovojo su savo liga ir tikėjo, kad kas nors bus kitaip. Labai norėjo dar nuvažiuoti į Lietuvą ir planavo ten pasilikti…
Šiais metais Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės šventės praėjo jau be Vaivos skaitomų pranešimų. Daugybė Lietuvių Bendruomenės apylinkių pagerbė jos išėjimą Šv. Mišiomis, tylos minute.
Mes prisiminsime Vaivą Radastą Vėbraitę-Gust kaip ypatingą JAV Lietuvių Bendruomenės veikėją, per tokį trumpą savo gyvenimą atlikusią tiek daug darbų lietuvybei, Lietuvai.
Vaivos dėka JAV Lietuvių Bendruomenė tapo tokia, kokia ji yra dabar – artimai bendraujanti su Lietuva, efektyviai sprendžianti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės uždavinius. Ji buvo tas žmogus, į kurį visi drąsiai galėjo kreiptis patarimo. Visiems Ji rasdavo tinkamą atsakymą. Net sunkiai sirgdama Vaiva pirmiausia rūpinosi kitais.
V.Vėbraitė išėjo, bet jos darbai nepamiršti. Jos vaikai, užauginti lietuviška dvasia, tęsia mamos pradėtą darbą. Aras su šeima gyvena Lietuvoje, dirba švietimo srityje. Dukra Liepa tęsia doktorantūros mokslus, bendradarbiauja su Lietuva dalyvaudama įvairiuose projektuose. Sirvydas ir Lokys vasaromis darbuojasi „Neringos“ stovykloje. Vaivos Vėbraitės atminimas niekada neišblės iš mūsų atminties.
Jaučiu, kad Ji labai džiaugiasi visais mūsų pasiekimais, susijusiais su lietuviška veikla. Manau, jog dauguma, kurie Ją gerai pažinojo, susimąsto, kaip ir aš, prieš priimdami bet kokį sprendimą, paklausia savęs: „O kaip dabar mano vietoje pasielgtų mūsų Vaiva?“. Brangus Jos atminimas ir pagarba Jos atsidavimui lietuvybei įpareigoja mus tęsti Jos darbą, būti visada su Lietuva.
Vaivos vyro Jimo sprendimu buvo nutarta, kad vietoj gėlių šeimai visi a/a Vaivos atminimui aukotų JAV LB tvarkomam Demokratijos plėtros fondui, kuris remia Piliečių Santalkos demokratijos ugdymo darbus Lietuvoje. Šis fondas jau išsiuntė į Lietuvą 2,600 dolerių surinktų lėšų. Aukos teberenkamos ir dabar (plačiau apie tai - www.javlb.org.
Dar pernai birželio mėnesį Nju Heiveno apylinkė turėjo savo ataskaitinį susirinkimą pas Vaivą namuose Darheme. O šių metų birželį Konektikuto ir aplinkinių vietovių lietuviai rinkosi vėl ten pat – pabūti su Jimu ir judviejų su Vaiva vaikais kartu, prisiminti Ją, kurios jau daugiau kaip pusę metų nebeturime šalia.