Daugiau nei 20 melžiamų karvių bandą turintys Dobilai savo gyvuliais labai rūpinasi, šeria tik kokybiškais pašarais. Pasak Algio, nuo to priklauso pieno kokybė ir skonis, tačiau geri pašarai ir kainuoja brangiau. O vien jų gyvuliui neužtenka. Todėl kai praėjusią žiemą už pieną supirkėjai pradėjo mokėti tik po 53 ct, ūkininkai visiškai sutriko.
- Suskaičiavome, kad pieno savikaina – 74 ct, o už litrą mums moka tik 53 ct. Kokia nauda iš tokio darbo, jei kasdien ritiesi žemyn? Pasiūliau žmonai parduoti karves ir ieškoti kito užsiėmimo, tačiau Janina nusprendė, kad reikia pabandyti perdirbti pieną ir pardavinėti produktus. Tai paskutinis mūsų bandymas išlaikyti pieno ūkį, - „Ūkininko patarėjui“ sakė A. Dobilas.
Griebtis verslo darbščią šeimą paskatino ir žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus raginimas patiems pardavinėti ūkiuose išaugintą ir pagamintą produkciją. Algis buvo vienas pirmųjų Jurbarke, užsikrėtęs šia idėja. Pasak ūkininko, kai jis pradėjo minti valstybinių įstaigų slenksčius, dar nebuvo jokių norminių dokumentų – tik geranoriškas požiūris į iniciatyvą, kuri naudinga ir ūkininkui, ir žmonėms, galintiems pigiau nei parduotuvėje įsigyti kokybiškų produktų.
Gauti leidimą legaliai prekiauti pieno produktais nebuvo taip lengva, kaip galima įsivaizduoti. Pirmiausia ūkininkai turėjo įsirengti pieno perdirbimui keliamus reikalavimus atitinkančias patalpas. Janina pasakojo, kad tai nebuvo sunku. Anksčiau buvo reikalaujama, kad pieno aušintuvas ir plovykla būtų atskirose patalpoje, dabar to niekas nereikalauja, todėl liko vienas kambarys, kuriame pastatė dujinę viryklę, pieno separatorių, elektrinę sviestmušę. Netrukus ten pat atsiras vietos ir elektra šildomam varškės gamybos katilui.
Janinos valdose – nepaprastai tvarkinga ir švaru, nors keturias dienas per savaitę moteris nuo viryklės beveik neatsitraukia. Pagalbininkų Janina nesamdo – prie vienos viryklės dviem šeimininkėms vietos nėra, be to, pieno produktų gamyba yra pernelyg atsakingas darbas, kad galėtum jį patikėti svetimam žmogui. Aukštus reikalavimus A. Dobilienė kelia net melžėjai, o virtuvėje pasikliauja tik savais: jauniausioji duktė fasuoja sviestą ir varškę, vyresnioji važiuoja į Jurbarką pardavinėti produktų.
Jurbarkiečiai jau įprato pačiame miesto centre esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje matyti stovintį baltą ūkininko Algio Dobilo mikroautobusą. Atvėręs užpakalines duris pats pieno ūkio šeimininkas arba jo dukra Regina tris kartus per savaitę miestiečiams pilsto pieną, parduoda varškę, sūrį, grietinę ir sviestą. Ūkininkas neslepia, kad šeimos verslas – tarsi gelbėjimo ratas žlungančiam pieno ūkiui.
„Iš pradžių jaučiausi nejaukiai, nes tapau visų matomas – Jurbarko rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai nuolat atvažiuodavo pažiūrėti, kaip man sekasi, patardavo, ką ir kaip daryti. Esu jiems dėkingas, nes pradedančiajam patarimų tikrai reikia“, - „ŪP“ sakė A. Dobilas.
Su pieno produktų pirkėjais bendraujanti ūkininko duktė Renata sako, kad jurbarkiečiai daugiausia perka pieną. Iš pradžių ūkininkai jį pilstydavo į vieno, dviejų ir penkių litrų plastikinius butelius, tačiau labai greitai pirkėjai įpratino pilti pieną į jų atsineštus indus. Žmonės džiaugiasi, kad nereikia mokėti už vienkartinius indus, o šiuolaikiškai mąstantys ūkininkai patenkinti, kad plastikiniai buteliai neteršia aplinkos.
Tačiau ne visus žmonių pageidavimus A. Dobilas gali išpildyti. Dažnai prašoma atvežti rytą pamelžto, dar šilto pieno, tačiau pardavinėti neatšaldytą pieną draudžiama – jame sparčiai dauginasi bakterijos. Negamina Janina ir saldžių sūrių, tačiau kai pradės veikti 200 l varškės gamybos katilas, būtinai jų suslėgs. Ūkininkė tikino, kad visi jų parduodami produktai – natūralūs. Net pienas rauginamas natūraliai, nededant jokių priedų.
Šiuo metu ūkininkai keturis kartus per savaitę į miestą išveža parduoti maždaug po kelis kilogramus sviesto, 10 kg varškės, 13 kg sūrių, 30 l grietinės. Tai, ko neišparduoda, kitą dieną į Jurbarką jau nebeveža.
- Sūrius sūdome, kepame, džioviname – valgome patys, dalijamės su dukros šeima. Grietinę atšaldome ir mušame sviestą. Tai paklausiausia mūsų prekė – tiek nepagaminame, kad visiems norintiems užtektų nusipirkti“, - tikino J. Dobilienė.
Geriausias Dobilų ūkyje pagamintų pieno produktų kokybės įrodymas – prie baltojo autobusėlio išsirikiavusi pirkėjų eilė. Ūkininkai įsitikinę, kad gerų produktų iš prasto pieno nepagaminsi, todėl prieš pradėdami verslą pardavė sergančias, susižalojusias karves, produktams gaminti nenaudoja trūkstančių karvių pieno.
Kol pieno kainos nepakils bent iki lito, Dobilų šeima gamins pieno produktus ir sūriais bei sviestu džiugins miestiečius. Tačiau sakyti, kad šeimos verslas bus amžinas, ūkininkai nesiryžta, nes abu sutaria, kad gaminti pieno produktus – sunkus ir labai atsakingas darbas.