Atrodytų, paprasta: Šventos Sostas parėdijo, vyskupų konferencija pakeitė. Taip kol kas neįvyko. Suprantama, perleisti lietuviškąjį Romos Mišiolą yra brangiai kaštuojantis reikalas. Tačiau dar didesnė problema – pakeisti jau nusistovėjusias tikinčiųjų nuostatas.
Skirtumas tarp žodžių „visi“ ir „daugelis“ liturgijoje nėra mažmožis. Jis - esminis. Mat „daugelis“ yra ne „visi“, ir „visi“ nėra „daugelis“. Taigi galima pamanyti, kad Dievažmogis už kažką visgi neišliejo savojo kraujo; vadinasi ir Kristaus meilės Auka buvo ne visagalė; vadinasi ir Dievo gailestingumas nėra toks jau didis...
Sveikas tikėjimas prieštarauja: negali būti... Anaiptol!
„Visi“, iš tiesų, reiškia, kad Dievas miršta už visus nusidėjėlius ir atleidžia visas nuodėmes. Ir tai yra mūsų neabejotina katalikų tikėjimo tiesa. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus mirė už mus visus, tai yra už visą žmoniją visuose laikuose ir kraštuose. Dievo gailestingumas yra begalinis ir pranoksta bet kokius žemiškus ribotumus. Taškas.
Tai kodėl Šventasis Sostas prašo mūsų vyskupų Romos rite originalųjį „pro multis“ deramai versti „už daugelį“? Aišku, lotynų kalba nesuprantama ir Roma toli... Ir čia Lietuvoje mes lietuviškai tvirtiname: ar šia lietuviška vertimo „teologinė“ interpretacija nėra pilnai išsakoma beribio Dievo gailestingumo tiesa? Argi liturginė reforma neleido mums senas sustabarėjusias liturginių tamsybių lotyniškasias formules supaprastinti savoje kalboje paprastiems žmonėms, būtent, išversti jas suprantamai saviškiams?
Atrodytų, viskas taip žmogiškai natūralu, teisinga ir religiškai sava ... Mes tikrai noriai ir džiaugsmingai tikime visagalio Dievo gailestingumu. Iš tiesų, mes norime džiūgauti. Ir džiūgaujame. Trokštame dalintis Evangelijos džiugia žinia ir ją paskelbti kiekvienam žmogui neišskiriant nei vieno: ir tu, ir tu, ir tu ... ir mes „visi“.
Pamenu tą džiaugsmingą jaunimo vakarą Dariaus ir Girėno stadione Kaune. Ne, ne tuomet, kai vieningai mes „visi“ ir „mes – jėga“ sirgome už Lietuvos futbolo rinktinę. Ne. Tuomet, kai buvome susirinkę pasibūti kartu su Jonu Pauliumi II, pasiklausyti jo drąsinančių žodžių.
Ar gi tuomet, pagauti džiugesio ir tikėjimo entuziazmo, galėjome pagalvoti, kad kažkas iš mūsų „visų“ ... nebus išganytas?! O juk šia nelemta „daugelio“ tiesa būtent taip mums prisako galvoti ...
Ne. Aš nepagalvojau. Ir visi kiti – taip pat. Nepagalvojau ir apie daugelio manęs tikėjimo kelyje laukiančių dalykų. Ir niekas tuomet tame stadione per daug negalvojo. Mes tiesiog džiaugiamės Šventojo tėvo bendryste, jo žodžiais. Tikėjome vienas kitais ir džiaugiamės vienas kitais.
Taigi dar kartą paklauskime: kas tas „daugelis“, jeigu ne „visi“? Kodėl sulig Benedikto XVI pontifikatu atgimstančios liturginės tamsybės mus vėl ima gąsdinti, apkartina mus „visus“, neleidžia - kaip anuomet entuziastingais laikais - krykštauti begaliniu Dievo „visiems“ gailestingumu?
Kodėl esu verčiamas galvoti: „kas tas „daugelis“? ar tame „daugelyje“ esu ir aš?“ Juk štai manyje vėl ima kvirbėti jau kažkada užmirštas dievobaimingumo jausmas ... o kas jeigu ... aš esu ne „daugelis“, o tas „nedaugelis“, kuris nėra tas „daugelis“, už kurį kraujas buvo išlietas.
Dabar ir aš jau bijau ... būti neišganytu. Dabar manyje atsirado tas pats baisiausias klausimas: „o kas, jeigu aš nesu ... ir niekuomet nebūsiu amžinai su tuo „daugeliu“?“
Savisaugos instinktas tuoj padiktuoja du dalykus: arba ir toliau myluoti save „už visus“ paguoda, arba imti ir galvoti, ką reikia daryti, kad tuo „daugeliu“ taptum ...
Ir visgi pirmiausiai ne bėdavokime ar jauskime baimes, bet supraskime Bažnyčios mokymą: Dievo Sūnus mirė už visus; Jo Auka ir gailestingumas yra begaliniai. Tačiau ne visi pasinaudos suteikta atlaidų „visiems“ malone. O, žinia, kaip moko apaštalas Paulius, malonė nėra duodama veltui.
Tai reiškia, kad išganymo malonės veikimui reikalingas pats tikinčiojo sąmoningas ir laisvas valios sutikimas - vertas ir teisingas atsakas malonę dovanojančiam Dievui. Krikščionis laisvai ir atsakingai bendradarbiauja su Šventaja Dvasia; malonės gyvenimas jame – dorybingas, atgaila nuolankus bei mylinčiai darbais artimo labui sklidinas. Ne entuziazmas ir naivus tikėjimas „visų“ amžinaja laime yra išrinktumo įrodymas. Bet kantrūs dorybingojo šventumo vaisiai - išrinktumo „daugelio“ tarpe laidas.
Suprantama, kad tokia „daugelio“ katalikų religija tampa nepatraukli – religingojo entuziazmo neskatinanti; tačiau, tikrai, šventą širdies dėmesį, tikėjimo sąmoningumą, atgailą ir mylintį atsidavimą žadinanti.
„Daugelis“ yra tas, kuris atsiveria malonės veikimui. Tačiau atsivėrimas Dievui yra tapatus savęs išsižadėjimo pastangai. Tai – ne malonų svaigulį sukeliantis religinis entuziazmas. O mylintis susitapatinimas su Viešpaties mirtimi ant Kryžiaus ir tuo pačiu savojo egoizmo išsižadėjimas. Tik tuomet Kraujas liejasi laisvai į visus mano dvasinės vidujybės syvus.
Kitą sekmadienį pratęsime šį svarstymą.