Tokią poziciją knygoje „Apmąstymai apie revoliuciją Europoje: imigracija, islamas ir Vakarai“ („Reflections on the Revolution in Europe: Immigration, Islam and the West“) gina JAV žurnalistas Christopheris Caldwellas.
C.Caldwellas rašo ir liberaliam laikraščiui „Financial Times“, ir konservatyviajam „Weekly Standard“. Pastarąjį dešimtmetį jis studijavo imigraciją Europoje, daug keliavo ir godžiai skaitė daugybe kalbų. Savo prieštaringai vertinamoje knygoje jis kelis kartus primena prieš keturiasdešimt metų išsakytus E.Powello įspėjimus.
C.Caldwellas tikina, kad „Vakarų Europa, ištikta beprotybės priepuolio, virto daugiataute visuomene“. Europos politikai importavo žmones, kad užpildytų trumpalaikį darbininkų trūkumą. Tačiau imigrantų vis daugėjo, net kai darbo vietų nebeliko – Vokietijoje gyvenančių užsieniečių nuo 3 mln. 1971 metais padaugėjo iki 7,5 mln. 2000-aisiais. O juk Vokietijoje dirbančių svetimšalių skaičius per tą laiką nepasikeitė! Šiandien daugumoje Vakarų Europos šalių imigrantai sudaro maždaug 10 proc. gyventojų, o kai kuriuose didmiesčiuose jų dalis siekia 30 procentų.
Politikai dar labiau klydo dėl kultūros. Jie manė, kad atvykėliai greitai prisitaikys prie šeimininkų papročių. Tačiau neįtikėtinai daug imigrantų pasirodė nepalenkiami.
C.Caldwellas teigia, kad priežastis, dėl kurių tiek daug atvykėlių neįsiliejo į Europos visuomenes, galima apibendrinti vienu žodžiu – islamas. XX amžiaus viduryje Europoje beveik nebuvo musulmonų. Šiandien jų čia gyvena 15-17 mln. - beveik pusė visų Senojo žemyno naujakurių.
Europos šalys dažnai nėrėsi iš kailio, kad neįžeistų naujųjų gyventojų kultūros. Prancūzijos teismas leido vienam musulmonui anuliuoti santuoką, remiantis tuo, kad nuotaka vestuvių naktį pasirodė nesanti skaisti. Didžiosios Britanijos pensijų sistemoje pripažįstamos (ir šelpiamos) vadinamosios papildomos sutuoktinės.
Tačiau europiečiams ima nusibosti nertis iš kailio. C.Caldwellas mini apklausą, kurios duomenimis, tik 19 proc. europiečių mano, kad imigracija naudinga jų šaliai. Net 57 proc. įsitikinę, kad jų šalyje užsieniečių yra per daug. Tokie skaičiai verčia ir politikus keisti programas.
Daugelis šalių griežtina imigracijos įstatymus, ima diferencijuoti kvalifikuotų atvykėlių naudai ir būsimiesiems piliečiams liepia laikyti pilietybės egzaminus. Prancūzai uždraudė mergaitėms mokyklose ryšėti skareles. Britų politikai – Tony Blairas, Jackas Straw – viešai pasmerkė skareles, kaip atskyrimo simbolį.
Tačiau C.Caldwellui atrodo, kad šios priemonės - per menkos ir pavėluotos. Vietiniai Europos gyventojai sparčiai sensta – jau dabar ketvirtadalis gyventojų yra vyresni nei 60 metų. O imigrantai turi dideles šeimas. Be to, europiečiams toli iki musulmonų pasitikėjimo savimi: „Kai savimi nepasitikinti, nuolaidi, reliatyvistinė kultūra susiduria su kita – stabilia, savimi pasitikinčia ir bendrų doktrinų sustiprinta – paprastai pirmajai tenka nusileisti“.
Nepalenkiamas C.Caldwello pesimizmas dėl Europos ateities kelia daugybę svarbių klausimų. Ar europiečiai išties tokie silpni, kaip jis mano? Juk jie jau suprato, kad kai kurie principai santykiuose su islamu yra nediskutuotini – ypač moterų teisės. Ar išties islamas kupinas pasitikėjimo savimi? Kai tiek daug musulmonų įsižeidžia dėl kiekvieno menkniekio – karikatūros vienur, romano kitur – imi įtarti po tuo slypintį didžiulį kultūrinį nerimą.
Taip pat C.Caldwellas labai išrankiai naudoja faktus. Jis praktiškai ignoruoja daugybę sėkmingos integracijos atvejų. Jis rimtai svarsto faktą, kad daugelis musulmonų vyrų jaučiasi netekę vyriškumo dėl savo moterų sėkmės, tačiau nebando suprasti, kodėl tiek daug moterų tos sėkmės sulaukia.
Nepaisant šių trūkumų, C.Caldwello knyga yra svarbus ir provokatyvus pareiškimas, kol kas geriausiai išreiškiantis pesimistinį požiūrį į imigraciją Europoje. Liberalios politikos šalininkai privalo pagaląsti liežuvius, jei nori užkirsti kelią „neopowellismo“ bangai.