Kiekvieną sykį, kai tik pamatydavau žilagalvį tiesų senį, su pačia ir lazdele išdidžiai žygiuojantį į kalnus, baisiausiai niežtėdavo liežuvį leptelti „Gastritas traukia į medžioklę“ ar panašiai.
Taigi Opa vakare šventė įspūdingą datą, o kitą rytą džiovykloje pusę slidinėjimo batų buvo dingę. Iš karto negražiai pagalvojau apie albanus ir lietuvius – jie mėgsta vagiliauti slidinėjimo kurortuose. Prisikrauna pilnus furgonus vogtų slidžių ir greitkelyje patenka į avariją.
Bet net ir tamsus, godus, tingus ir iš bado tikrai nemirštantis lietuvis nevogtų vieno bato, o tokių, praradusių savo porą, personažų džiovykloje buvo likę. Aha, buvo tamsu, nejungė šviesos, apgraibom susikrovė ir į kojas. Irgi ne.
Pradėjom žvalgytis, pasirodo, batai išdėlioti visoje rūsio patalpoje, keisčiausiose vietose: ant lyginimo lentos, už šildymo katilo, ant palangės ir t.t. Instaliacija, kitaip tariant.
Kai paklausėme šeimininkės – ji pati patarnauja ir prie pusryčių stalo, – moteris tik numykė kažką neaiškiai, išsisuko nuo atsakymo. Oma su Opa iškilmingai, pasiramščiuodami lazdomis, kaip ir kiekvieną rytą, ramiai traukė į netoliese stūksantį priekalnės miškelį: pasivaikščiojimas - šventas reikalas. Tiesą sakant, turint galvoje austrų kalniečių keistumynus, nežinia, ko jie ten eidavo. Įtarinėjau, kad turi kokį nors bunkerį, kur užsiima įvairiais nepadorumais. Amžius kalniečiams – ne kliūtis.
Tai štai - Opa savo jubiliejaus proga įkalė ne dvidešimt, o keturiasdešimt gramų karčiosios ir sumanė paišdykauti – paslėpė viešbučio svečių slidinėjimo batus. Na, gal nepaslėpė, bet bent jau išdrabstė. Šūdeliacija, kitaip tariant.
Neseniai mėginau žiūrėti per Lietuvos televiziją rodomą šiuolaikinio meno šou „Art-o-thlon“, bet, kaip sako žmonės, aš tokiems marazmams per senas. Tačiau pasisemti naudingos informacijos gali pažiūrėjęs vos 5 minutes.
Stebuklingas išradimas televizorius! Taigi, viena jau subrendusi moteriškė, meno kritikė, vertindama jaunimo darkalus, apytikriai taip pasakė: štai čia kūrėjai pašlakstė nekonceptualiai, o jeigu būtų pašlakstę konceptualiai – būtų visai kitas reikalas.
Iš esmės, jeigu žmogus, žiemą prispirtas, šlaksto tiesiog ant pusnies, ir jeigu jam ateina į galvą tą dalyką padaryt konceptualiai, pavyzdžiai, išrašyt geltonomis raidėmis Vytį, Kūjį su Pjautuvu, 69 ar pan., jis gali save vadinti šiuolaikinio meno atstovu. Tiesa, moterims su sniegu kiek sunkiau. Todėl mūsų menininkės lenda nuogos į karštus taukus ir medų. O juk kadaise jau Žemaitės buvo pasakyta – kaip muselė į išrūgas.
Šiuolaikinis menas nuostabus dalykas. Jis gali rastis, kur tik pageidauji, kiekvieną akimirką, be jokio įkvėpimo, amato išmanymo, įgūdžių, patirties. Ir nieko nekainuoja, absoliučiai nieko.
Štai aštuoniasdešimtmetis Opa pasidarbavo rūsyje – ir instaliacija. Jeigu dar būtų ko nors pašlakstęs, pavyzdžiui, spermos, pasiutusios kalės kraujo ar sudėliojęs iš slidžių svastiką – galima imti pinigus už pažiūrėjimą. O jeigu dar į tą savo kalnų bunkerį įsileistų, kur jiedu su Oma... Ommmmmmmm.
Ne, pasakytų pusbrolis Ernestas, kuris dabar gyvena Londone, yra protingas ir pozityvus ir su kuriuo retkarčiais „pačatinu“, tai nėra taip paprasta.
Anot Ernesto, šiuolaikiniams menininkams sukurti meną iš tiesų nekainuoja beveik nieko, bet jie dirba kita kryptimi: jiems reikia metus šlaistytis po vakarėlius, po to aiškinti, ką jie nori sukurti ir ką tai galėtų reikšti, rašyti koncepcijas, ieškoti pinigų medžiagoms, transporto, draudimo, darbininkų ir metų pabaigoje surengti parodą bei gauti stipendiją arba dar geriau - surasti turtingą kvailį ir parduoti jam nugaišusio asilo ausis.
Apie šiuolaikinio meno vertę kalbėti beprasmiška, nes absoliučiai visi žmogaus veiklos produktai yra verti tiktai tiek, kiek susitariama. Kitaip tariant, tai susitarimo, o ne kažkokios savaime egzistuojančios vertės dalykas.
Svarbesnis čia ideologinis niuansas. Josifas Brodskis apie tai užsimena savo Nobelio kalboje (tikiuosi, nebūsiu įtartas rusofilija, nes poetas buvo nevisai rusas): „Dabar paprastai paplitusi nuomonė, kad rašytojas, ypač poetas, savo kūriniuose privalo vartoti gatvės kalbą, minios kalbą. Šios nuomonės tariamas demokratiškumas ir praktinė nauda rašytojui yra pliauškalai, bandymas padaryti meną, šiuo atveju – literatūrą, pavaldžią istorijai. Tik jeigu mes nusprendėme, kad „sapiensui“ gana vystytis, literatūra gali kalbėti liaudies kalba“.
Šiuolaikinis menas kaip tik tai ir kultivuoja – visa valdžia liaudžiai, skelbia jis. Menininkai ne tik privalo kalbėti liaudies kalba, pats menas turi tapti lengvas ir padaromas kiekvieno, kuris užsigeidžia.
Tiesa, šioje nuostatoje yra veidmainystės – kaip ir Rusijos bolševikai, šiuolaikiniai menininkai vis dėlto nenori, kad visi būtų lygūs, ten nuolat yra lygesnių už kitus. Bet ir tai nėra labai svarbu, visi kaip nors šiame pasaulyje stengiasi išgyventi. Bjauru, kad štai taip demokratizuotas, dehierarchizuotas, masiniam vartojimui pataikaujantis menas praranda pačią svarbiausią - vidinę dimensiją.
Ir ne tik praranda, šiuolaikinis menas tokią dimensiją apskritai neigia. Žmogus be vidinio santykio su pasauliu – žmogus be dorovės, be skonio, nebeskiriantis viršaus nuo apačios, tiesos nuo melo, skurdžios pasaulėjautos subjektas, viską vertinantis išorinio pasaulio matais.
Kita vertus, šiuo aspektu šiuolaikinis menas yra naudingas ir didaktiškas – jis akivaizdžiai parodo, kad „sapiensui“ iš tiesų nusibodo kalbėti apie tobulėjimą, mokymą ir ugdymą, apie vidaus ir pasaulio konfliktą ir kultūros bandymus surasti pusiausvyrą tarp pasaulėžiūros ir pasaulėjautos, kaip skurdėja mūsų susitarimai, ką laikyti menu, grožiu, prasme, velniai rautų, kodėl nestojau į kunigus, mirtis ir baimė, ir viltis daugiau ar mažiau dar bus pelningos artimiausią šimtmetį, kai mes išsiskyrėme, jos kojos buvo melsvos, ar tai kojinės, ar mūsų pokalbis buvo toks atšiaurus, toks šaltas, kad, ne, ne, čia jau ne straipsnis, tik vidinio monologo šukė.