Ekologiniame ūkyje - ekologiški žmonės

Dubičių kaimas – Lietuvos pakraštys, pasienio su Baltarusija zona. Čia, kur smėlingi laukai ir grybingi miškai, Juozas ir Danutė Čepulinskai gyvena jau 34 metus. Į šį kraštą atvedė likimas, kuriuo jie labai patenkinti. Abu sutuoktiniai tiesiog spinduliuoja šiluma, geranoriškumu, o tas jų būdo savybes dar labiau paryškina sodybos aplinka. Skrupulingai nušienautoje vejoje žydi daug gėlių, labiausiai akį traukia jurginai.

Šias anksčiau labai mėgtas ir dzūkių augintas gėles jau retai kur beišvysi, nes jas reikia labai prižiūrėti, rūpintis. Danutės jurginai žydi įvairiausiomis spalvomis, o jų žiedai jau pranašauja, kad artėja vasaros pabaiga. Kieme gausu ir kitokių įvairiausių gėlių, jomis išpuoštos dvi medinės stilingos pavėsinės, jos supa originalų šulinį. O po medžiais, kaip ir dera Varėnos krašte, pūpso net penki įspūdingo dydžio baravykai, žinoma, mediniai.

J. Čepulinskas pakvietė į vasaros namelį išgerti kavos ir paskanauti šernienos. Šeimininkas prisipažįsta, kad jo ir žmonos kilmė – ne dzūkiška. Jis – iš Trakų, ji – suvalkietė, bet jau daug metų gyvendami Dubičiuose abu teigia visai sudzūkėję.

Užbėgant truputį į priekį, tik artimiausi bičiuliai kartais Juozui draugiškai primena, jog jo vadovaujamoje bendrovėje ideali tvarka, nes turįs žmoną iš Suvalkijos.

Būti vadovu pakvietė kaimo žmonės

J. Čepulinsko specialybė – zootechnikas, jis baigęs Aukštadvario žemės ūkio technikumą, Danutė – finansininkė. Anksčiau jie dirbo Dubičių tarybiniame ūkyje, vėliau pertvarkytame į kolūkį. Keitėsi laikai, 1992 m. kolūkis skilo į šešias bendroves, Juozas vadovavo vienai jų – augino kiaules. Ir taip jau nutiko, kad po metų kitos bendrovės pajininkai tiesiog jo paprašė, kad susijungtų bei taptų ir jų vadovu. Nors įsikūrę Dubičiuose pasirinko pavadinimą ,,Kalnas“, kad jų bendrovės nepainiotų su kita, kuriai vadovauja garsus žirgininkas Stasys Kėrys.

Praėjus keliems metams apsispręsta kiaulių nebeauginti, o kurti augalininkystės ūkį, kuris 1998 m. ir tapo ekologiniu. J. Čepulinskas vadovauja ir Dubičių medžiotojų būreliui, tad juokauja, kad net šernai aplinkiniuose miškuose yra ekologiški. Nes pamalonina miško žvėris ekologiškais grūdais, kurie auga jau 18 metų netręšiamoje žemėje. Juozas prisipažįsta esąs aistringas medžiotojas, sumedžiojęs ne vieną briedį ir vilką, o jau šernų šernų...

D. Čepulinskienė dirba ,,Kalno“ bendrovės buhaltere, taip pat ji yra Lietuvos pašto Dubičių skyriaus viršininkė. Nors jos vyras sako, kad krizės bendrovėje dirbantys žmonės dar nepajuto, vis tik Dubičiuose ji šiepia savo nasrus. Pašto skyrių jau nuspręsta uždaryti ir kaimo žmonės neteks jo teikiamų paslaugų. Pasak Juozo, krizę kaimo žmonės jaučia tik dėl mažų supirkimo kainų. Štai UAB ,,Galinta ir partneriai“ Varėnos filialas šiemet už toną avižų moka tik 160 Lt, pernai kainos buvo dvigubai aukštesnės. Štai todėl bendrovė savo derliaus dar niekam neparduoda, pila į sandėlius.

Dabar Čepulinskai gyvena tik dviese, nes abi dukros jau turi savo likimus. Vyresnioji Aurelija, fotožurnalistė, gyvena Niujorke, netoli Manheteno, ten ją išsivežė vyras architektas, jai pastatęs netgi savą galeriją. Susižavėjusi architektūra ir Aurelija įstojo į universitetą studijuoti šią specialybę.

Jaunesnioji Laura Vilniaus universitete studijavo ekonometriją, laimėjo ,,Erazmus“ stipendiją, vėliau dvejus metus gavo Italijos ambasados stipendiją. Ji moka anglų, prancūzų, italų, rusų kalbas, dirba su įvairiais projektais. Gyvena Redžio Kalabrijoje, Sicilijoje. Tėvas šypsodamasis sako, kad ir jaunesniąją dukrą draugas paviliojo.

Pamažu pokalbis vėl grįžta prie bendrovės reikalų, kurie tikrai yra geri, o jos vadovas Dubičių ir aplinkinių kaimo žmonių pagarbą yra pelnęs ypač dėl dviejų dalykų. Bendrovė „Kalnas“ sąžiningai atsiskaitė su visais pajininkais, vieniems pinigus išmokėjo, kitiems atsilygino perduodami techniką. Jų iš pradžių buvo 143, o dabar liko 17-a. Antroji pagarbos priežastis – bendrovės teikiamos įvairios paslaugos, nes joje dirbantys vyrai savos technikos neturintiems kaimo žmonėms jų žemę ir suaria, ir apsėja, ir derlių nuima.

ŽŪB „Kalnas“ nėra didelė, joje, be vadovo ir buhalterės, dar dirba šeši darbininkai: keturi mechanizatoriai, vienas virina, tekina, o kitas prižiūri sandėlį, valo grūdus. Bendrovė turi 363 ha žemės, bet dirba dvigubai didesnį plotą, nes ne tik Dubičiuose, bet ir aplinkiniuose Kalvių, Rokų, Kriokšlio, Lynežerio ir kituose kaimuose teikia įvairias paslaugas. Mechanizatoriai nuo Dubičių į visas puses važinėja dirbti 20-25 km spinduliu.

,,Kalno“ bendrovė augina kvietrugius, avižas, lubinus ir grikius, šiemet nesėjo rugių, nes sandėliuose dar yra likusių pernykščių. Kvietrugiai ir avižos, kurie šiemet ypač gerai užderėjo, jau nukulti, o grikiai pribręs po savaitės, lubinai – po dviejų. Bendrovės vadovas sako, kad, deja, lubinus užpuolė kenkėjai, o grikiai šiemet dera prastai. Kadangi ūkis yra ekologinis, prikuliama 1–2 t/ha grūdų.

Paklaustas apie techniką, J. Čepulinskas sako, kad iš kolūkio laikų jau nieko neturi, visą, kuria dabar dirba, pirko bendrovė: keturis naujus ,,Belarus“ traktorius, taip pat baltarusišką sėjamąją, kultivatorių. Dar pirko du naudotus kombainus – itališką „Laverda“ ir „John Deere“. Na, o labiausiai džiaugiasi naujuoju pirkiniu - kombainu „New Holland“ TC 5050, kuris į Dubičius atkeliavo liepos viduryje. Bendrovė ,,Kalnas“ jį įsigijo be banko paslaugų, o pinigus tam kaupė penkerius metus. Kombainas nupirktas dalyvaujant ES projekte. J. Čepulinskas pasinaudojo supaprastintomis taisyklėmis ir užpildė paraišką bei sumokėjo visus pinigus. Naujasis „New Holland“ kainavo 310 tūkst. Lt, bendrovei bus grąžinta pusė sumokėtų pinigų. Bendrovės vadovas tikrai džiaugiasi, kad naują kombainą pavyko nupirkti už tokią kainą, juk naudoti kainuoja apie 100 tūkst. Lt!

Lankantis Dubičiuose protarpiais lijo ir visi trys kombainai stovėjo išrikiuoti prie sandėlių, buvo galima pakalbinti tris bendrovės mechanizatorius: Vladimirą Kostivą, Vikentijų Šlavanecą ir Joną Lebedzevičių. Visi vyrai puikiai nusiteikę, nes javapjūtė sekasi gerai. V. Šlavanecas atkreipė dėmesį, kad sugrįžę į technikos kiemą jie kombainus išrikiuoja pagal Lietuvos vėliavos spalvas: geltoną „New Holland“, žalią „John Deere“ ir raudoną „Laverda“.

Daugiausia ką papasakoti turėjo V. Kostivas, kuris dirba naujuoju kombainu. Mechanizatorius džiaugiasi, kad jį pavyksta puikiai sureguliuoti ir valdyti. Per dieną nukulia po 15 ha, grūdai būna švarut švarutėliai, jų net valyti nereikia, be to, jie iš kombaino nebyra. Štai kodėl bendrovės paslaugomis besinaudojantys žmonės, supratę jo privalumus, vis dažniau prašo, kad į jų laukus atvažiuotų naujasis kombainas.

J. Čepulinskas prisipažino, kad tarėsi su bendrovės vyrais, ar pirkti naują galingą traktorių? Bet tuomet užtektų vieno ar dviejų mechanizatorių, o kur eiti kitiems, juk visi kartu dirba nuo kolūkio laikų. Bendrovės vadovas sako, kad jie puikiai susitvarko su visais darbais ir nedirba iki išnaktų kaip kituose ūkiuose, o laukuose būna nuo 8 val. iki 17 val. Bendruose sklypuose ir vadovas, ir kiti bendrovės nariai užsiaugina javų ir savo reikmėms. Juos ir laiko bendrovės sandėliuose.

Varėnos r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Jonas Kalanta ,,Ūkininko patarėjui“ sakė, kad ne ūkio dydis ekonominiam pajėgumui yra esmė. Gali ūkis būti didelis, bet jeigu bus blogai tvarkomasi, jis taps nepelningu, neturės nei lėšų, nei resursų, neįgyvendins naujų technologijų. Bendrovė „Kalnas“ nedidelė, bet dirba laikantis mokslinių rekomendacijų, gauna atitinkamas pajamas, gali pirkti technikos, žmonės joje dirba ir užsidirba. Pasak J. Kalantos, toks ūkis tenkina tam tikros grupės žmonių interesus. Žemės ūkio skyriaus vedėjas taip pat akcentavo, kad J. Čepulinsko vadovaujama bendrovė teikia daug agroserviso paslaugų, o tai žmonėms yra labai svarbu. Be to, ,,Kalno“ finansinė padėtis visuomet buvo gera, ji niekada neturėjo skolų, visada darbininkams mokėjo atlyginimus.

Nors J. Čepulinskas prisipažino, kad kol nebuvo išmokų, kartais tekdavo už bendrovės sąskaitas ir savomis santaupomis atsiskaityti.

UAB „Alytaus Lytagra“ komercijos direktorius Ignas Aleškevičius taip pat negailėjo gerų žodžių J. Čepulinskui pagirti. I. Aleškevičius yra dirbęs Alytaus r. savivaldybės meru, yra buvęs pirmuoju Alytaus apskrities viršininku ir iš tuomečio Seimo narių yra susilaukęs daug kritikos, kad Dzūkijoje dar yra bendrovių. Vis tik tuomet atsilaikė prieš tokį spaudimą ir paramą iš savivaldybės Kaimo rėmimo fondo teikdavo ir bendrovėms, ir ūkininkams. Pasak I. Aleškevičiaus, jeigu žmonės nori dirbti bendrovėse, tegul dirba, juk ir ,,Kalno“ pavyzdys rodo, kiek daug žmonėms suteikiama paslaugų, kaip žmogiškai sprendžiamos socialinės problemos.

Gražiame Dubičių kaimelyje ekologiškai ūkininkaujantys ir nuoširdžiai bendraujantys su žmonėmis Danutė ir Juozas Čepulinskai atrodo ir patys dzūkiškai ekologiški.