Teoetiudai: apie Dievą, tapusį žmogumi

Per du tūkstančius metų ši mintis, regis, „nubluko“: mokslas paneigė anapusybę, tuo paneigdamas Dievo buvimą, nuvainikavo meilę, atskleisdamas jos fiziologinį priežastingumą.

Ar žodžiai „Dievas“ ir „meilė“, teiginys: „Dievas yra meilė“ dar turi kokias nors reikšmes anapus senovinių tekstų ir bažnytinės liturgijos, ar tai jau tik mūsų kultūros muziejiniai eksponatai?

Norėčiau pateikti keletą variacijų šia tema, remdamasis kasdieninės egzistencijos ir kalbėjimo patirtimi.

Iš pradžių aptarkime dažnai keliamą klausimą, ar Dievas „egzistuoja“?

„Egzistuoja“ ir „neegzistuoja“ nusako daiktus ir reiškinius laike ir erdvėje, parodo jų ryšius. Esama ir kitokių žodžių: gėris, grožis, tiesa, meilė. Arba „niekas“. „Niekas“ kaip būties priešingybė, kaip nebūtis. Koks jos „egzistavimo“ statusas? Jeigu šis žodis turi reikšmę, vadinasi nebūtis mums kažkaip „yra“. Bet kaip ji gali „būti“, jei ji yra nebūtis?

Akivaizdu, kad gramatikos ir logikos taisyklės čia netinka. O kaip „egzistuoja“ gėris, tiesa arba meilė? Kad tai ne substantyviniai objektai laike ir erdvėje, aišku kiekvienam. Juk nesakome: tiesa yra Australijoje, o gėris buvo XIII amžiuje.

Aišku, kad tai santykio dalykas: meilei reikia dviejų žmonių, tiesai reikia teisingumo kieno nors atžvilgiu. Nei žvaigždėtas dangus, nei geri norai savaime dar nėra grožis ir gėris, jeigu nėra to, kuris grožėtųsi, arba to, kuris patirtų gerų norų vaisius.

Klausimas, ar Dievas „egzistuoja“, pasmerktas nesėkmei, nes iš principo negalima pateikti jokio atsakymo. Tas, kuris jaučia santykį su Dievu, t.y. tiki, tam Jis egzistuoja. Kuris tokio santykio neturi, tam Dievo nėra.

O ar yra meilė? Kas myli, tam ji - tikriausias dalykas pasaulyje, o kas meilės nėra patyręs, tam ji tik tuščias žodis.

Pernelyg paprasta? Galima klausti, ar toks palyginimas neiškreipia dalyko esmės, nes meilė - tai tik mano jausmas, subjektyvus išgyvenimas, o jeigu Dievas irgi tik mano subjektyvus virpesys, tai galima sakyti, kad objektyviai Jo nėra, Jis - tik vizija, jausmas, projekcija ir t.t. Tada teisūs religijos kritikai, kurie sako, kad tokios iliuzijos kenkia žmogui ir reikia nuo jų išsivaduoti.

Bet gal neskubėkime daryti išvadų, juk toks mąstymas paremtas gana primityviu būties supratimu. Nepaisant to, kad meilė visada asmeniška ir subjektyvi, objektyviai, t.y. kitiems, neegzistuojanti, dažnai tas, kuris myli, dėl jos gali padaryti bet ką, nes jam/jai tai svarbiausias dalykas gyvenime, be meilės viskas netektų prasmės, jis/ji net gali pasirinkti negyventi, jeigu negali pasirinkti meilės.

Bet yra ir moksliškai pagrįstas požiūris, kad meilė neegzistuoja: visi jausmai tėra kūno chemija ir fiziologija, vargas tam, kuris beatodairiškai jiems paklūsta.

Taip mąstantys renkasi kitokias - apčiuopiamas - vertybes: karjerą, pinigus ar nuotykius. Tarp šių dviejų stovyklų niekada nebus sutarimo, čia negalioja jokie racionalūs argumentai. Viską lemia patirtis ir tik ji gali pakeisti nuomonę.

Todėl klausimas „Ar meilė egzistuoja“, yra beprasmis. Jį reikia pakeisti klausimu, „Ar tu patyrei meilę?“

Panašiai ir dėl Dievo egzistencijos: klausimas iš anksto atsakytas už mus. O jeigu nuomonė pasikeis, tai irgi bus ne mūsų racionalaus išmąstymo rezultatas, bet patyrimo pasekmė.

Objektyviai ir atskirai nuo patirties klausimas apie Dievo buvimą negali būti keliamas. Dievo egzistencijos problemą aiškiau nušviečia dar vienas dalykas. Klausimas, ar Dievas yra, negali būti atsietas nuo klausimo, kas yra Dievas ir kaip Jis yra.

Jeigu Dievas, kaip ir meilė, yra mano asmeninio patyrimo dalykas, ar Jis nėra tik mano privati „tikrovė“? Ką tada reiškia žodžiai, kad Dievas sutvėrė ne tik mane, bet ir visą pasaulį, kad Jis yra visagalis dangaus ir žemės valdovas? Tokius Dievo apibūdinimus esame įpratę girdėti, taip rašoma ir Biblijoje.

Galiausiai, jeigu Dievas yra tik subjektyvus patyrimas, kuo tada tampa malda? Ar meldžiamės patys sau? Dievas jau vien todėl negali būti mano subjektyvus jausmas, kad Jis yra anksčiau negu esu aš: Jis - mano buvimo pagrindas, Jis mane sutvėrė, o ne aš Jį.

Kol kas grįžkime prie meilės, kuria remiamės kaip paralele, patirties: ar aš pats galiu sukurti meilę? Ar nėra taip, kad ji mane užvaldo, ir tai visiškai nepriklauso nuo manęs?

Meilė man atsiveria ne tik kaip mano subjektyvus išgyvenimas: ji ateina į mane iš išorės, ji mane užvaldo, ji gali mane totaliai pakeisti. Meilės atžvilgiu aš esu ne subjektas, bet objektas. Jos pradžia, kilmė man neprieinama ir nepaaiškinama, jos galia neatremiama, o jei atremiama, tai tik savęs paneigimo kaina.

Taigi, ne aš sukuriu meilę, bet ji mane. Aišku, meilės fenomeną galima paaiškinti fiziologiškai, kaip cheminę reakciją, bet tai nieko nekeičia: mūsų santykis su meile, kaip ir su mirtimi, nulemtas ne gamtos mokslų, bet egzistencijos. Mokslininkas gali gauti Nobelio premiją už proto tyrinėjimus, bet tai nebūtinai jį apsaugos nuo beprotiškos meilės.

Ar negalėtume ir čia įžvelgti analogijos su Dievo veikimu? Ar tikėti pradedu suradęs įrodymų, ar mane tai užvaldo, nepaisant visų įrodymų prieš? Todėl Dievas, kaip ir meilė, yra ne tik subjektyvus mano išgyvenimas. Dievas yra anapus manęs, bet man Jis egzistuoja tik sąryšyje su manimi.

Ar Dievas gali būti pasaulio kūrėjas?

Tai gana keblus klausimas visų pirma todėl, kad kūrėją nejučia siejame su tuo, kaip jis kūrė. Daug ką supainiojo kadaise vykusi diskusija tarp religijos ir mokslo, kai biblinis tvėrimas buvo supriešintas su evoliucijos teorija. Šis ginčas beprasmiškas, nes vieni nori atsakyti į klausimą, kas yra gyvybės ir pasaulio pagrindas, o kiti aiškinasi, kaip vystėsi gyvybė.

Tačiau ir atmetus šį bergždžią ginčą, nepaaiškėja Dievo kaip Kūrėjo vaidmuo. Aišku viena: šis klausimas gali būti keliamas tik tada, jeigu jau tikime Dievą. Jeigu nesame patyrę Dievo, toks klausimas neturi prasmės. Juk ar verta klausti, kaip kažkas galėjo ką nors sukurti, jeigu tas kažkas mums neegzistuoja?

Dievo, kūrėjo, samprata neatsiejama nuo to, kaip aš patiriu Dievą. Tiksliau tariant, kaip kažkas, ką aš patiriu, man tampa Dievo patirtimi.

Į šį klausimą galima atsakyti dvejopai: sudėtingai ir paprastai. Pirmu atveju galima nurodyti, kokią įtaką čia turi kultūriniai, socialiniai ar psichologiniai veiksniai. Kaip ir kodėl tam tikros patirtys staiga arba palaipsniui mums tampa Dievo patirtimi. Kokiose metapasakojimų paradigmose gyvename, kaip buvome religiškai socializuoti ir t.t.

Tačiau galima atsakyti ir labai paprastai, bet ne mažiau, o gal net labiau teisingai: Dievo patirtis visada pati save atskleidžia. Ką aš patiriu kaip Dievą ar jo veikimą, jo meilę ar net pyktį, nepriklauso nuo vėlesnės mano analizės. Čia vėl galima pasiremti meilės patyrimo pavyzdžiu: kai mylime, žinome, kad tai meilė, nes ji yra autoreferentiškas fenomenas. Beje, neatsitiktinai Biblijoje Dievo ir Jo išrinktosios tautos santykis irgi atskleidžiamas per meilės retoriką.

Žinoma, ne viskas taip vienareikšmiška. Kartais gali pasirodyti, ir galbūt visai pagristai, kad tai, ką anksčiau laikėme meile, buvo tik susižavėjimas ar hormonų audra. Su Dievo patirtimi yra lygiai taip pat - tai rodo pati religijų ir konfesijų įvairovė, o ypač jų viena kitos vertinimas. Kas ginčijasi dėl savo Dievo tikrumo ir dėl to neigia kitą, tas savo patirtį pateikia kaip tiesos kriterijų.

Intelektualas galbūt sakys, kad tokie samprotavimai naivūs, nes čia dar nesuvokiama, kad tikrovė visada yra socialinis konstruktas, prieinamas per kalbą ir neapsaugotas nuo manipuliacijų bei įtakų. Tačiau kas turi prieitį prie „galutinės“ arba „tikrosios“ tikrovės? Egzistenciškai žiūrint, argi ne tas pats, kaip vertiname tikrovę - moksliškai ar naiviai?

Kalbant apie Dievą, visi šie klausimai - kas teisus, kuris Dievas tikras, o kuris netikras, objektyviai ar racionaliai nėra išsprendžiami. Kadaise pralieta daug kraujo, kad šitai būtų suprasta, bet tai jau istorijos klausimai, kurių čia negvildensiu.

Taigi Dievas kaip pasaulio kūrėjas nėra kažkokia tikėjimo objektyvybė, juolab empirinė duotybė, galiojanti visiems vienodai. Jeigu atskirsime minėtus du klausimus, kas sukūrė ir kaip sukūrė, jeigu Dievo kaip kūrėjo idėja išplaukia iš mano tikėjimo, tada klausimo, ar tikrai Dievas yra visa ko kūrėjas, tarsi ir nebelieka.

Reikėtų klausti, ar įmanoma tikėti ir patirti Dievą kitaip? Nes Dievo patirtis aprėpia ne kažkokius atskirus gyvenimo reiškinius, bet totaliai visą santykį su realybe. Tikėti reiškia pamatyti save ir pasaulį kitokioje šviesoje. Kiekvienas apibūdins tą matymą individualiai, tačiau bendra bus tai, kad tie matymai apima visą egzistenciją be išimties.

Tai nereiškia, kad įtikėjęs žmogus turės atsakymus į visus klausimus, taps visažinis ar šventas. Greičiau jau atvirkščiai. Svarbiau čia yra tai, kad save, kitus ir visą pasaulį jis pamatys kitaip. Tai naujas pažinimas, galbūt jį galima palyginti su tuo, kaip pasikeičia žmonių santykiai, kai jie vienas kitą pamilsta, nors jau ilgą laiką buvo pažįstami.

Dievas - kūrėjas - tada patiriamas mano tikėjime kaip mano buvimo priežastis ir pagrindas. Ne dėl kokio nors tikslo, ne tam, kad kažką nuveikčiau ar kuo nors tapčiau, bet tiesiog todėl, kad Jis to norėjo. Tai vienintelė priežastis, nėra jokio kitokio priežastinio ryšio: esu ne tam, kad būčiau kam nors naudingas, turėčiau misiją, kurią privalau įvykdyti. Esu todėl, kad jis to norėjo iš meilės man.

Ir vėl analogija: jeigu gali pasakyti, už ką žmogų myli, kyla abejonių, ar tai meilė. Dievas myli be jokios racionalios priežasties. Jis - grynos meilės apraiška. O kaip dėl viso pasaulio kūrėjo? Tai vėlgi ne mokslo teiginys, o jausmas.

Jaučiu, kad meilė, sutvėrusi mane, sutvėrė ir kitus žmones, ir kitus sutvėrimus, galiausiai visą būtį. Jų kilmė, jų būties šaltinis yra tas pats kaip ir mano. Dievas, viską sutvėręs, gėrėjosi, nes Jam buvo gražu. Apie tikslą ar prasmę Jis neužsiminė, nes abu jie remiasi naudos prielaida. Todėl beprasmybė yra būties dieviškumo ženklas, o ne atvirkščiai: būtis, kaip ir meilė, neturi prasmės anapus savęs, neturi už save aukštesnio tikslo.

Ir vis dėlto daugiau argumentų liudija prieš Dievo buvimą. Kaip netikėjimo ir Dievo neigimo priežastis dažniausiai nurodomas blogis. Kaip galėjo gerojo Dievo kūryboje atsirasti vietos blogiui, ir kaip jis, būdamas visagalis, leidžia blogiui gyvuoti? Mąstytojai laiko šį klausimą pačiu sudėtingiausiu teologijoje.

Man atrodo, kad tai būtų ne toks jau sudėtingas klausimas, jeigu atsisakytume kai kurių mąstymo stereotipų, pavyzdžiui, dėl Dievo visagalybės ar Jo gerumo. Kitas dalykas, kad ne su viskuo, ką galima suvokti, yra lengva susitaikyti, pavyzdžiui, su laikinumo pojūčiu.

Pradėkime nuo klausimo, kokia tikrovė yra blogis?

Vieni, pavyzdžiui, Augustinas, mąstė, kad blogis - tai gėrio trūkumas. Kiti, pavyzdžiui, Nietzsche, teigė, kad nėra nei gėrio, nei blogio, yra tik mūsų požiūris arba interpretacijos. Dar kiti, dažniausiai sociologai, mano, kad visi negeri reiškiniai yra kokio nors netinkamo elgesio pasekmė - blogio prigimtis yra socialinė, tiksliau tariant, blogis yra problema, kurią galima išspręsti.

Tikro atsakymo, kas yra blogis ir kokia jo prigimtis, neturime.

Blogis pasireiškia kaip destrukcija, kaip griaunanti ir naikinanti jėga. Blogis yra kūrimo priešingybė. Tai nėra filosofinė blogio definicija, o greičiau patirties dalykas.

Absoliuti ir galutinė blogio išraiška yra mirtis. Ne kaip fiziologinė būtinybė, bet kaip manojo Aš arba tavojo Tu praradimas, būties griūtis, sunaikinimas to, ką myli, ir to, kas yra prasmė savyje. Mirtis nėra tik fiziologinių funkcijų pabaiga, kažkoks vienkartinis įvykis laike ir erdvėje.

Mirtis, tiek mano, tiek kito, man visada yra dabartiška, dabartiška būtent savo nebuvimu, kaip būties priešingybė, kaip grėsmė tą būtį kiekvieną akimirką prarasti. Mirštame visą gyvenimą, daug kartų ir įvairiai. Tai praradimai, sudužusios svajonės, neviltis, baimė, galiausiai laiko kaip nyksmo patirtis.

Tačiau argi ne Dievas sukūrė žmogų mirtingą, iš dulkės į dulkę? Ar ne Jis mus padarė mirtingus, taip nubrėždamas ribą tarp savęs ir mūsų, tarp amžino ir laikino? Argi ne teisūs buvo senovės graikai, po iškaltu žmogaus griaučių atvaizdu užrašę „gnoti se auton“ (pažink save), turėdami galvoje anaiptol ne moderniojo žmogaus dvasines kančias dėl tapatybės paieškų, bet paprasčiausią savo baigtinumo suvokimą?

Filosofijos ir teologijos istorija mena bandymus atskirti fizinę mirtį nuo dvasinės. Gyvuoja daugybė mokymų apie sielos nemirtingumą, apie reinkarnaciją ir panašius dalykus. Visi šie mokymai remiasi prielaida, kad žmoguje esama nemirtingos dalies, nesvarbu kaip ją vadintume. Arba tiksliau - kažkas amžino. Juk nebūtis nesuvokiama: neįmanoma įsivaizduoti savęs dar nesančio arba jau nesančio, nes tokio įsivaizdavimo prielaida yra mano mąstymas, t.y. mano buvimas. Kad ir ką įsivaizduočiau, tai įmanoma tik man esant. O kaip būtų galima mąstyti savo paties nemąstymo galimybę?

Bet kodėl mirties nesuvokiamybė turėtų kelti baimę? Todėl, kad tai nesuvokiama? Ar todėl, kad tai verčia tikėti amžinybe? Gal baimę kelia ne laikinumas, o amžinybė?

Atsakymo nėra. Yra tik klausimai. Mirtis yra pats intymiausias klausimas Dievui. Kodėl yra kažkas, o ne niekas? Ir kodėl tas kažkas, turintis savimonę, žino ir bijo to nieko, tos nebūties? Ir kodėl jam rūpi, kad jis bijo, bet vis tiek negali neklausti?

Taigi, blogis. Kaip blogis ir Dievas sutaria tarpusavyje? Nesant atsakymo į taip suformuluotą klausimą, tenka ieškoti, kaip klausimą pakreipti, kad jis kur nors nuvestų. Gal Dievas nori, kad Jo ieškotų?

Ar galima teigti, kad tas, kuris nepatyrė blogio, nieko nežino apie Dievą? Ar blogis yra priemonė išryškinti gėrį?

Grįžkime prie klausimo, iš kur atsirado blogis? Tai senas kaip pasaulis, tačiau vis dar keliamas klausimas. Žinomi ir trys atsakymai.

Pirmas toks: yra du pradai, du būties principai, yra Dievas ir Velnias - gėris ir blogis. Antras toks: yra tik vienas Dievas, tačiau norėdamas suteikti žmogui laisvę, Jis leido jam pasirinkti, o tikras pasirinkimas įmanomas tik tada, kai galima rinktis tarp gėrio ir blogio, taigi laisvė neįmanoma be blogio.

Trečias atsakymas toks: blogis yra paties Dievo tamsioji pusė. Be jos nebūtų buvę nei tvėrimo, nei apskritai nieko, niekas nebūtų pažinu. Visi šie atsakymai - tai vienos ir tos pačios minties variacijos: blogis neišvengiamas ir jis vienaip ar kitaip susijęs su Dievu. O ne religinis atsakymas skelbia, kad blogio nėra, yra tik interpretacijos, socialinės problemos ir pan.

Iš viso to peršasi paradoksali išvada: apie blogį galime kalbėti tik sąryšyje su Dievu. Blogis yra neatskiriama Dievo idėjos dalis. Jeigu yra blogis, yra ir Dievas. Jei paneigsime blogį, paneigsime ir Dievą.

Kas pasikeis, jei pritarsime socialinių mokslų požiūriui, kad blogio nėra? Žinoma, mokslininkai neneigia, kad esama negerų, taisytinų dalykų, tačiau to priežastimi laiko žmogaus veiklą. Skirtumas čia tas, kad vienu atveju, kai blogis siejamas su Dievu, jis yra neišvengiamas, kitu atveju atrodo, kad blogį galima įveikti.

Kebloka išvada, joje, regis, esama priekaišto Dievui - jei nebūtų Jo, nebūtų ir blogio. Dievas tampa ne tik atsakingas už blogį, bet ir Jo paties realumas priklauso nuo blogio realumo.

Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio ši įžvalga gali pasirodyti eretiška. Iš tikrųjų ji yra biblinė ir teologiškai esminė. Bibliniame kontekste blogis vadinamas nuodėme, ir, anot biblinio Pradžios knygos pasakojimo, tik nuodėmė skiria žmogų nuo Dievo, sutvėrusio jį pagal savo atvaizdą.

Jeigu nuodėmė būtų nebūtina, Dievui nebūtų reikėję tapti žmogumi, o Jo mirtis ant kryžiaus būtų grynas nesusipratimas arba apgailėtina klaida. Tik jeigu blogis neišvengiamas ir neįveikiamas žmogaus jėgoms, galime kalbėti apie Dievą, tapusį žmogumi. Tik tada Dievas yra mums prasmingas, nes patys išganyti savęs negalime.

Gal ir keista, bet žmogaus bandymai paneigti blogį ir sukurti Dievo karalystę žemėje baigdavosi dar didesniu blogiu arba katastrofa. Kodėl realizuota utopija visada patiria kraupų fiasko? Gal todėl, kad žmonės nustoja tikėti blogio realumu? Kad įsivaizduoja galintys jį įveikti?

Dievas yra ne pasaulio būtis, o jo reikšmės ir prasmės pagrindas bei sąlyga. Intencija. Arba būtis tuo atžvilgiu, kad Jis sukuria būtį, pats būdamas kažkuo kitu.

Jau girdžiu protestą ir priekaištą, kad šitaip paneigiu Dievą. Kas pasikeis, jeigu tarsime, kad nėra Dievo kaip anapusinės būtybės, kuri veikia panašiai kaip žmogus, tik šimtus milijonų kartų galingiau? Ar tai tikrai krikščioniško Dievo įvaizdis? Ar ne toks jis turėtų būti, jeigu sakome, kad Dievas yra visagalis, amžinas, begalinis ir visažinis? Kas Dievui yra galia, amžinumas, begalybė, visažinybė? Ar tai Dievo substancijos atsitiktinės savybės? Ar taip Jis mums pasirodo, leidžia tokiu būdu save patirti? Bet ar negalima sakyti, kad visos šios Dievo savybės nebūtinos, kad patirtume Dievą? Dar daugiau. Ar negalima sakyti, kad patirtis kalba priešingai: Dievas neatrodo nei visagalis, nei visažinis, nei mylintis? Dar daugiau, ar ne stipresnė dabarties laikais yra Dievo nebuvimo patirtis? Ar ne tai patyrė Jėzus mirdamas ant kryžiaus, Dievo šaukdamasis žodžiais: „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Ar tai nėra patirtis, nuo kurios iš tikrųjų ir prasideda tikėjimas?

Taip, tai prisikėlimo patirtis. Bet ji prasideda su visai priešinga patirtimi: su mirties ir Dievo nebuvimo patirtimi. Ir ši patirtis pagimdo tikėjimą, netgi įsitikinimą, kad Dievo nebuvimas neįmanomas, nepaisant visų jo nebuvimo patirčių. Kaip tik nebuvimo patirtis verčia tikėti, nes patirti kažko ne buvimą galima tik patyrus, kad tas kažkas buvo ir dabar to kažko esmiškai trūksta. Stipriausias iš visų Dievo įrodymų yra patirtis, kad „Dievas mirė“.

Bet ar lygindami Dievą su meile, arba tardami, kad tikėjimas prasideda nuo Dievo nebuvimo patirties, nepasiduodame virtualybėms, iliuzijų pasauliui, paneigdami Dievo tikrumą? Ar ne teisus tuomet Feuerbachas, kuris sakė, kad ne Dievas sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą, bet žmogus - Dievą pagal save? Rasime daug argumentų, tai patvirtinančių. Ką galima į tai atsakyti?

Pirmiausia, kai žmogus kalba apie „Dievo buvimą“, jis mąsto Dievą kaip kažką atskiro nuo savęs: būtybę, iš esmės kokybiškai jį pranokstančią. Ji turėjo būti amžinai, nes yra viso ko pagrindas, priežastis ir tikslas. Tačiau kaip kyla ši atskirumo idėja?

Kaip tik atskirumas yra vienas esmingiausių elementų, mąstant Dievą - tai žmogaus išvarymo iš Rojaus patirtis, nuodėmės patirtis. Išvaryti iš Rojaus reiškia atskirti nuo Dievo. Tai patirtis, kad yra pasaulis ir Aš kaip pasaulio riba. Žmogus nuo Dievo niekuo nesiskiria, bet yra nuo jo atskirtas nuodėmės galia. Tai reiškia, kad jis turi savimonę - privalo pats mąstyti, pats rinktis, pats atsakyti, pats mirti.

Būtent mirtis labiausiai išryškina šį atskirtumą - visuose kituose dalykuose kas nors gali mus pavaduoti, už mus prisiimti atsakomybę, bet mirti kiekvienam tenka pačiam.

Šis atskirtumo pojūtis sukūrė religiją, kuri šią ribą įveikia. Kaip amžinojo gyvenimo pažadas, kaip sugrįžimas į pradžią, į nekaltumo būseną, kai dar nebuvo nuodėmės, kai viešpatavo harmonija. Istoriškai žiūrint, to niekada nėra buvę, bet tai visada buvo tikriau už laikiną empirinę tikrovę, - žmonės visada to ilgėjosi. Įveikti savo atskirtumą, savo vienatvę, savo kaltę dėl to, kad esi atskirtas.

Dievas visada yra anapus ribos: Jis totaliai skiriasi nuo žmogaus, Jis yra tas, kuris žmogų išvarė iš Rojaus, nuolat išvaro. Jaučiu, kad negaliu įvykdyti Dievo valios jau vien todėl, kad negaliu paneigti savęs, atsisakyti savojo Aš. Ar ši riba įveikiama? Krikščionybė teigia: Dievas tapo žmogumi, kad žmogus laimėtų amžinąjį gyvenimą.

Kaip tą suprasti? Ar tai apskritai supratimo dalykas? Tikėjimas liudija, kad, tapdamas žmogumi, Dievas įveikė ribą, skiriančią Jį nuo mūsų. Arba mus nuo Jo. Jis sutaikė save su pasauliu, Jis įveikė nuodėmę, o kartu ir jos geluonį - mirtį. Jis sujungė laiką ir amžinybę. Tai žinomi bibliniai ir teologiniai teiginiai. Bet apie ką čia kalbama? Ar Dievas vieną dieną pasivertė žmogumi ir magišku būdu kaip pasakoje nugalėjo gamtos dėsnį - mirtingumą, savo paties sukurtos kūrinijos savybę?

Grįžkime prie atskirtumo patirties. Jeigu žmogus jaučiasi nuo kažko atskirtas, tai tas kažkas yra lyg ir jo dalis. Žmogus ir Dievas yra dvi neatskiriamos substancijos. Kiekviena mintis apie Dievą kalba apie žmogų, ką religijoje Dievas kalba apie žmogų, kalba apie save. Žmogus yra Dievo paveikslas. Tuo pasakyta nepaprastai daug. Bet ir nepaprastai mažai. Nes Dievas niekur neapibrėžia savęs: nei kas Jis, nei dėl ko yra. „Esu, kuris esu“, - atsako jis Mozei, kai šis paklausia Jo vardo.

Kokia Dievo buvimo prasmė? Ar toks klausimas prasmingas?

Kadangi žmogus ir Dievas neatsiejamai susiję, žmogus jaučia totalią priklausomybę nuo Dievo, bet jaučia tai tik jausdamas savo paties atskirtumą nuo Jo. Ši būsena leidžia rinktis: galima tarti, kad Dievo nėra. Aš galiu būti be Jo. Šiandieninis pasaulis puikiai apsieina be Dievo, netgi puikiau negu tais laikais, kai Dievo buvimas buvo savaime suprantamas. Bet galima tarti, kad Dievas yra, nes aš jaučiu Jo nebuvimą, Jo trūkumą. Be Jo jaučiuosi nepilnas.

Viena būsena absoliutizuoja laiką, kita - amžinybę. Be Dievo laikas yra nyksmas, beprasmiškos atomų konsteliacijos, kurių kitimas mums nieko nesako, kurios negrįžtamai pranyksta nebūtyje ir užmarštyje. Tik Dievas gali susieti praeitį, dabartį ir ateitį, laikui suteikdamas amžinumo dimensiją. „Tapdamas žmogumi“, Dievas įveikė du atskirus, simbolinius būties pasaulius, įveikė laiko ir amžinybės skirtumą, įveikė mirtį.

Dievas iš savo tolimo, „anapusinio“ transcendentinio pasaulio persikėlė į šiapusinį. Jis persikėlė į žmogų, pats juo tapdamas. Ne aš, bet Kristus gyvena manyje, - sako Paulius. Dievas apsigyveno žmogaus širdyje, kuri yra dangus, tikroji Dievo buveinė. Ką reiškia šie tikėjimo sakiniai? Iliuziją, apsvaigimą, pabėgimą nuo realybės? Asmenybės susidvejinimą, šizofreniją? Žvelgiant iš medicinos pozicijų, gali taip pasirodyti. Tačiau medicina neatsako į visus egzistencijos klausimus. Vienas iš tokių moksliškai neįveikiamų klausimų yra tikėjimas - vienintelis Dievo veikimo mediumas, tad pažvelkime ir į jį.

Tikėjimas yra daugiareikšmis. Galima pasakyti ir taip: tikėjimas - tai atsakomybės pasidalijimas tarp Dievo ir žmogaus. Žmogui duodama tiek, kiek jis gali pakelti, ne daugiau ir ne mažiau. Jeigu žmogus bando visą atsakomybę užsikrauti sau, jis palūžta. Nustoja tikėjęs savimi, praranda viltį, nes neturi savyje pagrindo. Dievas yra šansas būti žmogui taip, kaip jis pats galbūt nedrįstų. Nesugebėtų. Nes ir Dievas prisiima atsakomybę. Nusidėjėlio išteisinimas kartu yra ir Dievo išteisinimas, Dievas prisiima atsakomybę.

Tikėjimui atpildas nesvarbu, pats tikėjimas jau yra atpildas, jau yra džiaugsmo patirtis, kaip ir meilė, neturinti jokios prasmės anapus savęs. Tikėjimas neieško prasmės, nes tikėti - tai būti laisvam nuo prasmės klausimo, kurį sugalvojo tie, kurie patys pasiskelbė dievais. Tikėti, reiškia pajusti buvimo džiaugsmą ir patirti jį iš išorės, kaip ir mylėti reiškia džiaugsmo patirtį.

Neigti Dievą, reiškia likti vienam akis į akį su prasmės klausimu, užsikrauti šią naštą sau. Reiškia būti iš anksto pasmerktam, kad į šį klausimą nepavyks atsakyti. Reiškia būti priverstam nuolatos pačiam kurti prasmes ir žinoti, kad jos klaidingos arba kad jų teisingumo ar klaidingumo neįstengsime nustatyti.

Išeitų, kad labai apsimoka rinktis tikėjimą. Tačiau tikėjimas nėra mano intencija. Jis nėra triukas, kurį naudoju tam, kad atsikratyčiau baimės ir klausimų apie prasmę, tam, kad būtų atleista mano kaltė ir t.t. Tikėjimas - Dievo - dovana. Kas Jis, kur Jis, kaip Jis, tas „Dievas“? Jis visur, bet ir niekur, Jis anapus, bet ir šiapus, Jis ne aš, bet Jis ir manyje.

Čia metas ir vėl sugrįžti prie Dievo egzistencijos klausimo. Ar paneigiame Dievą, sakydami, kad Jis yra žmogaus dalis, kurią galime pavadinti dangumi? Ar tai reiškia, kad Jis „neegzistuoja“? Jeigu Jo nėra kaip visagalės anapusinės būtybės, tai ar Jo apskritai nėra? Jeigu Jis - neatsiejama žmogaus dalis, tai gal Jis - žmogaus projekcija?

Viena vertus, taip, jeigu tarsime, kad tam tikri įsivaizdavimai yra privalomi Dievui, kad tariamos Jo savybės mums yra vienareikšmės, privalu jomis tikėti, negalima jų kvestionuoti.

Tačiau argi Dievo paveikslas, kokį yra sukūrusi religija, nekintamas, amžinas ir teisingas? Argi nėra pasakyta: nekurk jokio paveikslo, jokių įvaizdžių, neturėk jokių stabų? Argi kas nors yra matęs Dievą? Kodėl Dievas uždraudė Mozei pažvelgti Jam į veidą?

Tikėti, kad Dievo įvaizdžiai, sukurti tam tikromis istorinėmis ir kultūrinėmis aplinkybėmis, yra teisingi, ir tikėti Dievą, nėra tas pats. Pirmuoju atveju tikima savo tikėjimo neklystamumu - tai teisuolio sindromas. Ne kiekvienas tokio tikėjimo aistruolis pastebi, kad toks jo supratimas neigia pats save, nes laiko nulemtą įvaizdį pateikia kaip amžiną.

Dievas „egzistuoja“ tik kaip nesantis, neapčiuopiamas, nesuvokiamas, nematomas. Bet koks Jo įrodymas reikštų Jo paneigimą. Reikalauti Dievo įrodymų yra tas pats, kaip reikalauti statistiškai pagrįsti, kad esi laimingas. Jeigu jaučiuosi laimingas, man nekyla klausimas, ar tikrai esu laimingas, ar tai tik iliuzija. O kaip galėčiau įrodyti, kad esu laimingas, tam, kuris įsitikinęs, kad laimė - tik pramanas? Ar įrodęs savo laimę, vis dar būčiau laimingas?

Kas nors paklaus, o kaip tuomet su Dievo pažadų realumu? Ar jie nieko nereiškia? Amžinasis gyvenimas, Paskutinis teismas ir t.t.?

Jie reiškia viską ir nieko. Amžinasis gyvenimas - tai ne amžinasis nemirtingumas ir laikas be pabaigos - toks gyvenimas būtų Dievo bausmė. Amžinasis gyvenimas prasideda tada, kai įveikiama mirtis kaip naikinamoji galia. Kaip tai atsitinka? Ar mes nemirsime?

Dievo meilė, įveikdama ribą, skiriančią žmogų nuo Dievo, sunaikina mirties galią, skiriančią mane nuo mano būties pagrindo. Nes mano būties pagrindas yra Dievas. Nes ne aš Jį, bet Jis mane sukūrė. Teologiškai kalbant: nuodėmės galia įveikta, amžinasis gyvenimas laimėtas. Tai ne fiziologinė ir ne objektyviai moksliškai tyrinėtina plotmė. Tai dvasinė patirtis, pasislepianti anapus žodžių. Tai nereiškia mirties neigimo. Tai reiškia jos nureikšminimą, ar ba kitokį suvokimą, matant ir naikinamąją jos galią.

Amžinasis gyvenimas yra laisvė ir dovana būti akimirkos amžinybėje - tai dabarties triumfas prieš praeitį, kuri jau neegzistuoja, ir ateitį, kuri dar neegzistuoja. Tai būties triumfas prieš nebūtį. Nors ir praeitis, ir ateitis nėra esančios, bet jos turi galią naikinti dabartį - praeitis nepaleidžia kaip kaltė, o ateitis kausto kaip baimė, kaip grėsmė. Taip dabartis sunaikinama, o kadangi gyvenu tik dabartyje, tai visas gyvenimas priklauso nuo svetimos galios, atsiduria galioje tų, kurių nėra, bet kurie sugeba pasiglemžti tai, kas galėtų ir turėtų būti.

Tai Dievo teismas, tai amžinas prakeiksmas, tai galia nuodėmės, kurios geluonis yra mirtis. Gyvenimas mirties šešėlyje. Gyvenimas nesant. Tai laiko kaip nebūties, kaip laikinumo ir baigtinumo patyrimas. Tai laikas be amžinybės dimensijos, viską paaukojęs nebūčiai, Tai mitologinis Euripido Dievas chronos, ryjantis savo vaikus: kiekvienas, pažvelgęs į jo nasrus, tuoj pat suvalgomas.

Amžinasis gyvenimas - tai žvilgsnio nukreipimas. Tai pamatymas akimirkos kaip amžinybės, bet ne todėl, kad joje viskas sustingsta ir miršta, o todėl, kad joje viskas gyva.

P.S. Bet koks kalbėjimas apie Dievą, kaip ir šis, siekiant pasakyti kažką suprantamo, nuvilia: ištartas žodis neišvengiamai brėžia baigtinumo ribas, o tai, kas svarbiausia, visada lieka už ribos. Tačiau gal kaip tik per žodžio reikšmės baigtinumą prisiliečiame prie Dievo begalybės?