Lietuviai itin tolerantiški imigrantams iš skurdesnių šalių, bet verčiau stebi juos iš šalies ir dažnai net nenutuokia, kas mūsų krašte jiems labiausiai rūpi.
Utenos apskrityje ką tik baigtas imigracijos proceso tyrimas atskleidė, kad lietuvių ir imigrantų – šiame tyrime dalyvavusių ir apklaustų Ukrainos piliečių požiūriai į poreikius ir galimybes labai skiriasi.
„Susidaro įspūdis, kad dabar apie imigracijos problemas labiausiai reikia šviesti lietuvius – ir geriausia, kad tai galėtų daryti patys imigrantų atstovai“, – pareiškė Utenos regiono bendruomenės fondo projektų koordinatorius Mindaugas Kuodis.
Šis fondas, vykdydamas Europos Sąjungos finansuotą ir daugiau kaip 100 tūkst. litų kainavusį projektą, ištyrė Ukrainos piliečių integracijos į vietos bendruomenę perspektyvas. Tokiu tyrimu buvo siekiama atskleisti ir apibendrintą trečiųjų šalių piliečių imigracijos į Lietuvą, kaip Europos Sąjungos valstybę, vaizdą bei problemas.
– Europos Sąjunga siūlo pinigus imigracijos tyrimams, bet lietuviams įprasta manyti, kad imigracija, juo labiau – krizės slegiamame mūsų krašte, dabar yra trečiaeilės svarbos reiškinys. Kiek šį stereotipą išsklaidė jūsų atliktas tyrimas? – lrytas.lt paklausė M.Kuodžio.
– Lietuvoje kol kas nėra imigracijos politikos, todėl apie šią sritį kiekvienas susiformuoja tik atsitiktinę nuomonę.
Utenos apskrityje mes apklausėme 1040 žmonių, priklausančių dviem tikslinėms grupėms: 50 ukrainiečių, kurie dabar laikinai gyvena ir dirba mūsų krašte, bei kone tūkstantį Lietuvos piliečių. Ne atsitiktinių, gatvėje sutiktų žmonių, o įvairių institucijų atstovų, kurie vienaip ar kitaip gali būti susiję su imigrantais, bendrauja, teikdami jiems įvairias paslaugas.
Akivaizdu, kad kol kas mes nesame itin patrauklus kraštas imigrantams. Mat migracijos iš trečiųjų šalių srautą labiausiai lemia atlygio už darbą skirtumas: kuo jis didesnis, tuo migracija intensyvesnė. Tačiau Lietuvai tai – laikinas europinių problemų atidėjimas.
Tarkim, Prancūzijoje jau dabar kas penktas gyventojas – musulmonas, kas trečias vaikas ten gimsta musulmonų šeimoje. Lietuvai tai – netolimos ateities iššūkis, kuriam reikia ruoštis šiandien.
– Kaip dabar imigrantus vertina jūsų apklausti lietuviai?
– Stebėtina, kad Lietuvos piliečiai itin tolerantiški imigrantams. Net 73 proc. apklaustųjų prisipažino, kad su šalia įsikūrusia kaimynų imigrantų šeima bendrautų lygiai taip pat, kaip ir su lietuviais. Tik 9 proc. būtų atsargūs, o 3 proc. reikalautų juos kur nors iškeldinti.
Kas antras lietuvis mano, kad imigrantai mūsų šalyje geriausiai pragyventų, jei dirbtų privataus verslo sferoje. Kiek mažiau, 44 proc. apklaustųjų, įžvelgia geriausią jų gebėjimų pritaikymą nevyriausybinėse organizacijose.
Bet tik 3 proc. lietuvių pasitikėtų imigrantais, dirbančiais valstybės institucijose.
– O kaip jaučiasi Lietuvoje jūsų apklausti ukrainiečiai?
– Kas penktas atvykėlis prisipažino, kad Lietuvoje jaučiasi diskriminuojamas dėl savo tautybės. Tačiau įprasta, kad tiek žmonių patiria diskomfortą svetimame krašte ir kitur Europos Sąjungoje.
Kas trečias ukrainietis patyrė kalbos diskriminaciją. Tačiau šis rodiklis nėra tikslus. Bendraujant su imigrantais paaiškėjo, kad jie tiesiog pajuto diskomfortą, kai negalėjo susikalbėti su lietuviais,
tačiau nebuvo demonstratyviai atstumti dėl to, kad nemoka lietuviškai.
Daugiau kaip pusė – 56 proc. atvykusiųjų nepatyrė Lietuvoje jokios diskriminacijos, nors net 95 proc. atvykusiųjų visiškai nemokėjo lietuvių kalbos, o nemaža dalis nekalba ir rusiškai ar kita užsienio kalba.
– Akivaizdu, kad dauguma imigrantų, šiuo metu atvykusių iš Ukrainos, siekia tik užsidirbti ir grįžti į tėvynę, neketindami pasilikti Lietuvoje. Kokie imigrantų norai ir poreikiai išryškėjo šioje apklausoje?
– Iš esmės visi imigrantai patiria tris problemas: jiems sunku įveikti kalbos barjerą, trūksta informacijos apie gyvenimo Lietuvoje galimybes ir sunku įsidarbinti.
Jei imigrantas moka tik savo kalbą, šiuo atveju – ukrainiečių, jis Lietuvoje neranda suprantamos informacijos apie jį dominančius mūsų šalies įstatymus, tokios nėra net ir internete.
Imigrantams aktualios žinios anglų ar rusų kalbomis išbarstytos po žinybinius tinklalapius, miestuose ir miesteliuose nėra jokio informacijos centro, kur užsukęs atvykėlis galėtų išsiaiškinti, kaip jam elgtis ir ar išvis apsimoka ko nors siekti su savo galimybėmis.
Kas trečias imigrantas kaip svarbią problemą įvardino sudėtingą bendravimą su Lietuvoje esančiais tautiečiais, kas ketvirtam gyvenimas Lietuvoje, palyginti su gimtine, atrodė nesaugus.
Tiesiog keista, bet lietuviams atrodo, kad nesaugumas Lietuvoje yra pati didžiausia imigrantų problema – ją paminėjo net 72 proc. apklaustųjų.
Net 61 proc. vietinių gyventojų galvoja, kad imigrantams sunku apsirūpinti maistu ir kitomis būtiniausiomis prekėmis. Juk patys atvykėliai čia nemato jokių rūpesčių – problemų apsipirkti Lietuvoje patyrė tik 2 iš 50 apklaustų ukrainiečių.
Apskritai lietuviams atrodo, kad imigrantai labiau skriaudžiami, jiems mūsų šalyje neleidžiama daugiau uždirbti, nei yra iš tiesų ar jaučia patys atvykėliai.
– Jūsų sukauptos žinios suteikė iki šiol mažai tyrinėtam imigracijos reiškiniui naujų spalvų. Kiek jos gali praversti realiame gyvenime?
– Jei lietuviai ir imigrantai iškart ims matyti vieni kitus, Lietuva gali išvengti tokių etninių konfliktų, kurie įsiplieskia kitose Europos Sąjungos šalyse tarp vietinių ir atvykėlių bendruomenių, kai jos tarpusavyje nesusikalba.
Kol kas ir lietuviai, ir imigrantai dažniausiai galvoja, kad tik patys atvykėliai geriausiai gali išspręsti visas savo problemas. Apklausa liudija, kad iš veikiančių institucijų, dirbančių su imigrantais,
labiausiai pasitikima Migracijos tarnybomis ir savo šalies ambasada, o mažiausiai – Darbo birža.
Tik vieno – ukrainiečių imigracinio srauto tyrimas vienoje apskrityje parodė, kad į mūsų kraštą atvyksta išsilavinę, geros orientacijos imigrantai. Pusė jų – paties darbingiausio 30-45 metų amžiaus, du trečdaliai turi aukštesnįjį ar profesinį išsilavinimą, o kas šeštas yra baigęs universitetą.
Todėl ne atsitiktinai Visagine susibūrę ukrainiečiai laisvalaikiu mokosi giedoti Tautišką giesmę – Lietuvos himną.
Aktyvaus dėmesio ir paramos, siekio įtraukti į bendruomenę sulaukę imigrantai, net ir iš anksto nesiruošiantys įsikurti Lietuvoje, nevengia atvirai bendrauti ir semtis kultūrinės patirties, kuri greit suteikia abipusio pasitikėjimo.