Kiekvienas sodininkas ar sodybos savininkas nesidžiaugia išraustu kiemu, veja ar daržu. Nors yra įvairiausių liaudiškų ir mechaninių priemonių kurmiams gaudyti, tačiau dažnai laukiamų rezultatų nebūna.
O prieš pusamžį kurmiai buvo gaudomi dėl kailiukų. Juos leidžiama gaudyti ir dabar, nuo birželio pabaigos, kai baigiasi veisimasis ir pavasarinis maitinimasis. Buvo tokia nuostata, kad asmenys, gaudantys kurmius kailiukams, turėjo gauti Aplinkos ministerijos leidimą ir įsiregistruoti rajono Aplinkos apsaugos agentūroje. Dabar leidimų nebereikia, nes kurmių kailiukų niekas nebeišdirba ir niekas jų nesuperka. Vieno kailiuko dydis – apie 10 kv. cm, tad kailiniai būtų itin brangūs.
Nebijo nei kvapų, nei vibruojančių malūnėlių
Pavarčius internetą, galima paskaityti, jog gyventojai sugalvoja įvairių gaudyklių, sugauna iki 200 ar net daugiau kurmių. Kiti net siūlo gaudykles parduoti už keliasdešimt ar net kelis šimtus litų.
Lazdijiečiui Stasiui Šaduikiui kilo mintis pačiam pagaminti gaudykles kurmiams. Dzūkas pats turi sodybą ir 40 a namų valdą.
- Vaikystėje juos gaudžiau spyruokliniais iš plieninės vielos pagamintais spąsteliais, apvaikščiodavau ne vieną kaimą. Be to, tuo metu po apylinkes vaikščiodavo ir daugiau jų gaudytojų, – pasakoja S. Šaduikis. – Iš patyrimo žinau, kad jie apsigyvena ten, kur labai ramu. Pagrindinis maistas – sliekai, o veisiasi, kur perpuvusi ir derlinga žemė. Augalų šaknų neėda.
Pasak Stasio, kurmiai dauginasi balandžio pabaigoje, viename urve jų gali būti iki 20. Kurmiukai prie motinos būna ilgokai, dydžiu beveik nuo jos nesiskiria. Gyvūnai pripranta prie vibruojančių baidyklių ar į žemę įbestų malūnėlių. Nebijo nei vejapjovių. Kai žemė atidrėksta, sliekai lenda į paviršių, ypač pavasarį, ir jiems daug lengviau versti žemių kupstus iš gilumos. Kai sausa, jie slepiasi ir urvus rausia giliai. Jei turi daug atsargų, kurį laiką gali visai nesirodyti. Lietingą vasarą, net jei tvora betoninė, atsikraustyti gali kaimyninio sklypo kurmiai ir prirausti daugybę kurmiarausių. Šiuo atveju žala jau padaryta ir gaudyklių nebeapsimoka statyti, nes maisto jie ieškos naujoje vietoje. Sausesniu oru kurmiai eina gerti, bet gali būti ir taip, kad jų urvelių žymes parodo tik nedideli iškilimai.
S. Šaduikis aiškina, jog prieš pradedant gaudyti kurmius reikia apeiti sodybą, apžiūrėti, kur daugiausia kurmiarausių, nes prie kietai suspaustos dirvos ar kelio jų nebus. Be to, spąstai nestatomi prie kurmiarausio, nes jie išstumia iš urvų žemes ir gali būti požeminio kelio pabaiga. Tačiau kur jie vaikšto daugiausia, ten praėjimas gali sklaidytis į kelias puses: tai bus kurmių urvų išsišakojimų sankryža.
Išradimą patvirtino patentų biuras
- Pirmiausia teko sumokėti 800 Lt, kad Valstybiniame patentų biure galėčiau sužinoti, kokie kurmiams gaudyti spąstų brėžiniai išlikę visame pasaulyje nuo 1918 iki 1950 m. Tačiau masinei gamybai jie netiko, – pasakoja S. Šaduikis. – Esu aukščiausios kategorijos šaltkalvis ir techniniai darbai man nesudėtingi. Iš pradžių rengiau projektus ir gaudykles gaminau dilde. Tobulinau juos beveik dvejus metus, o Valstybinis patentų biuras patentą išdavė 2007 m. lapkričio 26 d., dar beveik devynis mėnesius reikėjo laukti, ar kas nors nepateiks analogo. Už šį dokumentą patentų biurui teko sumokėti apie 3 tūkst. Lt.
Pasak S. Šaduikio, dabar, kai gautas išradimo patvirtinimas, tai gali būti individualios įmonės veiklos pradžia. Tačiau juos gamina tik draugams bei pažįstamiesiems, nes tam reikia lėšų medžiagoms ir laiko.
Patys spąstai – tai dvi ilgos kojelės (per daugybę bandymų vieną teko patrumpinti, kad lengviau įsismeigtų į žemę) ir liežuvėlis viduryje, kurio aštrumą irgi reikėjo ne kartą išmėginti. Mat jis kerta kurmiui per sprandą.
Išradimo autorius pasakoja, kad ten, kur ruošiamasi statyti spąstus, pagaliuku patikrinama, kur yra urvo dugnas. Peiliu išpjaunama velėna ir spąstų kojelė įspaudžiama į žemę, o liežuvėlis turi būti ištrauktas į viršų. Jei jis kartais nukrinta neištraukus spąstų iš dirvos, jį galima pakelti į viršų. Sutvirtinimo rėmelis turi būti žemiau urvo dugno, o liežuvis – virš. Liežuvėlis žemėje turi būti kiek laisvas, o patys spąstai pridengti velėna arba užberti žemėmis. Kurmiams gaudyti dveji spąstai įkasami vienas priešais kitą su aukštyn ištrauktais liežuvėliais. Jiems slankioti spąstelių šonuose yra specialūs iškirpimai. Tad iš kurios pusės kurmiai beraustų urvus, į gaudykles vis tiek papuls. Spąstų rankomis geriau neliesti, nes kurmių uoslė labai gera, nors po kiek laiko kvapas dingsta. Geriau juos statyti dieną – iki vakaro išgaruos visi kvapai. Žvėreliai gaudomi greitai, jų takus rasti nesunku, o vieną kurmį sugavus dingsta ir kiti.
- Eksperimentus su savais spąstais atlikau savo kieme ir vieno pažįstamojo neseniai įrengtoje vejoje. Kurmiai dabar žalos nebedaro, nes jų nėra. Liko tik kurkliai, tad galvoju, kaip juos sugauti, nes graužia augalų šaknis, – pasakoja S. Šaduikis. – Iš tikrųjų šiuos spąstus gaminti gana sudėtinga ir daugiau nei 20 vienetų per dieną padaryti neįmanoma. Ilgai tenka gaišti prie liežuvėlio, kad jis tinkamai atlaikytų smūgį ir laiku nusileistų.
Draugams, kaip elgtis su spąstais, parodo ir pastato. Jų lauke nepamesi, nes dirvoje matyti kaištelis...