Nieko nuostabaus - tik dabar Lietuvoje pasirodė menininkę pristatantis albumas „Neatmenami laikai“, trečioji serijos „Kita fotografija“ knyga. 2006 metų projektas – fotografijos iš Butano, Nepalo ir Indijos, tik dabar sudomino ir „Vartų“ galeriją - M.Bielskytei pasiūlyta surengti „Artscape“ parodą kartu su Nyderlandų menininku.
Pirmąją fotografijos parodą surengusi vos 13-os, mergina parodas rengė įvairiose pasaulio galerijose, tarp jų - „Saatchi“ kuruotoje Londono karališkoje akademijoje bei „Foam“ fotografijos muziejuje Amsterdame. Tačiau šiuo metu projekto SOME/THINGS kūrybine direktore dirbanti mergina sako norinti atitrūkti nuo meno rinkos ir kurti už kulisų. „Paradoksalu, kuo tu labiau nori, kad tave pripažintų, tol niekas nerodo dėmesio, o kai tarsi to nebereikia, tada visi pradeda norėti“, - juokiasi Monika.
Apie šiuolaikinį meną, šviesą, keliones ir laiką - interviu su fotografe M.Bielskyte.
***
- Bandydama skirtingus apšvietimus, kad galėčiau įžiūrėti tamsias „Neatmenamų laikų“ fotografijas, supratau, kad nėra taip paprasta prieiti prie jūsų darbų. Tam reikia ne tik intelektualinio, bet ir fizinio pasirengimo.
- Šviesa man yra labai svarbi. Visi darbai parodose yra rodomi kaip šviesdėžės arba kaip projekcijos. Anksčiau daug kas sakydavo, kad mano nuotraukos tamsios, bet svarbiausia jose ir yra šviesa. Tačiau ji nėra vulgari. Kad žmonės suvoktų šviesą, reikia tamsumos, šešėlio, kuris ją įformintų.
- Vadinasi, eksponuoti jūsų darbus sudėtinga?
- Na, šviesdėžės daug sveria (juokiasi). Projekcijas šiek tiek paprasčiau rodyti. Esu tokia, kaip sakoma, „control freak“. Man labai svarbu viską sutvarkyti nuo “a” iki “z”. Kalbu apie savo darbą ir SOME/THINGS projektą. Todėl ir su leidykla daug derėjomės dėl „Neatmenamų laikų“dizaino, nes esmė yra ne tik nuotraukose, bet ir pateikime. Man norisi, kad viskas būtų kuo švariau, kuo minimalistiškiau. Dėl to naudoju didžiąsias raides, kurios yra mažos. Žmonės mano, kad didžiosios raidės skirtos patraukti dėmesį, tačiau čia atvirkščiai - didžiosios yra mažos. Niekada savo nuotraukų nerėminu, nes tai atrodo visiškai nereikalinga. Norisi, kad žmonės žiūrėtų į patį darbą, o tam reikia kuo švaresnės aplinkos. Pačioje nuotraukoje yra pakankamai medžiagos.
- O tekstas prie jūsų nuotraukų neprieštarauja tam švarumo poreikiui?
- Citatos, kurias aš parenku, nuotraukų neaiškina. Tai yra dar vienas sluoksnis. Tai žodžiai, kurie skamba mano galvoje, kai žiūriu nuotraukas, ir vaizdai, kurie kyla skaitant tuos tekstus. Tačiau juose nėra nieko demagogiško. Bent jau tikiuosi, kad nėra.
- Tai citatos autorių, kurie turi įtakos jūsų kūrybai?
- Vienareikšmiškai. Šiuolaikinis menas man niekada neturėjo didelės įtakos, tačiau literatūra, kinas, muzika yra kažkas, kas yra tarsi užkulisiuose - kas su manimi keliauja, kai važiuoju fotografuoti ar kas mane lydi tame visame kūrybos procese.
- Czeslowas Miloszas yra tas išskirtinis autorius?
- Visąlaik sakau, kad iš Lietuvos patinka Šarūnas Bartas ir Czeslowas Miloszas, kurių kūryba man yra svarbi. Apskritai yra trys rašytojai, man padarę didžiausią įtaką: Czeslowas Miloszas, Lawrence'as Durrelis ir Yukio Mishima. Tai yra tie rašytojai, kurių perskaityti stengiausi viską, ką radau. Manau, daugumos fotografų ir šiuolaikinio meno kūrėjų problema yra, kad jų darbai yra įdomūs, tačiau tavęs nepakeičia. Literatūra ir kinas gali tave taip sukrėsti, kad tampi nebe tuo, kuo buvai. Mano svajonė yra sukurti kažką tokio. Dar turbūt labai toli nuo to esu, bet noriu, kad žmonės kažką jaustų, noriu juos priversti galvoti.
- Gal neatsitiktinai jūsų darbai lyginami su kinu. Kuo jie panašūs - kinematografija ar režisierių filosofija?
- Negali pasakyti, kur kas prasideda ir baigiasi. Manau, be filosofijos nėra filmo, o be filmo - filosofijos. Pirmasis mūsų numeris SOME/THINGS baigiasi Andrejaus Tarkovskio tekstu iš „Sculpting in time“. Šio žmogaus kūryba yra magiška. Kai man buvo keturiolika metų, peržiūrėjau A.Tarkovskio filmus ir nuo tada supratau, kad noriu kurti kiną. Keista, bet dėl A.Tarkovskio nuėjau į kiną ir dėl jo mečiau. Nuvažiavau į Paryžių studijuoti režisūros ir supratau, kad neverta daryti to, kas jau yra padaryta. Supratau, kad nebūčiau sugebėjusi padaryti tai, ką noriu, nebūčiau čia sukūrusi nieko naujo.
Tačiau šiuolaikiniame mene yra dar labai daug erdvės, kurią gali tirti. Man atrodo, kad yra labai mažai tokių darbų, kurie sugeba sujungti vaizdą su tekstu ir muzika. Sukurti kažką, ką galima patirti, bet ne dabar labai populiarių šokiruojančių dalykų. Tai turi būti paroda, iš kurios nenorėtum išeiti, vis sugrįžtum į ją. Tai turi būti istorija, kuri tęsiasi nuo vieno projekto prie kito, kuri evoliucionuoja iš nuotraukos į nuotrauką. Man norisi, kad žmonėms neužtektų vienos nuotraukos ir jie norėtų pamatyti daugiau.
- Todėl vieno jūsų darbo eksponuoti neišeitų?
- Norėčiau, kad neišeitų, tačiau meno rinka turi savo taisykles, ir ne visada gali jai diktuoti. Gali tai daryti, kai esi pakankamai pasiekęs. Man nepatiko, jog reikia daryti pernelyg daug nuolaidų, todėl nusprendžiau mažiau rūpintis menininko karjera ir pasirinkau kūrybinės direktorės darbą kompanijoje SOME/THINGS - nutariau būti užkulisiuose, o ne ant scenos. Šiuo metu man norisi atitolti nuo tos meno rinkos ir daryti savo darbus kaip aš noriu, nors tai ir reikštų, kad iš savo darbų pardavimo išgyventi negaliu.
- Daug keliaujate. Per kelionę po Himalajus ir Indiją atsirado ir serija „Neatmenami laikai“. Tai galerijų pasiūlyti projektai ar jūsų pačios iniciatyva?
- Kiekvienąsyk skirtingai. Kai paskutinį kartą buvau Kinijoje, tai buvo iškart po žemės drebėjimo, mane pakvietė vienas didžiausių fotografijos centrų Pekine. Tačiau realiai ten beveik nebuvau - kai tik galėjau, iškart pabėgau, kad galėčiau fotografuoti ten, kur man buvo įdomu. Tuo metu man buvo įdomus žemės drebėjimas. Kelionę apmokėjo galerija, su kuria dirbau Amsterdame, tačiau dauguma kitų projektų - savo pačios lėšomis ir jėgomis.
Man fiziškai būtina maždaug kas pusę metų kažkur išvažiuoti. Anksčiau galėdavau ilgiau keliauti, dabar ilgiausiai, kiek galiu išvykti iš Paryžiaus, yra mėnuo. Pasaulyje, kuriame dirbu, nėra to tikrumo, kurį galiu rasti būdama toli nuo kultūrinių urbanistinių centrų. Dažnai sakau: norėčiau būti kaip vėjas - pralėkti nepastebėta. Man patinka būti traukinyje, autobuse ar senam džipe kokioje Kambodžoje, Čilėje, Peru ar Bolivijoje. Tai yra momentai, kai galiu negalvoti ir neanalizuoti - tiesiog absorbuoti viską: spalvas, kvapą, kas vyksta prieš akis.
- Kaip žmogus gali būti suaugęs su fotoaparatu, kad išskirtinius momentus, tokius kaip moters laidotuvės Nepale, stebėtų per akutę? Fotografavimas jums - įprastas žiūrėjimas?
- Visada labai baisu, kai matau, kad kažkas, kas yra prieš mane - žmogus, peizažas - pranyks ir to nebebus įmanoma pamatyti. Kai matau kažką gražaus, norisi tai išsaugoti. Labai dažnai tai yra susiję su šviesa. Dažnai fotografuoju tokius dalykus, kurie žmonėms keltų siaubą ar pasišlykštėjimą, o galiausiai, kai žiūri nuotraukas, tai tampa gražu. Grožis atsiranda dėl šviesos. Be šviesos nėra nieko. Turi nutikti kažkas stebuklingo, ir kiekvieną kartą, kai tas nutinka, man pasidaro baisu, kad po to aš pamiršiu arba to nebebus. Mano atmintis labai bloga, daug ką pamirštu, todėl mano fotografijos yra tam , kad galėčiau prisiminti ir pasidalinti tuo su brangiais žmonėmis ir žiūrovais. Nefotografuoju galvodama apie meną, fotografuoju, kad kažką išsaugočiau iš byrančio pasaulio. Dažnai man tarsi reikia įrodymų, kad kažkas gyvenime buvo svarbaus.
- Kaip jums, vakarietei, buvo leista fotografuoti tas laidotuves?
- Kai keliauju, stengiuosi pramokti vietos kalbos. Labai sunku tai išsaugoti, bet stengiuosi viską perimti iš tų žmonių. Nepale esu įėjusi į vidų šventyklos, į kurią draudžiama įžengti vakariečiams.
Manęs niekas nepažindavo, nes būdavau apsirengusi nuo galvos iki kojų kaip indė, dar liko auskaras šitas (rodo į auksinį žiedą nosyje). Aišku, kai kam kildavo abejonių, tuomet sakydavau, kad esu pusiau indė, pusiau anglė, bet iš esmės žmonės manydavo, kad aš vis dėlto - indė. Tą patį dariau Egipte ir Pietų Amerikoje. Žinoma, ne visas kalbas gali perimti taip paprastai. Pavyzdžiui, Kinijoje maniau, kad bus neįmanoma kalbėti kiniškai, bet po to persilauži ir supranti, kad iš burnos eina tau nepažįstami garsai.
Visuomet stengiuosi su žmonėmis surasti kontaktą ir niekada nesu pavogusi nuotraukos. Žmonės suvokia, kad aš juos fotografuoju, tačiau tampi nepastebimu, netrukdai. Vietiniai žmonės piktinasi turistais, nes jie visur lenda.
Kartais būna, kad matai nuostabią nuotrauką, bet žinai, kad jei ją padarysi, įskaudinsi ar pakenksi tiems žmonėms ir galiausiai jos nenorėsi naudoti. Pagarba man yra vienas iš pagrindinių dalykų gyvenime, tam, kad priartėtum, būtina išmokti išlaikyti ir atstumą.
- Keista, „Neatmenamų laikų“ fotografavimo procese susidūrė du pasauliai, tačiau nuotraukose Rytų ir Vakarų prieštarų nematyti.
- Nematau tokio suskaldyto pasaulio. Žinoma, yra kultūrinių skirtumų tarp Amerikos ir Japonijos ar Indijos ir Lietuvos, tačiau tai yra masinės kultūros skirtumai. Jeigu sutinki žmogų Indijoje ar Pietų Amerikoje, kuris neina su srove kaip avių banda, su juo gali geriau susišnekėti nei su vakariečiu.
Mano draugas, su kuriuo įkūrėme kompaniją SOME/THINGS yra kinų kilmės prancūzas, todėl galiu pasakyti, kad tie skirtumai nėra tokie dideli, kaip įsivaizduojama. Kuo daugiau keliauji, tuo kiekviena vieta, laikas ir šviesa atrodo skirtingesni, bet tuo pačiu ir panašesni. Mane visur pristato kaip lietuvę.
Taip, aš esu lietuvė, tačiau man niekada nebuvo įdomu vien tai, kas yra lietuviška, arba kas yra moteriška, vyriška, jauna ar sena. Man patinka, kai aš matau visa tai kartu. Mane domina daugiasluoksniškumas, persipynusi realybė, o ne „tyrumas“ plačiąja ar siaurąja prasme. Mano darbai – apie žmogiškas istorijas.
- Interviu prieš keletą metų sakėte, kad jūsų svajonė - užfiksuoti laiką. Pavyko?
- Laikas - abstraktus dalykas. Nuotraukoje yra užfiksuota tik šimtoji, dešimtoji ar tūkstantoji sekundės - tai yra sustabdytas laikas, kažkas užmušto, numirusio. Man norisi užfiksuoti kažką daugiau nei ta sekundė, kad nuotraukoje kažkas judėtų, keistųsi, nebūtų sustingę. Užfiksuoti tikrą ir gyvą - tai yra užfiksuoti laiką. Anksčiau juk nuotraukos buvo daromos tik specialiomis progomis, kad visi galėtų tą prisiminti. Gal ir man nuotraukos yra tam tikri gyvenimo žymekliai.
- Kalbant apie laiką, regis, jūsų „Neatmenamų laikų“ serija nesibaigia, nuotraukos susiveja į ratą.
- Visi bando filosofuoti, kas yra pabaiga ar mirtis. Manau, kad to neįmanoma suvokti, nes kai mūsų čia nebebus, tai to ir nesužinosime. Man norisi parodyti, kad tos pabaigos nėra arba kiekvieną akimirką yra pabaiga. Projektas prasideda mirusios moters kaktos nuotrauka, o baigiasi gyvo vyro kaktos fragmentu.
Jeigu nežinotum, kur yra gyvas, o kur miręs žmogus, to nesuprastum. Taigi tarsi mirtis pradžioje, o gyvenimas gale. Viskas taip lengvai nepasibaigia. Mano darbai lygiai taip pat - viskas tęsiasi kitame projekte ir dar tęsis ir tęsis.
Realiame gyvenime mane pabaigos nuvilia, todėl norisi, kad bent jau mano nuotraukose niekas niekada nesibaigtų, o tuo pačiu baigtųsi kiekvieną sykį. Kaip pabaigos profilaktika - kadangi baigiasi visada, tai tarsi tos pabaigos niekados ir nėra.