Natūralu, kad į sceną grįžta primirštas atsiskaitymo būdas – natūriniai mainai.
Piliečio X vadovaujamas automobilių servisas užsisako kompiuterį ir už tai suremontuoja tris pardavėjo automobilius. Visi patenkinti.
Tiesa, ne visuomet. Antai leidėjai purkštauja, kad ant bankroto ribos atsidūrę didmenininkai jiems siūlo grąžinti neparduotas knygas ir magaryčių dar prideda savo išleistų skaitalų. Bet ką darysi – sunkmečiu ir bevertė knyga geriau nei špyga.
Jeigu ekonomikos nuosmukis užsitęs, gali būti, kad dalį atlyginimo žmonės ims gauti dešromis, muilu ar kitomis prekėmis. Blogai? Žinoma. Tačiau ką darysi, kai sąskaitose švilpauja vėjai.
Tačiau išlieka vienintelis nepajudinamas bastionas – valstybė ir jos valdomos institucijos. Jų žodyne mainai neegzistuoja. Ką ten mainai – netgi įskaitos.
Štai valstybė užsakė įmonei Y pastatyti mokyklą. Bendrovė tai ir padarė, tačiau užsakovas skėsčioja rankomis – iždas tuščias, pinigus sumokėsime, kai tik ateis geresni laikai.
Tai būtų pusė bėdos, tačiau kita ranka valstybė skalpuoja tą pačią bendrovę. Mat mokėti mokesčius reikia nustatytą dieną, o kad tavo užpakalis plikas – ne ciesoriaus reikalas.
Siūlymai tokioms įmonėms neskaičiuoti delspinigių už vėluojančius mokesčius – lyg saldainis drambliui. Ką reiškia vienas ar kitas tūkstantis litų, kai negautos pajamos yra skaičiuojamos milijonais?
Finansų ministrės viešai įvardyti 330 milijonų litų valstybės skolos verslui – įspūdinga suma. Tačiau mainyti skolą į skolą valstybė neskuba.
Jai tai nenaudinga – kur kitur galima gauti pinigų už dyką ar bent pusvelčiui?