Pamenate, kaip po apgailėtinos naktinės mokesčių reformos mūsų Vyriausybė apsiputodama trimitavo, kad nuo šiol visi pagal autorines sutartis dirbantys autoriai – rašytojai, žurnalistai, dailininkai - bus socialiai apdrausti?
Iš tiesų aukštąjį išsilavinimą turintys, metų metus dirbantys – realiai dirbantys, o ne fiktyviai, ir nepiktnaudžiaujantys Darbo biržos kvailumu „bedarbiai“, – mokantys mokesčius Mokesčių inspekcijai, o nuo sausio 1 dienos ir „Sodrai“, intelektualių, kūrybinių specialybių atstovai toli gražu ne visi gali turėti socialinę apsaugą.
Negana to, dar ir jų honorarai sumažėjo, nes reikia šerti „Sodrą“, kad ši nepastiptų. Mat valstybiniu lygiu vadovaujamasi mūsų valdžios vyrų jau pamėgta filosofija: tu kaltas vien tuo, kad aš noriu ėsti. Ir taip sunkią padėtį žmonėms dar labiau apsunkina krizės gilinimas šalyje bei krizės dugno siekimas, kai didžioji planetos dalis jau baigia pamiršti, kas ta krizė, nes sėkmingai įveikė recesiją ir gaivina ekonomiką, beje, naudodama visiškai priešingas priemones, negu kad drumsto proto šviesos apaštalas Marijos žemėje.
Taigi, jei nuo žmogaus lupami devyni kailiai, logiškai mąstant, jis turėtų bent minimaliai kažką už tai gauti, ar ne taip?
Tačiau nauja mokesčių politika ir vėl paliudijo, kad pas mus laisvi menininkai, architektai, rašytojai, žurnalistai, vertėjai, dailininkai vis dar vertinami kaip antrarūšiai padarai ir yra absurdiškos sistemos atpirkimo ožiai. Kai kam tenka tik riebi špyga, o mokesčių našta ne tik kad nemažėja, bet smarkiai didėja.
Greičiausiai tam, kad autoriai, užuot profesionaliai dirbę, savo kūrybines jėgas sutelktų vien į įvairias machinacijas, – tik kad išgyventų. O juk korumpuotoms valdžios struktūroms labai patogu prisidirbusį tautietį šantažuoti, persekioti ir dar daugiau melžti. Tokios mintys kilo pasigilinus į naują mokesčių atsegimo tvarką ir jos interpretacijas.
Pirmas žingsnis – konsultacija „Sodros“ aptarnavimo skyriuje. Maloniai su klientais bendravusio Aurimo paklausiau, ar man priklauso nėštumo ir gimdymo atostogos bei motinystės pašalpa. Vaikinas nė nemirktelėjęs užtikrino, kad pagal įstatymą – priklauso, juolab kad kompiuteris jam rodė, jog kiekvieną mėnesį gaunu pajamų, o nuo jų mano darbdaviai atskaičiuoja privalomas valstybinio socialinio draudimo įmokas.
Tuomet pradėjau smalsauti, kokio dydžio išmokas gaučiau (didelių nesitikėjau). Paaiškėjo, kad tai priklauso nuo įmokų sumos, bet jos konsultantas įvardyti negalėjo ir nusistebėjo, kad aš pati tų įmokų neskaičiuoju.
Į pagalbą Aurimas pakvietė vyresnę savo kolegę. Ir ponia Rita buvo paslaugi, kantri. Tik mane suglumino šios moters klausimas – ar kada nors sirgau?
Konsultantė paaiškino, kad jei bent kartą gyvenime būčiau paėmusi biuletenį, jai būtų lengviau atrasti duomenų apie mane. O kadangi esu sveika kaip ridikas ir mūsų gydymo įstaigų paslaugomis išvis nesinaudoju, atsirado keblumų. Tad, „Sodros“ darbuotojų įsitikinimu, jei turėčiau nedarbingumo pažymėjimą – galbūt tada galėčiau gauti informacijos apie savo padėtį. Kuriam galui? – pagalvojau. Juk ne veltui per visą Vilnių trenkiausi į Karoliniškes.
Vargais negalais po gero pusvalandžio sulaukiau atsakymo, kad gauti nėštumo ir motinystės atostogų bei pašalpos negaliu – esą man trūksta darbo stažo, nes neva per pastaruosius dvejus metus nepradirbau nė devynių mėnesių.
Pirma kilusi mintis – klaida, nes, kiek pamenu, nenutrūkstamai dirbu jau nuo pirmo žurnalistikos studijų kurso. Tam tikru metu dirbau ir pagal darbo sutartį, ir pagal autorines sutartis. Niekada ir neturėjau standartinių atostogų – net ekspedicijas po Aziją savo noru derindavau su žurnalistiniu darbu: straipsnius rašiau ir Tibeto plokščiakalnyje beveik 5 kilometrų aukštyje virš jūros lygio, organizmui stingant deguonies, ir Tolimųjų Rytų miestų dulkėtuose barakuose.
Bet, pasirodo, vadinamasis stažas priklauso ne nuo realiai pradirbto laiko, kurio metu valstybė nuo manęs gaudavo pastovias mokesčių injekcijas, o nuo valdžios dėdžių ir tetų sugalvotos to stažo apskaičiavimo metodikos. Sistema panaši į loteriją – čia jau kaip pasiseks: viskas priklauso nuo to, kada pastojai, ir nesvarbu, jog praktiškai dirbi ilgiau nei dvejus metus. Jei netikite, peržvelkite Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą.
Išeina, kad, tarkim, nuo 1999-ųjų nuolat pagal autorines sutartis dirbanti knygų vertėja, kuri pagimdė šių metų vasarį, nespėjo prisitaikyti prie sausį įsigalėjusios naujos tvarkos ir sukaupti reikiamo stažo, t.y. ji, kaip laisva autorė, dirba, bet nedirba – įdomi mįslė, ar ne?
Man, kaip ir šiai moteriai, kuri net ir patyrusių draugių raginama neišdrįso už solidžią algą fiktyviai įsidarbinti eksperte ar valytoja įtakingų giminaičių įstaigoje – tam, kad paskui porą metų mėgautųsi visai neprasta pašalpa, visiškai neturi rūpėti Vyriausybės pusdurnių sukliedėtos formulės ir koeficientai, pagal kuriuos nustatoma asmens padėtis. Juk svarbiausia – kaip yra faktiškai, ar ne?
O faktiškai naujas įstatymas įsigalioja ne tą pačią minutę ir ne visiems vienodai, priešingai nei kad turėtų būti normalioje išsivysčiusioje šalyje.
Man visiškai tas pats, kaip vadinasi institucijos, kurios surenka iš manęs mokesčius. Man nė kiek neįdomu, ar ta įstaiga vadinama Mokesčių inspekcija, ar „Sodra“, ar Vystomos nacionalinės kosmonautikos centru, ar NSO (neatpažįstamų skraidančių objektų) atstovybe Lietuvoje – vis tiek pinigai nusėda į tą patį valstybės ir „Sodros“ biudžetą. Galų gale, man visai nesvarbu, kuri valstybės kišenė siurbia mano pinigus – kairė, dešinė ar užpakalinė.
Dėl to kyla pagrįstas klausimas – ką šiuo metu išlaiko tie nepriklausomi autoriai, kurie atiduoda mokesčių duoklę, o už tai ničnieko, nė minimalių socialinių garantijų, negauna?
Aurimas man atsakyti negalėjo, tik baksnojo į įstatymą – jis juk viso labo paprastas valstybinės institucijos darbuotojas.
Tad kreipiausi į ne tokius „paprastus“ „Sodros“ atstovus. Prašiau, kad būtų atsakyta į kiekvieną mano pateiktą klausimą atskirai ir aiškiai, jei reikia – pakomentuojant įstatymą, o ne tik duodant nuorodą į jį.
Bet „Sodra“ nė į vieną iš mano 11 klausimų nesivargino atsakyti, nes joje dirbantys atsakingi asmenys – tik įstatymo vykdytojai, žodžiu, jie visiškai už nieką neatsako.
Tiesa, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija klausimų nesibaidė. Netgi išsamius komentarus atsiuntė. Iš jų paaiškėja, kad nuo 2009 m. sausio 1-osios visi vienodai moka mokesčius, tik skirtumas tas, kad kai kurie piliečiai, kaip pagal autorines sutartis dirbantys menininkai, už tai jokių socialinių garantijų gauti negali, geriausiu atveju jiems išmokos priklausytų galbūt kada nors tolimoje ateityje (aišku, tuo atveju, jei kita valdžia nesugalvotų naujų autorių „melžimo“ ir mulkinimo triukų).
Esą dabartinė mokesčių rinkimo ir išmokų sistema yra solidari ir „garantuoja neįgaliam, nedirbančiam, sergančiam ar pagyvenusio amžiaus piliečiui tam tikras garantijas“. Neva mano sumokėtos socialinio draudimo įmokos „niekur neišgaruoja“. „Įmokų dydžio pagrindu bus skiriamos išmokos, jei atsiras pagrindas jas mokėti, kiekvienam sistemos dalyviui“, – rašoma viename iš atsakymų.
Įdomu. Tai kodėl tuomet atsiradus pagrindui man tas išmokas mokėti, jos neišmokamos?
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įsitikinusi, kad dabartinė socialinio draudimo stažo apskaičiavimo tvarka nediskriminuoja autorinius atlyginimus gaunančių asmenų: jie turi teisę į ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokas – reikia tik turėti „tam tikrą įstatymais nustatytą stažą“.
Čia ir visas fokusas: vis tiek išeina, jog autorius pats kaltas, kad sistema taip sukurta, jog jam kažkokį stažą – kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – pelnyti yra nepalyginamai sunkiau nei kitiems, nors ir triūsia jis ne mažiau ir ne trumpiau nei tie, kurie gauna atlygį pagal darbo sutartį.
Taigi, man ir toliau kelia nerimą tai, kur nuplaukia mano, kaip praktiškai jokių išmokų negalinčios gauti autorės, mokesčiai? Gal jie skiriami solidariai prisidėti aprūpinant pašalpomis tuos visuomenės parazitus, kurie primityviais būdais susiveikė sau nedarbingumo ar neįgalumo pažymėjimus, prieš gimdymą keliskart dirbtinai pasididino algas ar sąmoningai atidarė vaikų, kurie paaugę eis į gatves prašyti išmaldos (nes bus išauklėti nieko neduoti, o iš kitų tik imti) „gaminimo“ fabriką? Ar turiu išlaikyti politines prostitutes - Arūną Buratiną, Antaną Fanfaną, Šatrijos Raganą bei kitus? O gal galų gale aš mokesčius moku tik tos pačios socialinio draudimo mokesčių siurbėlės baltam pastatui Vilniaus Karoliniškių mikrorajone išlaikyti?
Tik nepradėkite sapnuoti, kad mano pinigai eina mano tėvų pensijoms. Mano tėvai daug dirba ir užsidirba savo pragyvenimui ir pensiją patys. Pabrėžiu – užsidirba pensiją, o ne galimybę ją gauti, kaip kad dažnai mėgsta viešai skiesti šviesos apaštalas iš Gedimino 11.
Jeigu valstybė atvirai veidmainiauja ir iš pagal autorinius honorarus dirbančių žmonių nori tik imti, o išvis nieko neduoti, tai kuriems galams reikėjo įvesti jiems privalomą mokėjimą „Sodrai“, juolab kad tai yra visiška nesąmonė, nes kai kada, tarkim, knygų autorius gauna atlygį tik vieną kartą per kelerius metus? Tai kaip apskaičiuoti jo stažą?!
Taigi, ponia prezidente, kaip ketinate sukontroliuoti valdančiųjų pusgalvių gaują, kad ši priiminėtų bent jau sveiko proto kriterijus atitinkančius įstatymus? Ir kam išvis reikalinga valstybė, kuri nesugeba užtikrinti socialinio teisingumo ir apginti sąžiningai dirbančių piliečių teisėtų lūkesčių?
Prašau į visus čia pateiktus klausimus atsakyti per 15 darbo dienų, priešingu atveju pasilieku sau teisę kreiptis į atsakingas ES institucijas dėl atviro valstybės tyčiojimosi iš kūrybinių darbuotojų ir jų diskriminacijos Lietuvoje.