Praėjusią savaitę Pasvalyje vykusiame Daujėnų kadastro vietovės žemėtvarkos projekto viešojo svarstymo rezultatų aptarime „Ūkininko patarėjas” turėjo progą matyti, kaip prieš kaunietį, vadovaujantį uždarajai akcinei bendrovei, besiverčiančiai žemės sklypų pirkimu, pardavimu bei nuoma ir Kretingos rajone įregistravusiam jaunojo ūkininko ūkį, pralaimi keletas vietinių ūkininkų.
Kam iš tikrųjų labiau tos žemės reikia ir į kieno rankas ji turėtų patekti, „Ūkininko patarėjas” svarsto kartu su žemės ūkio ministru Kaziu Starkevičiumi ir Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Edmundu Pupiniu.
2009 m. liepos 1 d. apskričių viršininkų administracijų duomenimis, 24,4 tūkst. fizinių asmenų pateikė prašymus pirkti 382,1 tūkst. ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės.
524 juridiniai asmenys prašė pirkti 48,5 tūkst. ha valstybinės žemės ūkio paskirties žemės.
Pagal Žemės reformos įstatymą, sprendimus parduoti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę priima apskričių viršininkai, o jų administracijų žemės tvarkymo departamentų teritoriniai žemėtvarkos skyriai rengia dokumentus šiai žemei parduoti.
Jaunojo ūkininko "korta”
Prieš porą metų Kretingos rajone įregistravęs ekologinį ūkį, Kaune gyvenantis jaunasis ūkininkas Mindaugas Kumpys, vadovaujantis UAB „Agroprojektai”, besiverčiančiai žemės pirkimu, pardavimu bei nuoma, yra pateikęs prašymą Daujėnų apylinkėse įsigyti nuosavybėn 219,23 ha žemės. Panevėžio apskrities viršininko įsakymu patvirtintoje asmenų, pateikusių prašymus įsigyti nuosavybėn žemės, eilėje jis „peršoko” keletą vietinių ūkininkų, nors šie tą žemę ne vienerius metus dirbo ir kasmet deklaravo pasėlius. Taip atsitiko todėl, kad vieniems jų per neapdairumą pasibaigė penkerius metus trukusi valstybinės žemės nuomos sutartis, kiti prieš minėtą jaunąjį ūkininką pagal galiojančius įstatymus taip pat pritrūko prioritetų.
Pasvalio rajono žemėtvarkos skyriuje vykusiame posėdyje dalyvavo šio skyriaus specialistai, suinteresuotosios pusės, taip pat ir Daujėnų kadastro vietovės žemėtvarkos projekto autorius. Nutarta Daujėnų kadastro vietovės žemėtvarkos projekto Panevėžio apskrities Žemės tvarkymo departamentui neteikti tol, kol nebus valstybės biudžete lėšų minėtiems darbams finansuoti. M. Kumpys tokiai nuomonei nepritarė.
Pasvalio r. žemėtvarkos skyrius kreipėsi ir į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl pretendentų įsigyjant nuosavybėn žemę eiliškumo nustatymo.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Pasvalio skyriaus pirmininkas Vilhelmas Janušonis pastebėjo, kad tokių atvejų, kuomet žemės supirkinėtojai derlinguose Šiaurės Lietuvos rajonuose gviešiasi žemės, būta ne vieno. Jis teigia manąs, jog žemėtvarkininkai, matydami tokią situaciją, galėtų perspėti vietinius žmones, kad šiems „iš po kojų žemė slysta”.
Tuo tarpu žemėtvarkininkai sako neturintys lėšų panašiai informacijai skleisti. Kad nebėra su kuo apie žemę kalbėtis seniūnijoje, įsitikino ir „Ūkininko patarėjas” – naikinant pareigybes čia dirbusi specialistė Vanda Morkūnienė jau atleista iš darbo.
Naudodamasis jaunojo ūkininko teisėmis M. Kumpys ne vien iš ūkininkų Gražinos ir Petro Karoblių panosės „nunešė” daugiau kaip 100 ha žemės. Sėti ar nesėti žieminius rapsus ginčytinoje žemėje – taip pat nežino Erika ir Virginijus Navalinskai.
„Ką tik nuėmiau javų derlių, tačiau daugiau nieko toje žemėje negaliu daryti, nes jeigu M. Kumpys skųsis, gali prasidėti teismai”, - „Ūkininko patarėjui” sakė P. Karoblis. Ūkininkas teigė manąs, jog Seimo nariams tereikia padaryti tik vieną pataisą įstatyme, kad už kelių šimtų kilometrų ūkį įregistravęs miestietis neturėtų teisės supirkinėti valstybės žemių.
Panašios nuomonės ir Lietuvos žemės savininkų sąjungos pirmininkė Antanina Venckūnienė. Ji sako, kad įstatymai pirmiausia turi būti palankūs ne žemės supirkinėtojams, o vietos ūkininkams, kurie tą žemę dirba, deklaruoja ir tvarkingai prižiūri.
Žemė - pagal eiles
Lietuvos įstatymai iš tiesų palankūs kaime gyvenantiems ir žemę dirbantiems žmonėms. Žemės reformos įstatyme nustatytus reikalavimus atitinkantys ūkininkai ir juridiniai asmenys turi pirmumo teisę pirkti ne mažiau kaip metus žemės ūkio veiklai naudojamus žemės sklypus.
Kaimo vietovėje sklypai valstybinei žemės ūkio paskirties žemei pirkti formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose pagal Žemės reformos įstatyme nustatytą eilę. Prioritetas teikiamas nuosavybės teisių atkūrimui, tarp jų ir vadinamajam žemės perkėlimui pagal išvadas, o sklypai pardavimui projektuojami paskesne eile. Likusi valstybinė žemė parduodama tose kadastro vietovėse, kuriose žemės grąžinimas iš esmės baigtas.
Kaimo vietovėje žemės sklypai asmenims formuojami žemės reformos žemėtvarkos projektuose pagal nustatytą eilę. Valstybinės žemės sklypų pardavimas formuojamas 11-18 eilėmis, kurios seka po piliečių nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.
Laisvos valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimas pradėtas dar 2003 m. pagal Žemės ūkio paskirties žemės laikinąjį įstatymą. Iki 2006 m. vidurio juo pasinaudojo daugiau kaip 3 tūkst. ūkininkų bei žemės ūkio bendrovių. Atsižvelgiant į Europos Komisijos pastabas, 2006 m. įstatymas patobulintas: nustatyti papildomi reikalavimai pretendentams, pakeista tvarka ir maksimalus įsigyjamos žemės plotas.
Dabar ūkininkui galima įsigyti tiek žemės, kad bendras iš valstybės įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas būtų ne didesnis kaip 300 ha, o bendras vienam asmeniui priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įsigytos žemės ūkio paskirties žemės plotas neviršytų 500 ha.
Lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės ūkio paskirties žemės gali fiziniai asmenys – ūkininkai, ne anksčiau kaip vienerius metus iki paraiškos deklaravę žemės ūkio naudmenas ir tvarkę buhalterinę apskaitą, turintys praktinio ūkininkavimo patirties ir žemės ūkio išsimokslinimo dokumentą, patvirtinantį profesinį pasirengimą ūkininkauti.
Tokią pat teisę turi juridiniai asmenys (žemės ūkio bendrovės ir kiti žemės ūkio subjektai), kurių metinės įplaukos už realizuotą produkciją sudaro daugiau kaip 50 proc. visų gautų pajamų bei įrodę jų ekonominį gyvybingumą.
Siekiant užkirsti kelią galimoms spekuliacijoms žeme, teisės aktuose numatyti apribojimai disponuoti įsigyta valstybine žemės ūkio paskirties žeme. Asmenys, pasinaudoję pirmumo teise ir ne aukciono būdu įsigiję valstybinės žemės, penkerius metus po jos įsigijimo negali keisti pagrindinės tikslinės šios žemės naudojimo paskirties. Nustačius, kad nupirktoji žemė naudojama ne pagal paskirtį, valstybė įgyja teisę atpirkti šią žemę už tą pačią kainą, už kurią ji buvo pirkta iš valstybės.
Jaunieji ūkininkai, įsigydami valstybinės žemės ūkio paskirties žemės lengvatinėmis sąlygomis, įsipareigoja ją perleisti kitiems asmenims ne anksčiau kaip po penkerių metų.
Kretingos rajone įregistravęs ūkį jaunasis ūkininkas M. Kumpys Pasvalio r. Daujėnų kadastro vietovėje yra pateikęs prašymą įsigyti nuosavybėn 219,23 ha valstybinės žemės. Tas pats jaunasis ūkininkas yra pareiškęs pretenziją į 83,46 ha valstybinės žemės Biržų r. Anciškių kadastro vietovėje ir į 144,81 ha Ukmergės r. Želvos kadastro vietovėje.
Tačiau mūsų tikslas – ne sąrašus nagrinėti. Kartu su ūkininkais mums smalsu žinoti, kodėl įstatymai palankūs už kelių šimtų kilometrų ūkį įkūrusiam kauniečiui, o ne vietiniams, tą žemę dirbantiems ūkininkams.
Situaciją komentuoti paprašėme valdžios vyrų.
Prioritetai - dirbantiesiems žemę
Žemės ūkio ministras Kazys STARKEVIČIUS: „Ūkininkai, žemės ūkio bendrovės, kiti asmenys dažniausiai perka savo naudojamą žemę, besiribojančią su jų nuosavybės teise turima ar nuomojama žeme, taip pat kitą valstybinę žemės ūkio paskirties žemę. Tokius procesus reguliuoja ir kaime gyvenantiems bei žemę dirbantiems ūkininkams ar kitiems asmenims palankūs įstatymai. Žemės reformos įstatymu nustatyta, kad tam tikrus reikalavimus atitinkantys ūkininkai ir juridiniai asmenys turi pirmumo teisę pirkti ne mažiau kaip metus žemės ūkio veiklai naudojamus žemės sklypus. Kitaip tariant, žemę dirbantieji ir ją deklaruojantieji turi pirmumo teisę ją pirkti.
Taip pat pirmenybę šie asmenys turi, jei jie perka valstybinės žemės sklypus, besiribojančius su jų nuosavybės teise turimais žemės sklypais. Jei du piliečiai pageidauja pirkti tą patį valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypą, pirmumo teisę į jį turi tą žemę dirbantis ūkininkas, nepaisant siūlomos aukštesnės kainos ar prašymo pirkti žemę pateikimo datos pirmumo.
Tačiau Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo 2 str. nurodyta, jog tokie asmenys norimą pirkti žemės ūkio paskirties žemės sklypą turi naudoti ne mažiau kaip metus. Mūsų svarbiausias prioritetas – vietinis ūkininkas, dirbantis žemę!
Noriu atkreipti apskričių viršininkų administracijų žemėtvarkos skyrių dėmesį, kad, Vyriausybės nutarimu, reglamentuojančiu valstybinės žemės ūkio paskirties žemės pardavimą, nustatyta, jog dokumentais, patvirtinančiais žemės sklypo naudojimą, gali būti ne tik valstybinės žemės sklypo nuomos sutartys, bet ir paraiškos tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti – kitaip tariant, jei ūkininkas yra deklaravęs norimą pirkti valstybinę žemę ir ją naudoja daugiau kaip vienerius metus, jis pagal Žemės reformos įstatymu nustatytą eiliškumą turi būti įrašytas pirmiau negu kiti ūkininkai (tarp jų ir jaunieji ūkininkai), pageidaujantys įsigyti valstybinės žemės ūkio paskirties žemės.
Nors 2006 m. pakeistu Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinuoju įstatymu buvo nustatyti papildomi reikalavimai asmenims, turintiems teisę į valstybės paramą ir perkantiems žemės ūkio paskirties žemės sklypus, sugriežtintos kitos sąlygos, tačiau nebuvo galima apriboti žemės įsigijimo dėl gyvenamosios vietos, nes būtų nepagrįstai apribota dalies piliečių, pageidaujančių pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 32 str. 1 dalyje įtvirtinta konstitucinė teisė laisvai kilnotis, pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje ir laisvai išvykti iš Lietuvos. Visais atvejais ūkininkas turi pirmenybę prieš kitus potencialius pirkėjus pirkti valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, jei jis ją dirba, deklaruoja joje esančias žemės ūkio naudmenas ir jei jos nenumatoma grąžinti įstatymų nustatyta tvarka nuosavybėn.
Valstybinė žemės ūkio paskirties žemė parduodama tik tose kadastro vietovėse, kur baigtas žemės grąžinimas ir jos lieka laisvos. Žemės ūkio ministerija teikia siūlymus Vyriausybei ir Seimui dėl teisės aktų tobulinimo, siekiant, kad valstybinė žemės ūkio paskirties žemė būtų parduodama ją dirbantiems ūkininkams, tuo skatinant konkurencingų šeimos ūkių kūrimąsi, žemėvaldų stambėjimą, siekiant, kad liktų kuo mažiau apleistos, nenaudojamos, žemės ūkio veiklai tinkamos valstybinės žemės.
Atsižvelgdamas į sumažėjusį žemės reformos darbų finansavimą ir siekdamas užtikrinti žemės reformos darbų tęstinumą, Seimas pakeitė Žemės reformos įstatymo nuostatą, nustatydamas, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose projektuojami žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, rengiami ir įgyvendinami valstybės lėšomis, o visais kitais atvejais (taip pat ir parduodant valstybinę žemę) – fizinių bei juridinių asmenų lėšomis. Žemės reformos žemėtvarkos projektai, kuriuose suprojektuoti žemės sklypai piliečių nuosavybės teisėms atkurti ir naudojami asmeninio ūkio žemės sklypai, fizinių asmenų pageidavimu gali būti įgyvendinami jų lėšomis.
Vadovaudamasi naujomis minėto įstatymo nuostatomis, ministerija parengė ir pateikė Vyriausybei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 15 d. nutarimo Nr. 241 „Dėl Fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų įgyvendinimo darbų apmokėjimo taisyklių” pakeitimo nutarimo projektą, kuriame numatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys savo lėšomis turi sumokėti už žemės reformos žemėtvarkos projektų, kuriuose projektuojami valstybės parduodami bei nuomojami (išskyrus asmeninio ūkio), taip pat perduodami neatlygintinai naudoti ar patikėjimo teise žemės sklypai, rengimo bei įgyvendinimo darbus. Taip pat teikiamu nutarimo projektu nustatoma fizinių ir juridinių asmenų lėšomis atliekamų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo darbų apmokėjimo tvarka.”
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Edmundas PUPINIS: „Neatsitiktinai spaudoje padaugėjo skelbimų, jog parduodamos išvados žemės ūkio paskirties žemei įsigyti (piliečiai, turintys atkurti nuosavybės teises į žemę, dažniausiai esančią mieste, parduoda tokią teisę), o dar daugiau skelbimų, kuriuose asmenys nurodo, kad pirktų tokias išvadas – dokumentus, suteikiančius teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę kitoje negu turėta vietoje. Tokie pirkimai dažniausiai įforminami įgaliojimais atstovauti tikriesiems asmenims.
Būtų gerai ir sveikintina, jeigu žmogus, kad ir iš kitos vietovės, laisvos žemės fonde atkurtų nuosavybę, kurtų ūkį, statytų pastatus, vystytų žemės ūkio produktų gamybą. Bet kiek tokių yra? Paradoksas – vietinis žmogus, kuris nuomotą žemę tvarkingai dirba, nustumiamas nuo jos, o ši žemė atitenka niekada jos nedirbusiam asmeniui, gyvenančiam už kelių šimtų kilometrų. Todėl kalbos apie žemės sklypų konsolidaciją gali ir likti tik kalbomis, nors jai vykdyti skiriamos nemenkos valstybės lėšos bus panaudojamos neracionaliai, jei ir toliau bus gausinami neracionalūs, be ūkininkavimo perspektyvos žemės sklypeliai. Todėl žemdirbių ir jiems atstovaujančių asocijuotų struktūrų nuomone, žemės atidavimas ,,išvadų supirkinėtojams“ nėra teisingas ir pagrįstas.
Laikmetis reikalauja tam tikrų įstatyminių korekcijų, nes įstatymai privalo būti suderinti su žmonių ir valstybės poreikiais. Svarbu ne tik atsižvelgti į tai, kad kaimo vietovėse ūkininkaujantys žmonės reikalauja nenutraukti sudarytų valstybinės žemės nuomos sutarčių, tačiau labai svarbu, kad būtų nemažinami dirbamosios žemės plotai, kad ir toliau būtų kompaktiškai formuojami žemės sklypai taip, kad būtų patogu ūkininkauti. Laikmetis įrodė, jog ypač sunkiomis ekonominės krizės sąlygomis žemės ūkis išliko vienu pelningiausių šalies ekonomikos ramsčių, todėl su šiuo sektoriumi privalome elgtis labai atsakingai, o sprendimus priimti labai apgalvotai. Manau, privalome leisti ūkininkams ir žemės ūkio bendrovių nariams, bent tiems, kuriems dar neatkurtos nuosavybės teisės į visą plotą, leisti pasinaudoti galimybe įgyti neatlygintinai nuosavybėn jų ne vienerius metus naudojamą ir gerai įdirbtą žemę.
1997 m. priėmus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir 2001 m. jį pakeitus bei papildžius liko tokia nuostata: „Laisvos žemės fondo žemė, kurią iki šio įstatymo įsigaliojimo ne mažiau kaip dvejus metus iš eilės naudojo nustatyta tvarka savo ūkius įregistravę ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šią žemę naudojantiems ūkininkams ar šią žemę naudojančių žemės ūkio bendrovių nariams.“
Vadinasi, tokia nuostata užtikrina žemės perdavimą neatlygintinai nuosavybėn tik tiems ūkininkams ar žemės ūkio bendrovių nariams, kurie ją naudojo ne mažiau kaip 14 metų, ir neatsižvelgiama į tuos asmenis, kurie pradėjo ūkininkauti vėliau. Manau, kad tokia nuostata yra keistina, todėl esu parengęs Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. pakeitimo įstatymo projektą, kurį artimiausiu metu rengiuosi siūlyti svarstyti Seime.
Šio įstatymo projektu siūlau įtvirtinti nuostatą, kad laisvos žemės fondo žemė, kurią ne vėliau kaip nuo 2004 m. naudojo nustatyta tvarka savo ūkius įregistravę ūkininkai ar žemės ūkio bendrovės ir kasmet deklaravo žemės ūkio naudmenas bei pasėlių plotus, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šią žemę naudojantiems ūkininkams ar šią žemę naudojančių žemės ūkio bendrovių nariams. Tai, mano nuomone, padėtų užtikrinti žemės nuomos santykių tęstinumą, sudarytų prielaidas ūkininkams suformuoti racionalią žemėnaudą, o žmonės nepatirtų nuostolių, kurie buvo patirti gerinant išnuomotą žemę.
Šio įstatymo projekto nuostatas susitikimų metu jau teko aptarti ir su Jūsų minėtais Pasvalio krašto ūkininkais. Jie iš esmės pačiai idėjai pritaria, tačiau kai kurie siūlo trumpinti nuomos, suteikiančios galimybę pirmumo teise įsigyti ar pratęsti nuomą nuomojamai iš valstybės žemei, terminus. Manau, rudenį Seime turėsime šia tema gerai padiskutuoti ir rasti tinkamiausią sprendimą. Kartu teks ieškoti sprendimų ir būdų, kaip baigti nuosavybės į žemę atkūrimą, pagal išvadas taip pat.
Prieškario Lietuvoje žemės reformos sumanytojas ir vykdytojas, Krikščionių demokratų partijos veikėjas prelatas Mykolas Krupavičius sakydavo: „Žemė visiems, kas ją dirba ir nori dirbti.“ Tad ir mūsų laikais būtina to siekti.
Būtų malonu sulaukti laikraščio „Ūkininko patarėjas” skaitytojų komentarų, siūlymų ir pastabų dėl minėto įstatymo projekto.”