Lrytas.lt - V.Landsbergio kalba.
***
Tai buvo prieš 69 metus. Kai šalies sieną kirtę tankai ir apšiurę kareiviai su raudonomis žvaigždėmis okupavo Lietuvos Respubliką, pirmuoju savo politiniu uždaviniu bolševikai paskelbė Lietuvos sovietizaciją. Šį žodį randame dokumentuose. Tai reiškė ne vien mūsų valstybės, geresnės ar blogesnės, panaikinimą.
Visa Lietuvos žemė vienu apsišaukusio „Liaudies Seimo“ sprendimu buvo atiduota Sovietų Sąjungai, prasidėjo aršus ūkio ir kultūros sovietinimas. Jį lydėjo raudonasis teroras, egzekucijos ir trėmimai, priverstinis viešas pataikavimas J. Stalinui ir jo sukurtai totalitarinei imperijai. Toje valstybėje, pasivadinusioje Sovietų Sąjunga, pagal diktatorių programą turėjo nebelikti tautų, tik viena „Tarybų Tauta“, nuolankiai paklusni Kremliui, šnekanti, rašanti ir bolševikų valstybei tarnaujanti sumenkinta, susovietinta rusų kalba. Šią ilgalaikę programą, kuriai įgyvendinti pirmiausiai siekta palaužti žmonių savarankiškumo dvasią, yra pagrindo vadinti kultūros genocidu. Jis klastingai papildė fizinį ir ūkio naikinimą. Lietuva priešinosi įvairiais būdais, kol galų gale, SSRS bankrutuojant, per Atgimimą ir Sąjūdį išsiveržė į politinę laisvę, savo valstybės atkūrimą.
Šiame paskutiniame ir nebeilgame vadavimosi laikotarpyje, kurį žymėjo Lietuvos Sąjūdžio programos nustatyti išimtinai politiniai, nesmurtiniai pasipriešinimo būdai, buvo keli išskirtinai svarbūs įvykiai. Vienas jų – „Baltijos kelias“.
Tokį vardą gavo didžiausia ligi šiol taiki tarptautinė manifestacija, pažymėta Guinnesso rekordų knygoje, neseniai įtraukta ir į UNESCO pasauly minėtinų datų registrą.
Mes šiandien minime ne rekordus, o dvasinę pergalę. Milijonai žmonių nuo Vilniaus iki Talino jautėsi laisvi kaip niekad ir nieko nieko nebebijojo. – Traukis, primestoji nevykusi sovietinė santvarka, – sakė jie. – Traukis su savo įstaigomis, šnipais, politrukais ir svetima kariuomene. Mes esame laisvi ir vėl turėsim savo pačių tris valstybes.
Vienas šūkių toje manifestacijoje buvo lakoniškiausias ir iškalbingiausias, nes milžiniško turinio: „GANA“.
Nors po 20 metų atsiranda keistokų Europos Sąjungos piliečių, kuriems ir Stalino, ir komunizmo vis dar negana, tačiau tada milijonai Baltijos kely buvo įsitikinę, kad gana! Turėjo būti atverstas kitas, geresnis neišprievartautos istorijos puslapis.
Tam reikėjo ir tiesos apie istoriją.
Šiandien regime „Baltijos kelią“ kaip ypatingą tarptautinę, bet Lietuvoje jau trečią iš eilės viešą manifestaciją vykusią kasmet „Juodojo kaspino“ dieną. Tai rugpjūčio 23-ioji, kurią daug kur imta sieti su 1939 metais pasirašytais nacių ir sovietų dokumentais, vadinamuoju Molotovo-Ribbentropo paktu. Toks būtų supaprastintas matymas. Esmė – ne popieriai ir parašai, bet sąmokslas. Ko vertas ne tik tų dviejų ministrų pasirašytas nuosprendis, kad regione tarp Vokietijos ir SSRS įvyks „politinių teritorinių pokyčių“, bet ir paties Stalino nubrėžta nauja SSRS-Vokietijos siena ir didžiulis grobuoniškas parašas ant Baltijos šalių ir Lenkijos žemėlapio: štai imu tas žemes su žmonėmis, darysiu su jais, ką norėsiu! Todėl juodosios dienos turinys trejopas: tai sąmokslas prieš tautas ir žmoniją; tai Antrojo pasaulinio karo pradžia; tai dešimtys milijonų aukų. Karas (pirmiau Lenkija, po to Suomija) prasidėjo kitą dieną po to, kai Maskva ratifikavo „draugystės“ sutartį!
Tarp aukų – ištisos valstybės, o jų budeliai buvo dvi susimokiusios totalitarinės galybės. Ironijos, kaip apibūdino Europos Parlamentas. Viena dėl to pasmerkta, kita ligi šiol išsukinėja savo kaltę. Kai reikia, randa vis naujų tampomų „šaltinių“, savo nebūtos nekaltybės įrodymų. O prieš 20 metų, 1987-1989 m. laikotarpiu, trim etapais nuo protesto mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo, per didįjį gedulingą minėjimą ir masinį politinį reikalavimą Vingio parke, trečiuoju žygiu išėjome į „Baltijos kelią“ kaip laisvės ir brolybės šventę, tikrą Europos ledonešį.
Po 20 metų toks tat lieka bendras vaizdas, vien geroji aura – žavus prisiminimas nelyginant apie jaunystę. Sąjūdis ir buvo Lietuvos jaunystė. Tačiau verta priminti ir konkrečią 1989 metų padėtį.
Lietuvos tuometinį dinamizmą lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos. Viena – tai tartum valdanti, veikiau administruojanti, vietinė komunistų partijos organizacija, visą Sovietų Sąjungą diktatūriškai valdančios SSKP padalinys. Kitaip tariant, už vietinių komunistų stovėjo imperinis politinis centras ir Lietuvą realiai okupuojanti, politiškai ir ekonomiškai sau pajungusi svetima valstybė. Kita jėga buvo Lietuvos Sąjūdis, tuo laikotarpiu dar naudojęsis žodžio „pertvarka“, „persitvarkymas“ priedanga, kad ir jo tiksluose blykčiotų Sovietų Sąjungos viršūnėse skelbtų liberalesnių permainų žodynas, tam tikra legitimacija. Už Sąjūdžio nestovėjo niekas, tik Lietuvos istorija ir teisė būti, be abejo, ir kitose, laimingesnėse šalyse realizuojamos demokratinės galimybės, teisingesnio gyvenimo viltys ir laisvės regėjimai, savi projektai Lietuvai.
Šios dvi jėgos varžėsi dėl įtakos Lietuvos dabarčiai ir ateičiai, turėjo kai kada aštrių susikirtimų, bet ir bendravimo formų. Sąjūdžio pergalė konkurenciniuose rinkimuose į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą buvo gera pamoka, kad laikai keičiasi. Keturios dienos prieš „Baltijos kelią“, šeštadienį, įvyko Sąjūdžio vadovybės ir LKP biuro susitikimas, ir kompartijos oficiozas „Tiesa“ antradienį paskelbė tartum komunikatą. Keista, nė žodžio nepasakyta apie būsimą didįjį rytdienos renginį; galų gale, kompartijos ir administracijos vadovybė jame ir nedalyvavo.
Tačiau konstatuojama nusiteikimas teigiamoms permainoms, jų tarpe – ir komunistų organizacijoje, kuri turėtų siekti savarankiškumo ir atsiriboti nuo blogų veiksmų stalinizmo bei stagnacijos metais, o savo programą ir politiką brėžti taip, kad „atitiktų. tautos apsisprendimą gyventi pagal savo norus ir galimybes“. Sutarta, kad šią poziciją reikia ginti „ir centriniuose organuose“, kuriuose esama atitrūkimo nuo visuomenės procesų; antai SSKP CK tezėse nacionaliniu klausimu toliau „dominuoja unitarinės valstybės bruožai“, tebesiūloma federacija su menkomis respublikų teisėmis.
Kalbėta apie esamus „nepriklausomybės sampratos skirtumus“ ir parlamentinį kelią, tačiau nesusitarta dėl greitesnių tikro Lietuvos parlamento rinkimų. Kompartija, kontroliavusi sovietinę LTSR Aukščiausiąją Tarybą, nutempė jų datą kuo vėlesniam galimam laikui. Tikriausiai tikėjosi ir po jų dar kontroliuoti padėtį, bet reikia pripažinti, kad nenaudojo pernelyg negražių priemonių stabdyti procesą. Svarbesnis buvo čia pat oficioze paskelbtas kitas dokumentas, Aukščiausiosios Tarybos komisijos „1939 metų Vokietijos-TSRS sutartims ir jų pasekmėms tirti“ išvados. Jis buvo būtent pritaikytas pagal datą „Baltijos keliui“. Komisija, kurioje dirbo ir Sąjūdžio atstovai, SSRS liaudies deputatai, rėmėsi prieš tai vykusių mokslinių teisinių konferencijų Vilniuje ir Taline rezoliucijomis ir sustatė visus taškus: apie slaptųjų protokolų prieštaravimą tarptautinei teisei, tarptautinių ir dvišalių sutarčių sulaužymą, sovietų agresiją ir priverstinį Lietuvos „įjungimą“ į SSRS įformintą neteisėtais „Liaudies Seimo“ ir SSRS AT aktais.
Primintas V. Molotovo pareiškimas, kad SSRS „susigrąžino seniau jai priklausiusias teritorijas“, taip pat sovietų Lietuvoje įvykdyti „nusikaltimai žmoniškumui ir kariniai nusikaltimai“. Galėtume sakyti, komisija, kuriai pirmininkavo Juras Požėla ir Pranas Kūris, vykdė teisingumo ir Sąjūdžio programą! Vienintelė silpna vieta buvo teiginys, kad Vokietijos ir SSRS 1939–1940 m. susitarimais įvykdytas tarptautinis nusikaltimas su tebesitęsiančiomis pasekmėmis Lietuvai, Latvijai ir Estijai turi būti išspręstas, likviduojant tas pasekmes, pirmiausia „tiesiogiai atsakingų už jį valstybių ir jų teisių perėmėjų iniciatyva“. Gal tokios formulės norėjo valdžios atstovai, dabar sunku nustatyti. Naujų SSRS-Vokietijos iniciatyvų ir susitarimų dėl mūsų likimo būtų tekę ilgai laukti. Bet Kremlius įniršo kaip reikiant, o Lietuva tuomet nebijojo, kad teisybė ką nors Maskvoje ar Berlyne suerzins.
Kitą dieną „Baltijos kely“ triumfavo žmonių brolybė. Pajutome ir parodėme, kad tai ne utopija, kad net kruviniausios pasaulio istorijos šimtmečiui artėjant į pabaigą tai yra galima!
O dar po trijų dienų – šiurkštus iš už aulo ištraukto botago pliaukštelėjimas su atvirais melais ir grūmojimais, pavadintas SSKP Centro komiteto pareiškimu. Netrukom išsiaiškinti, kad jokio CK posėdžio ar plenumo nebuvo, taigi dar vienas blefas. Tačiau tekstas atrodė gana baisiai, - separatistai, ekstremistai, antitarybininkai, nacionalistinė isterija, pavojus „Pabaltijo tautų likimui“, gresianti joms „nelaimė“, net motinų vaikus ištiksianti bėda. Ir vietinė nomenklatūrinė komunistų vadovybė sudrebėjo, kaip tie Vinco Kudirkos kadaise aprašyti baugūs lietuviški inteligentai.
„Tiesa“ spausdino nustėrusių dėl tokio „CK“ žmonių laiškus, o LKP CK itin skubiai, kitą dieną, sušaukė vietinį partinį plenumą ir priėmė, deja, iš esmės pritariantį Kremliui savo pareiškimą. “Taip, Molotovo-Ribbentropo pakto slaptieji protokolai ir po to sekę veiksmai traktuotini kaip politinė prievarta. Tačiau mes turime suprasti, kad Respublikos juridinis statusas nuo to nepasikeičia“.
Būtent pasikeičia! Statusas primestas, prievartinis, nepriimtinas, - o LKP viršūnei vis dar priimtinas. Pirmiausia ekonomika! – sakoma tame pareiškime, mat be „tarptautinių standartų ekonomikos“, kaip formulavo, valstybingumo atkūrimas esąs neįmanomas... Esame integruoti į SSRS, o „jokia valstybė negali toleruoti tiesioginių išpuolių prieš esamą santvarką“. Beliktų pridurti – net ir vergovinę. Tąsyk pateisinami ir bolševikiškas kitaminčių netoleravimas, priespauda, represijos, kaip tremtys ar vos prieš keletą mėnesių, tų pačių 1989-ųjų balandį, Tbilisio aikštėje surengtos žudynės. Gruzinai meldėsi ir giedojo išties nepatenkinti „esama santvarka“, todėl juos nuodijo dujomis ir kapojo kareivių kastuvėliais. Nusikaltimas buvo svarstomas SSRS liaudies deputatų suvažiavime, ten sukiojosi ir mūsiškiai LKP vadovai, bet gal nesuvokė, ką savo pareiškimu dabar pateisino. O ką tik vykusio „Baltijos kelio“ ir vėl nepastebėjo – nei smerkė, nei gynė.
Reikėjo bent Sąjūdžiui atsakyti į aną išpuolį, ir aš parašiau šį bei tą kaip „Laišką“ be parašo, išspausdintą „Gimtajame krašte“. (Dabar jį perspausdino „Sąjūdžio žinios“, vėl išleistos iškilmių proga). Iš laiko perspektyvos situacija atrodo savotiškai.
Sąjūdyje mėgdavom ir pažaisti, sakydami ar konstruodami rimtus dalykus. Pats „Baltijos kelias“ buvo šventė, „ritualinė politika“, kaip vėliau dėstydavo buvęs sąjūdininkas, bet pirmiausia tai buvo galingas viešas pareiškimas pasauliui. Jo nebeįmanoma buvo nepastebėti ar priskirti kokiam politikuojančių ekstremistų būreliui, kaip dar mėgino guostis vargšas SSKP „CK“. (Panašiai vėliau menkino Kovo 11-osios aktus). Į „Baltijos kelią“ išėjo tautos, o Sąjūdis ir du liaudies frontai kalbėjo jų vardu. SSKP vadų pareiškimas „Pravdoje“ galėjo būti suvokiamas kaip sovietų valdžios nota, mūsų atveju, Lietuvai, o atsakomasis „Laiškas“ savaitraštyje „Gimtasis kraštas“, nelyginant Sąjūdžio laikiname oficioze, būtų „nota“ atgal. Pasikeitėme notomis, galų gale, nes į 1988 m. rugpjūčio 23-iosios šimtatūkstantinio minėjimo Vingyje vardu pasiųstą M. Gorbačiovui laišką atsakymo, suprantama, nebuvo. Į Sąjūdžio 1989-02-16 deklaraciją atsakė vietininkai (LKP „juodasis“ plenumas). Į naują „Baltijos kelio“ vizualinį signalą jau gavom piktą SSKP atsakymą, tokia buvo pažanga. Ir paskelbėm Sąjūdžio atsakymą. SSKP pareiškime siūlė „dialogą“. Pradėjom dialogą...
Prieš metus Vingio parke reikalauta paviešinti ir įvertinti Hitlerio-Stalino sąmokslo dokumentus, atverti sovietinius archyvus. Dabar, 1989 m. Liaudies deputatų suvažiavime, įsteigtas „Baltijos deputatų klubas“ išsireikalavo oficialios komisijos panašiam tikslui, kuriam Vilniuje dirbo jau minėtoji Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos mišri komisija. Į maskviškę Liaudies deputatų komisiją iš Lietuvos patekom keturiese: Justinas Marcinkevičius, Zita Sličytė, Kazimieras Motieka ir Vytautas Landsbergis. Pasiekti panašių išvadų kaip Lietuvoje buvo nelengva, beveik nerealu, o vis dėlto nemaža pasiekėme, ir jos buvo Suvažiavimo patvirtintos! Ta kova verta atskiro detalaus aprašymo, o „Baltijos kelias“ neabejotinai padėjo.
Nepamirština, kad Liaudies deputatų suvažiavimas 1989 metais buvo aukščiausia SSRS valdžios struktūra, todėl jo balsavimu priimtas nutarimas dėl SSRS-Vokietijos 1939 m. sutarties su pripažintais galų gale slaptaisiais protokolais, kuriuos Suvažiavimas ir pasmerkė kaip suokalbį, ir teisiškai panaikino nuo pasirašymo akimirkos, buvo didžiulės reikšmės dalykas. Net ligi šiol! (Vokietija to dar nėra padariusi). Nustatyta, kad slaptieji protokolai bei jų vykdytoja sovietų vadovybė pažeidė „trečiųjų šalių“ suverenitetą ir nepriklausomybę, kuriuos Lietuvai, Latvijai ir Estijai ta pati SSRS buvo garantavusi Nutarime paminėtomis 1920 m. Taikos sutartimis ir vėlesnėmis sutartimis dėl nepuolimo-neagresijos. Taip įvardyta fundamentalūs momentai: taikos pažeidimas – karas; neagresijos įsipareigojimo sulaužymas - agresija. Nutarimas yra teisinis ir politinis aktas, garbingas Rusijos istorijos dokumentas, kurio reikšmės mums ir Europai negali nustelbti net „Baltijos kelias“. Abu žingsniai brendo kartu, įvyko kartu ir trupino Berlyno sieną. Smūgis jai teko, kaip matom, ne vien iš Vengrijos, bet ir iš didelės Rytų erdvės ligi pačios Maskvos, tik Vakarų šalys to dar nemoka pamatyti.
„Baltijos kelias“ skleidėsi kaip kelias į laisvę ne vien trims Baltijos sesėms. Skelbdami senųjų sukilėlių prieš carizmą šūkį: „Už jūsų ir mūsų laisvę“, platindami Sąjūdžio literatūrą Maskvoje, Ukrainoje, Kaukazo šalyse suvokėme, kad taip ir yra. Kelias į laisvę – bendras. Jis buvo bendras ir Rusijai, kuri tuomet siekė demokratijos, o į 1991 m. sovietinę Sausio agresiją atsakė šimtatūkstantinėmis manifestacijomis: „Šalin rankas nuo Lietuvos!“ Galėjo atrodyti, kad „Baltijos kelias“ tęsiasi Maskvoje, Leningrade.
Šiandien pakanka pasakyti, kad jis tebėra atviras.