Galima spėti, kad dauguma jų buvo žemesnės grandies pareigūnai.
Tačiau ir kai kurie policininkų vadovai nevengia pabūti basi – ypač pirtelėse ar pietų jūrų paplūdimiuose ir kitose eiliniams sunkiai prieinamose vietose.
Šiai išskirtinei pareigūnų grupei galėtų priklausyti, pavyzdžiui, Šilutės policijos vadovai. Jie su verslininkais važiuodavo į poilsines keliones užsienyje, buvo susisaistę draugystės ir kitokiais abipusio supratimo ryšiais.
Tačiau paaiškėjo, kad toks susisaistymas gali kelti mirtiną pavojų.
Nors buvo gauta duomenų, kad Šilutės verslininkas švaistosi pistoletu, rajono teisėsaugininkai į tai užmerkė akis. Negana to – pratęsė ginklo leidimo galiojimo terminą.
Įtariamasis buvo geras provincijos policininkų draugas, todėl jie nepaisė net viršesnių kolegų iš Vilniaus įspėjimo apie galimas grėsmes.
Atomazgos ilgai laukti nereikėjo: savitvardą praradęs verslininkas nužudė žmoną ir dukterį, o paskui nusišovė pats.
Šilutės policijos vadovas į beprotišką šios istorijos baigtį reagavo savotiškai – viešais priekaištais „Lietuvos rytui“, parašiusiam, kad dėl įvykusios tragedijos yra kalti ir rajono policijos pareigūnai.
Išpūtęs krūtinę rajono teisėsaugininkas lyg ir mėgino ginti munduro garbę. Tačiau kojos taip ir liko akivaizdžiai basos.
Tiesą sakant, atrodytų daug keisčiau, jeigu provincijos policijos šulas būtų apgailestavęs ar garbingai prisipažinęs, kad prisidirbo.