Baigiantis pernykštei vasarai visiškai aiškiai įsismelkė suvokimas: taip, kaip buvo, jau nebebus, o rudeniop kasdienybė įgijo stabilių siaubo atspalvių.
Vis dėlto didžiausi poslinkiai vyko ne įprastas formas dideliu greičiu prarandančiame gyvenime, o ten, kur jie vyksta sunkiausiai. Galvose.
Tai, kas atrodė neįmanoma, tapo norma.
Kas atrodė baisu, virto kone gėriu. Arba priešingai.
Kas galėjo pamanyti, kad, pavyzdžiui, didžiausio gėrio šaltiniu laikyti, lengva ranka į kairę ir į dešinę paskolas daliję bankai vos po metų jau bus praminti šykščiausiais verslo ir žmonių žudikais?
Prieš metus galėjai lažintis, kad mokesčius didinanti valdžia žlugs nė nepradėjusi ja būti, o ji yra ir, regis, taip pat sulauks mažiausiai vienerių.
Šiandien turbūt mirtume iš džiaugsmo sužinoję, kad metų ekonomika trauksis tik kokiais penkiais nuošimčiais.
Pirmą kartą išgirdę šį, dabartiniu supratimu, niekingai mažą skaičių, mirėme iš siaubo.
Anuomet įvardyta 5 proc. bendrojo vidaus produkto kritimo šiais metais prognozė atrodė stačiai įžūli.
Dvi dešimtys nuošimčių? Už tokią įžvalgą grėsė viešas gėdos stulpas, nes ir už 4 kartus mažesnį pesimizmą naujai suburta valdančioji dauguma apkaltinta panikos kėlimu.
Sugrįžti į 2006-ųjų gyvenimo lygį prilygo nuosprendžiui. Sugrįžome, sunku, bet žemė dar neapsivertė.
Šiandien analitikai narsiai varžosi skelbdami priežastis ir kaltuosius. O kaip buvo tada? Daugelis inertiškai tikino, esą Lietuva pasaulio ekonomikos žemėlapyje užima tokią kukliai atkampią vietą, kad pasaulį purtantis krizės taifūnas praūš nė nekepštelėjęs.
Gal ta vieta ir atkampi, bet, pasirodo, net ir tai negelbėja.
Recesija atslinko daugiadienės puotos įkarštyje ir užklupo mus psichologiškai nepasirengusius? Vėlavome suprasti. O gal nenorime?
Daugiabalsis choras praėjusiais metais ragino skolintis kuo daugiau, kol pinigų dar yra.
Skolinosi. Dabar choras traukia: valstybė praskolinta.
Tarptautinis valiutos fondas dar visai neseniai buvo paišomas kaip baisiausias baubas. Nūnai tapo gelbėtoju, dalijančiu pigius pinigus, tik keistuoliai iš Lietuvos jų kažkodėl neima.
Ir pigūs pinigai turi savo kainą. Kokia ji gali būti? Šį punktą krizės metai išstūmė.
Lygiai taip pat išstūmė prisiminimus, kad įvairiausios lengvatos neatliko to, kam jos skirtos, – kai kuriose galvose jų panaikinimas tapo didžia problema, dėl kurios krizė esą pasidarė tokia gili.
Net ir po Seimo langų daužymo šių metų pradžioje atrodė, kad lietuviams, nelyginant Baltijos kelyje, užteks solidarumo suremti pečius ir ištverti sunkmetį neperkandus vienas kitam gerklės. Dar viena iliuzija, kuri žlunga.
Gelbėtoju nuo LEO, oligarchų, meluojančios valdžios ir kitų tikrų ar sugalvotų blogybių paskelbtas A.Kubilius dabar kasdien maišomas su žemėmis už tai, kad daro tai, ko nedaryti negali. Pasiilgo G.Kirkilo?
Apie rutinines politikos kvailystes, turinčius specifinių rūpesčių asmenis ar politines atplaišas, smulkiai vagiančius vakarykščius sielų žinovus ir į juos panašius šįsyk nekalbėkime. Tam tikras procentas balasto buvo ir bus.
Bet ir tai atmetus pagauna mintis, kad viskas, kas daroma Lietuvoje esamuoju laiku, yra blogai. Darantis, priešingai negu snaudžiantis ant krosnies, yra blogas.
Kai sunku, reikia kalto.
Kasdien kartokime, kad esame blogiausi, ir tokie tapsime. Tik gal vėl pavėluosime suprasti, kad kažkaip netyčia pasisekė turėti valdžioje ne vieną kitą, o šiokį tokį būrį keistuolių, klojančių savo reitingus po sunkių sprendimų pamatais.
Kaip mąstai, toks ir esi. Bet gali rinktis. Tai galiojo ir prieš 20, ir prieš 1000 metų.