Taip, iš Rytų tuomet plaukė padrikos, tamsios debesų armados, o iš neaprėpiamų jų tolių kažkas tarsi neaiškiai grumeno ar grūmojo. Tačiau per susikibusias rankas sruvo žmogiškosios energijos srovė – šitai šildė ir drąsino. Nejaugi neatlaikysime? Štai šita mergaitė, kurios gležna ranka tavo delne, toliau pusamžis vyras, moteris su jau paaugusiais vaikais – nejau neatlaikys? Kuris iš jų palūš, pavargs? Išduos?
Ir vis tiek jausmas, kad štai dalyvauji, esi viename mįslingiausių virsmų – minios, žmonių, liaudies virsme į tautą – tas jausmas buvo ir liks viena iš tavo gyvenimo egzistencinių viršūnių. Jo unikalumas – kad šitai išgyventa bendrai, sykiu, kas labai ir labai retai nutinka lietuviškai dūšiai, linkusiai į uždarumą, meditaciją užsiglaudus Bažnyčios pilioriaus.
Per tuos praėjusius metus viskas ir vyko taip, kaip išgrumėjo debesys – buvo ir Sausio 13-oji, ir nuovargis, ir išdavystės. Bet štai užmerk akis – argi nešviečia tau ano saulėlydžio gaisai, ar nežėruoja? Ir kai atmerksi – paduok, bent mintyse, šalia stovinčiam ranką, ir palinkėk jam, kaip Mišių pabaigoj – ramybės, ramybės viens kitam, kuri ir yra ne kas kita, kaip anoji vienybė iš paskutiniosios mūsų himno strofos.
Taigi – už tai ir visa kita, kas būta ir išbūta, ačiū Tau ir tik Tau, pakelės smūtkeli, kuris žvelgei iš aukštai, bet kartu ir lygiai į mus, tokius silpnus ir nuolat triskart išsižadančius - nuo pakelės koplytstulpio, kažkur pakelėje tarp Šilų ir Kauno...