„Net mūsų logistika truputį sušlubavo“, - sako 58 metų A.Grumadas, buvęs Vilniaus miesto savivaldybės tarybos pirmininkas, Seimo narys, o dabar dirbantis Vidaus reikalų ministerijoje. Iš tų dienų ne vienas prisimena ne tik keliuose nutįsusias eiles, bet ir pakelėse sustojusius „Žiguliukus“ su atvertais variklio dangčiais.
Lrytas.lt – interviu su Baltijos kelio akciją organizavusiu ir ją koordinavusiu A.Grumadu.
- Kaip tapote vienu iš Baltijos kelio organizatorių?
- Aš buvau atsakingas už Vilniuje vykstančių visų renginių organizavimą. Buvau Vilniaus Sąjūdžio tarybos organizacinio komiteto pirmininkas, o taip pat vadovavau koordinaciniam centrui.
Prieš rugpjūčio 23-ąją vyko akcijos, buvo renkami parašai. Tam reikėjo rasti naujų pajėgų, o čia kaip tik gavau pasiūlymą ar prašymą užsiimti šituo reikalu. Pasakė, kad iš Baltijos asamblėjos atėjo pasiūlymas. Tai buvo estų idėja, kad mes trys šalys organizuotume tokią akciją – prie tuomečio M 12 kelio susijungtume visi rankomis nuo Talino iki Vilniaus.
Organizaciniu darbu užsiėmė nedaug žmonių. Buvo pajungtos visos savivaldybių Sąjūdžio tarybos, o pačiame Vilniuje koordinacinėje grupėje dirbo apie dešimt žmonių. Žinant akcijos mastą, pajėgos nebuvo pačios didžiausios.
Mobiliųjų telefonų neturėjome, privačių automobilių beveik nebuvo. Įvertinus šiuos dalykus, buvo atliktas nemažas darbas. Tam visų pirma pasitarnavo Sąjūdžio organizacinė struktūra: grupės, teritorinės tarybos, Sąjūdžio Seimas, Seimo taryba. Visa piramidė veikė pakankamai gerai. Manyčiau, organizacine prasme viskas vyko labai neblogai.
- Ar ruošdamiesi akcijai ko nors baiminotės?
- Baimė buvo - mat apskaičiavus paaiškėjo, kad net jeigu mes žmones išdėliotume kaip šaškes, mums reikia apie 200 tūkst. gyventojų. Juos atvežti ir paskirstyti tolygiai praktiškai neįmanoma. Taigi jau teoriškai mums mažiausiai reikėjo 300 tūkst. žmonių. Tiems laikams tokį skaičių žmonių išmėtyti per kiek daugiau nei 200 kilometrų atrodė labai problemiška ir sudėtinga. Todėl labiausiai mes bijojome, kad mums nepavyks užpildyti to kelio. Neabejojome, kad žmonės atvyks, bet bijojome, kad ne į visus ruožus.
Tačiau mūsų prognozės nepasiteisino. Akcijoje dalyvavo kelis kartus daugiau žmonių nei planavome. Net mūsų logistika – kokiam ruože, iš kur, per kokį kelią, kokiu metu atvažiuoti – truputį sušlubavo, nes daugybėje vietų susidarė kamščiai. Kamštis buvo Vilniuje, kamštis buvo iš Kauno pusės įvažiavime į plentą ir kitur.
Todėl ne visi laiku atvažiavo ir taip išėjo, kad be M 12 kelio, buvo dar du keliai – nuo Ukmergės iki Karmėlavos, kur žmonės taip pat stovėjo susikibę rankomis, nes jie užstrigę kamštyje nenuvažiavo, ir atkarpa nuo Vievio iki Elektrėnų, nes ant pervažos buvo pastatytas lokomotyvas, kuris važinėjo pirmyn atgal ir nepraleido žmonių. Taip susidarė dvi dirbtinės uodegos.
Bet ir tai dar ne viskas. Transporto priemonių buvo mažai, todėl ne visi norintys galėjo atvažiuoti. Todėl žmonės rinkosi miestuose ir ten susikibdavo rankomis. Jie solidariai susitelkė ir jautėsi lyg stovėtų kelyje.
- Ar komunistinė valdžia trukdė rengtis Baltijos keliui, gal ėmėsi kokių administracinių priemonių?
- Valdžiai būtų galima padėkoti, ji elgėsi visiškai neutraliai. Iš vienos pusės netrukdė, iš kitos pusės kai kurios struktūros nemažai padėjo. Pavyzdžiui, nacionalinis radijas informavo, kokia situacija keliuose, kur važiuoti, kur kamštis, kaip aplenkti. O Valstybinė autoinspekcija labai aktyviai dalyvavo ir buvo vienas iš lemiamų faktorių, nes keliai buvo pilni automobilių, tad be eismą reguliuojančių profesionalų būtų buvę iš tiesų sudėtinga. Vietinė kelių milicija net atlydėdavo delegacijas iš rajonų.
Tokios paramos gavome. Tačiau pasitaikė ir kitokių dalykų: uždrausta skraidyti, o skraidę ir mėtę gėles paskelbti nelegalais. O juk tai turėjo būti daroma daug masiškiau. Pasitaikė draudimų duoti transportą. Savų mašinų žmonės beveik neturėjo. Iš kitos pusės būdavo ir taip, kad tuometė valdžia skirdavo transportą. Netgi kolchozų pirmininkai, vykdomieji komitetai, autobusų parkai. Nemažai žmonių į akciją atvažiavo sunkvežimių kėbuluose.
Taigi vietinės valdžios sprendimai buvo labai skirtingi. Štai Širvintuose tą dieną staiga sugedo visi autobusai ir net sunkvežimiai. Be abejo, tai lėmė blogas vietinės valdžios požiūris, nors žmonėms iš ten buvo labai netoli iki kelio.
- Kodėl Latvijos ir Estijos komunistų partijos vadovai akcijoje dalyvavo, o Lietuvoje – ne?
- Sunku pasakyti. Niekada nemėginau su jais bendrauti, niekada neklausiau, kodėl jų nebuvo. O jie patys viešai taip pat neaiškino, kodėl jų nebuvo.
Šiaip ar taip valdžia savo akimis pamatė, kokios nuotaikos vyrauja. Ji liko neutrali ir aukščiausioji valdžia akcijoje nedalyvavo. Bet turime pavyzdžių, kai rajoninio lygio komunistinė valdžia aktyviai dalyvavo – ne tik padėjo suteikdami transportą, bet ir patys stovėjo kelyje.
- Kaip jums ta diena prasidėjo, juk pats Baltijos kelias planuotas tik 19 valandą?
- Mes buvome paskelbę akciją – atneškite gėlių. Planavome iš anksto, kad jas mėtysime iš dangaus. Vilniaus Gedimino prospekto pradžioje esančios Sąjūdžio būstinės kieme susikaupė tiek gėlių, kad jas krovėme sunkvežimiais. Gėles vežėme į Kauną, iš kur kilo lėktuvai. Aš pats važiavau su automobiliu, kurio visa bagažinė buvo prikrauta gėlių.
Tad diena prasidėjo tokiais rūpesčiais. Didelis adrenalinas, susikaupimas ir laukimas. Be abejo, buvo ir šiek tiek baimės, kad žmonių gali pritrūkti. Tačiau jau apie pietus pamatėme, kad situacija krypsta į kitą pusę. Dar iki akcijos pradžios buvo labai toli, o jau prasidėjo kamščiai. Kitos problemos pradėjo gąsdinti, kad kai kas nesugebės nuvažiuoti iki tos vietos, kur jiems buvo numatyta. Tokių pasitaikė nemažai.
Dar likus daug laiko iki akcijos pradžios, į vietą atvažiavę žmonės dainavo, linksmai bendravo, jokio pasimetimo ir baimės nebuvo.
- Kur jūs pats buvote per Baltijos kelią?
- 19 valandą aš kaip tik iš trasos grįžau ir buvau Vilniaus prieigose, kur dabar prasideda pirmieji namai.
Buvo euforija – vienareikšmiškai. Žmonių pilna, susidarė ne viena, o daug eilių. Kai kur buvo net 20 ar 30 eilių, netgi tokio storio buvo Baltijos kelio juosta. Kalbų nedaug, nes orą gaudai, adrenalino kupinas. Visi jautė specifinę ir labai įdomią būseną.
- Kaip patys organizatoriai įvertino akcijos sėkmę?
- Rinkome informaciją iš kiekvieno ruožo. Apie kiekvieną kilometrą žinojome, kiek žmonių ir automobilių stovėjo, kas organizavo, prisidėjo, pastatė koplytstulpį ar kryžių, kas kur surengė vakarones. Šita informacija imponavo, nes galėjai matyti, kiek nuveikė didžioji dalis Lietuvos, kuri išėjo į Baltijos kelią.
- Kiek, jūsų apskaičiavimais, susirinko žmonių?
- Skaičių galime rasti labai skirtingų. Mano vertinimu, pačioje trasoje Lietuvoje buvo šiek tiek daugiau nei 400 tūkst., t.y. artėjo prie pusės milijono. Pridėjus dar minėtas dvi didžiąsias uodegas, priartėtume iki 700-800 tūkst. Bet jeigu įskaičiuotume miestuose dalyvavusius žmones, tai bet kokie skaičiai būtų teisingi, nes juos visus suskaičiuoti vargiai ar įmanoma.
- Kaip iš istorinės perspektyvos vertinate Baltijos kelio reikšmę?
- Akcijos prasmė dvejopa. Pirmiausia mes visos trys tautos turime vieną ir tą patį požiūrį į Molotovo-Ribbentropo paktą ir slaptuosius protokolus. Antra, mes turime vieną ir tą pačią viltį - atkurti istorinę tiesę ir vėl būti laisvi.
Šia prasme Baltijos kelias iš esmės tapo referendumu. Visame pasaulyje ir Sovietų Sąjungoje visi pripažino taip: estai, latviai ir lietuviai vienareikšmiškai pasisakė už tai, kad nori gyventi nepriklausomoje valstybėje. Žinia apie tai nukeliavo toli už Lietuvos ribų.
Šimtatūkstantiniai mitingai vykdavo ir anksčiau, bet kai turi 3,5 mln. gyventojų, dar gali spėlioti, kad jie atspindi tik dalies nuomonę. O kai išeina trečdalis tautos ir sustoja į kelią, tai jau labai aiškus požymis, ką žmonės mąsto ir ko jie nori.
***
Prieš 20 metų išgyventą patirtį taip pat prisimena anykštėnė mokytoja, aktyvi visuomenininkė ir rajono tarybos narė Aldona Daugilytė. Skaitykite interviu.