Maža ką sugalvoja tie naujieji atsikėlėliai. Tik kai išvaryti iš įprastų maudynių vietų pradėjo skųstis vaikai, kai pastabų sulaukė ir senbuviai žvejai, tada žmonės nusprendė išsiaiškinti, kas gi nutiko. Sužinojo šokiruojančią naujieną – Švenčiaus ežeras kaimui nebepriklauso, jį privatizavo atsikėlę „naujieji lietuviai“.
Švenčiaus ežeras - šventa nuosavybė?
Nedidelis Švenčiaus ežeras nuo seno priklausė Bakaloriškių kaimo bendruomenei. Jame karštomis vasaros dienomis maudėsi, žvejojo, girdė savo gyvulius. Tiesiog ežeras buvo visų turtas ir nuosavybė. Kol vieną dieną pakrantėje neišdygo lenta su užrašu: „Privatus ežeras. Žvejoti ir įeiti draudžiama.“ Tiesa, joje nurodytas ir mobilusis telefonas. Vėliau paaiškėjo, kam. Mat naujieji ežero savininkai tarsi ir nedraudžia naudotis vandens telkiniu – tik reikia susimokėti.
Kaimas sukluso ir pasipiktino, kai verkdami namo grįždavo išvaryti iš įprastų maudynių ar žvejybos vietelių vaikai. Ne vienas senbuvis irgi sulaukė pamokslo bei išgirdo pastabų, kad ežeras – jau privati nuosavybė ir visiems nebepriklauso.
Praėjusiais metais 23 kaimo bendruomenės nariai kreipėsi raštu į Vilniaus apskrities viršininko administraciją ir paprašė paaiškinti, koks Švenčiaus ežero statusas, ar jis privatizuotas teisėtai, apeinant paežerės gyventojus, nepranešus jiems apie tokį sprendimą. Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui Algiui Podrezui patikrinti faktus. Netrukus apskrities viršininkas Alfonsas Macaitis parašė atsakymą. „Informuojame, kad Švenčiaus ežeras nuo 2000 11 08 yra privatus ir nustatytas servitutas, leidžiantis kitiems piliečiams naudotis vandens telkiniu“, – sužinojo naujieną kaimo bendruomenė.
„Ūkininko patarėjas“ praėjusių metų rudenį pasidomėjo šia ežero nugvelbimo istorija ir ją aprašė straipsnyje „Žemgrobių taikiniai – ežerai ir pakrantės“. Tiesa, atsakymo į klausimą, ar ežeras buvo privatizuotas teisėtai, kaimas tada nesulaukė ir nesužinojo. Tai įvyko vėliau.
Kriminalo neaptikta
„Ūkininko patarėjas“, gavęs kaimo bendruomenės skundą dėl ežero privatizavimo, atliko žurnalistinį tyrimą ir išsiaiškino, kaip šis vandens telkinys atsidūrė žemgrobio taikinyje.
Vilniaus apskrities Žemės tvarkymo departamente yra sąrašas piliečių, pateikusių prašymus dėl lygiaverčių žemės sklypų gavimo Onuškio kadastro vietovėje. Čia aptikome piliečio Vladimiro Juškio pavardę, įrašytą bent dešimt kartų – tiek jis buvo pateikęs išvadų dėl žemės, vandens telkinių grąžinimo, atsikeliant jas iš kitų vietovių. Jis pretendavo gauti net 12 sklypų ir gana sėkmingai juos įgijo palaiminus dosniems Trakų žemėtvarkininkams ir Vilniaus apskričiai. Tas pats V. Juškys įsigijo ir Švenčiaus ežerą, kurį suskubo labai greitai parduoti. Taip naujais savininkais tapo Rolandas Klimantavičius, Tomas Baranauskas, Vilija Liudvinavičienė ir Rasa Klimantavičienė. Tai – vienos giminės nariai.
Tiesą sakant, šioje istorijoje daug neįmintų mįslių. Kas toks tas ponas V. Juškys, kuriam „žalią šviesą“ greitai atgauti tariamą nuosavybę nutiesė žemėtvarkininkai? Kas stovėjo už jo ir dirigavo sklandžiam žemės grąžinimui?
Bakaloriškių kaimo senbuvė Marytė Ašmenienė puikiai prisimena, kokius kryžiaus kelius jai teko nueiti, kol atgavo savo tėvų ir senelių žemę prie Švenčiaus ežero. Net turėdama prieškarinius nuosavybės dokumentus, ji dar teisme turėjo įrodyti, kad tie dešimt hektarų ežero pakrantėje tikrai buvusi jų nuosavybė.
Moteris iki šiol nesupranta, kaip galėjo žemėtvarkininkai jos tėvų žemę padalyti ir įterpti naujus savininkus, niekada čia negyvenusius ir neturėjusius nuosavybės. Marytė priminė ir tų naujųjų kaimynų atakas parduoti savo žemę. Jai atsisakius pašlijo ir santykiai su naujaisiais kaimynais.
Trakų rajono žemėtvarkininkė Valentina Orlovskienė Švenčiaus ežero privatizavimo istorijoje neįžvelgė jokio kriminalo. Vandens telkiniai, neįrašyti į Valstybinės reikšmės vidaus telkinių sąrašą, gali būti grąžinami. Taigi viskas pagal įstatymus? Taigi, kad ne.
Grąžinta neteisėtai
Atėjo metas, kai turtingu sklypininku V. Juškiu, kuriam vis pavykdavo atgauti nuosavybės teises paežerėse ir kitose gražiose Trakų vietovėse, susidomėjo prokuratūra. Atlikusi tyrimą, prokuratūra konstatavo, kad V. Juškio teisės buvo atkurtos neteisėtai. Lietuvos apeliacinis teismas pripažino niekiniais ir negaliojančiais sandorius, kuriais V. Juškys perleido sklypus savo ir žmonos giminaičiams. Tie sklypai grąžinti į Laisvos žemės fondą. O kaip gi Švenčiaus ežeras?
Švenčiaus ežeras ne veltui taip pavadintas. Jis ir liko šventesnis nei kitos aferisto atliktos machinacijos su nešventa žemės nuosavybe. Jau minėjome, kad V. Juškys, prisipirkęs išvadų dėl žemės nuosavybės grąžinimo, gavo teisę atgauti ir vandens telkinį. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2000 m. jam perdavė ir Švenčiaus ežerą. Po poros metų, 2002 m. gegužės 7 d., V. Juškys ežerą pardavė Michailui Ivanovui ir Marijai Ivanovai.
Tų pačių metų birželio 10 d., lygiai po mėnesio, Ivanovai ežerą pardavė dabartiniams savininkams. Tiesa, tarp jų buvo Aldona ir Vigimantas Petras Baranauskai, vėliau sklypą dovanoję savo dukrai Vilijai Liudvinavičienei.
Dar po ketverių metų išaiškėjus V. Juškio aferoms, Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo Generalinės prokuratūros, gynusios viešąjį interesą, ieškinį, pateiktą atsakovams – Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Valstybiniam žemėtvarkos institutui, V. Juškiui ir kompanijai.
Vilniaus apygardos teismas priėmė sprendimą, kuriuo kaip neteisėtas buvo panaikintas Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tad Švenčiaus ežeras V. Juškiui buvo perleistas nuosavybėn neteisėtai.
Tarp teisėtumo ir teisingumo - praraja
Bylą apeliacine tvarka nagrinėjo ir Lietuvos apeliacinis teismas. Jis paliko galioti apygardos teismo nutartį. Savo iniciatyva apeliacinis teismas pripažino niekinėmis ir negaliojančiomis vėlesnes Švenčiaus ežero perleidimo tretiesiems asmenims sutartis.
Taigi niekinė ir negaliojanti tapo V. Juškio ir M. Ivanovo pirkimo–pardavimo sutartis bei sutartis, sudaryta tarp M. Ivanovo ir M. Ivanovos bei R. Klimantavičiaus, R. Klimantavičienės, V.P. Baranausko, A. Baranauskienės, T. Baranausko. Čia neteisėta ežero privatizavimo istorija ir turėjo pasibaigti. Lietuvos teismai būtų įgiję unikalią teisminę praktiką, kaip galima įgyvendinti teisingumą. Tačiau įvyko kitaip.
Tiek apygardos, tiek apeliaciniame teisme nagrinėtoje byloje nebuvo nustatytas turto – šiuo atveju Švenčiaus ežero – įgijėjų nesąžiningumas, todėl nekilnojamojo daikto išreikalavimas iš jį atlygintinai įgijusio sąžiningo trečiojo asmens pagal teisės aktus negalimas. Teismas, pripažinęs niekiniais ir negaliojančiais minėtus sandorius, pritaikė restituciją – priteisė iš V. Juškio 20 tūkst. M. Ivanovui, o iš M. Ivanovo – 51 tūkst. Lt valstybei. Švenčiaus ežeras liko privačiose rankose.
Tašką šioje istorijoje padėti ankstoka. Temidės teisingą kirtį šįkart pajuto tik visos ilgos aferos pasiglemžiant žemės sklypus iešmininkas. Kas gi tūno už jo nugaros?
Tiesą sakant, įdomi teismo išvada ir apie sąžiningus nekilnojamojo turto įgijėjus. Kokiomis svarstyklėmis buvo pasverta toji sąžinė? Ar teismas atkreipė dėmesį į sandorio tarp M. Ivanovo ir R. Klimantavičiaus sudarymo datą? Per mėnesį pirkėjas ne tik surado parduodamą ežerą, bet per tą laiką spėjo ir dokumentus sutvarkyti, įforminti sandorį. Ar ką nors domino, kur buvo paskelbta informacija apie ežero pardavimą? Kaip iš viso paežerėje atsirado R. Klimantavičiai ir šeima? Kas jiems dosniai pametėjo tą kąsnelį – M. Ašmenienės tėvams, seneliams ir proseniams priklausančią žemę?
Vilniaus apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokuroras Jonas Rinkevičius Bakaloriškių kaimo žmonėms pranešė, kad dėl jų prašymo ginti viešąjį interesą į teismą nesikreips. Tam nėra pagrindo, nes teismai jau bylą išnagrinėjo.
Viešasis interesas neginamas
Viešasis interesas Lietuvoje neprigijo. Jis neginamas, nors teoriškai apie tokią galimybę papostringauti galime. Praktiškai retas atvejis, kad prokuratūra pultų ginti žmonių interesus. Minėtoje V. Juškio byloje tas interesas lyg ir apgintas, nes visa byla dvelkė ne tik kriminalu,
bet ir didžiausia afera.
Ką dabar daryti Bakaloriškių kaimo bendruomenei?
Praėjusios kadencijos Seimas pradėjo svarstyti Konstitucinę pataisą dėl galimybės piliečiams kreiptis į Konstitucinį Teismą ginant žmogaus teises bei viešąjį interesą. Svarstymas sustabdytas ir nežinia, kada bus atnaujintas. Konstitucinio Teismo pirmininko patarėjas teisininkas Egidijus Jarašiūnas sakė, kad individualaus Konstitucinio Teismo institucijos sukūrimas reikalauja nemažai lėšų. „Būtent dėl menkų galimybių finansuoti tokios institucijos kūrimą procesas sustojo.
Žinoma, sukūrus tokią instituciją, reikėtų naujų specialistų, tektų išplėsti funkcijas. Manau, dabar toliau bus svarstoma pataisa, bet jos priėmimo nedrįstu prognozuoti“, – sakė E. Jarašiūnas. Jis konstatavo, kad tokią galimybę kreiptis tiesiai į Konstitucinį Teismą turi bene visų Europos valstybių piliečiai, išskyrus Bulgariją, Andorą ir Lietuvą.
Seimo narys teisininkas Stasys Šedbaras priminė, kad svarstymas pradėtas, vieną kartą jau ir balsuota. „Priimti tokią konstitucinę pataisą netrykštame noru. Vien todėl, kad to įgyvendinti negalėsime. Tam reikia papildomų bent 3 mln. Lt. Bet jei rudens sesijoje klausimas bus svarstomas, aš balsuosiu prieš. Man atrodo, Lietuvoje turime gana daug piliečių skundus tiriančių institucijų. Žinodamas lietuvių pomėgį skųstis, manau, kad Konstitucinį Teismą paverstume dar viena paskutine instancija, užversta skundais“, – sakė S. Šedbaras.
Teisininkas Kęstutis Čilinskas kiek išsamiau pakomentavo Švenčiaus ežero nugvelbimo istoriją. Jo manymu, tai labai rimta tema ir dar rimtesnis nagrinėjamas atvejis. „Jis atskleidžia, kad teisminė praktika vis dar šlubuoja.
Juk iš neteisės negali gimti teisė. Jeigu buvo pripažintas sandoris neteisėtu, reikėjo apginti viešąjį interesą iki galo. Kažkodėl teisminė praktika ignoruoja baudžiamąjį aspektą. Jeigu nors kartą pažeidę įstatymus pareigūnai būtų patraukti ir baudžiamojon atsakomybėn, tokių bylų ir nusikaltimų būtų mažiau“, – konstatavo žmogaus teisių gynėjas K. Čilinskas.