Geriausiu jis išrinktas iš 9 tūkst. padalinių vadovų, dirbančių 63 šalyse. Atsiimdamas apdovanojimą Las Vegase Giedrius pasipiršo savo draugei Dovilei. lrytas.lt susisiekė su Airijoje gyvenančiu G.Žilinsku.
- Prieš kiek laiko išvažiavote iš Lietuvos?
- Išvažiavau iškart po to, kai baigiau Kauno technologijos universitetą ir įgijau inžinerijos bakalaurą. Tikslią datą vis dar atsimenu - buvo 2004 metų liepos 3-ioji.
- Kodėl nutarėte išvažiuoti? Ir kodėl pasirinkote būtent Airiją?
- Tuo metu, kai išvažiavau, situacija Lietuvoje nebuvo pati geriausia. Be to, prieš įleidžiant šaknis Lietuvoje, norėjau įgyti patirties svetur, pamatyti kitokį gyvenimą, susipažinti su naujais žmonėmis.
Dar besimokydamas universitete pagal mainų programą pora vasarų praleidau JAV. Visada norėjau ir pabaigęs mokslus dar bent metus keliauti, grįžti į Ameriką. Bet visada žinojau - nelegalu, neturinčiu jokių teisių, būti nenorėsiu.
Todėl teko pasirinkti šalį, kuri buvo kur kas arčiau. Tai, kad gerai mokėjau anglų kalbą, buvo svarbus kriterijus.
Tuo metu Lietuva ką tik buvo įstojusi į Europos Sąjungą, todėl apsispręsti nebuvo labai sunku. Artimiausios dvi šalys buvo Airija ir Anglija. Pirmenybės nei vienai, nei kitai šaliai neteikiau. Airiją pasirinkau todėl, kad dar gyvendamas Lietuvoje radau ten darbą.
- Kaip radote darbą? Galbūt Airijoje gyvenantys pažįstami padėjo?
- Darbą radau labai netikėtai. Kaip ir kiekvieną šeštadienio rytą, skaitinėjau dienraštį „Lietuvos rytas“ ir netikėtai pamačiau, kad kaip tik „Domino“ picerija ieško žmonių dirbti Airijoje. Nieko per daug negalvodamas išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą. Po savaitės gavau atsakymą iš kompanijos direktoriaus. Paskui jis atskrido į Lietuvą. Čia ir įvyko pokalbis dėl darbo.
- Kaip sekėsi apsiprasti svetimoje šalyje? Ar sunki buvo pradžia?
- Pradžia nebuvo lengva. Pirmas dalykas, su kurio tenka susitaikyti atvykus į Airiją, tai - nuolatinis lietus, vėjas ir apsiniaukęs dangus. Vasara čia tęsiasi, geriausiu atveju, porą savaičių, visą kitą laiką - nesibaigiantis ruduo.
Įstatymai ir mokesčių sistema taip pat skiriasi. Tačiau, nepaisant visko, maloniai stebina airių mandagumas, draugiškumas. Airiai yra išsilavinę, linksmą gyvenimą mėgstantys žmonės, kurie savo požiūriu labai skiriasi nuo lietuvių. Apsiprasti man nebuvo sunku.
Kiekvienas save gerbiantis airis pirmiausia nori pakeliauti po pasaulį, paskui įsigyti nekilnojamojo turto ir sukurti šeimą.
- Kiek laiko dirbate „Domino“ picerijoje? Kaip kilote karjeros laiptais?
- Liepos mėnesį suėjo 5 metai, kai dirbu picerijoje. Pradėjau kaip mokinys vadybininkas. Pamažu kopiau karjeros laipteliais. Po pusės metų tapau vadybininko padėjėju ir jau 2006 metų pradžioje man buvo patikėta vadovauti vienam didžiausią pelną nešančių picerijos padalinių.
Šis „Domino“ picos padalinys aptarnauja daugiau kaip 50 tūkst. adresų, per vieną vakarą būna apie pusė tūkstančio užsakymų, savaitgaliais ir švenčių dienomis užsakymų skaičius išauga dvigubai. Darbas sunkus, bet nieko nėra neįmanomo. Daugeliui žodis vadovas asocijuojasi su dideliu kabinetu, patogia kėde ir nepriekaištingai stilinga apranga. Bet toli gražu taip nėra.
Čia padalinio vadovas dirba sunkiau nei bet kuris kitas personalo narys. Jis ne tik yra atsakingas už visą dirbantį personalą, jis ne tik turi atsakyti į visus klientų skundus, bet, reikalui esant, turi padėti picų kepėjams ir darbuotojams, kurie priima užsakymus telefonu, jis turi užtikrinti nepriekaištingą aptarnavimą ir maisto kokybę.
Darbas intensyvus, todėl turi būti kantrus, kontroliuoti emocijas, nes nuo tavo sprendimo priklauso, ar vakaras praeis sklandžiai, ar ne.
- Kas jums padėjo laimėti geriausio vadybininko vardą?
- Manau, padėjo užsispyrimas ir atkaklumas. Turiu tikslą ir jo siekiu. Esu ambicingas, visada laikausi žodžio, vadovaujuosi nuojauta. Esu griežtas, bet teisingas, vertinu savo darbuotojų pastangas. Su savo darbuotojais sutariu gerai, mes dažnai juokaujame ir gerai leidžiame laiką, organizuojame komandinius žaidimus ir išvykas.
Juk be gerų darbuotojų nesugebėčiau pasiekti tokių gerų rezultatų. Picerijai vadovauju taip, lyg ji būtų mano, elgiuosi su žmonėmis taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi.
- Ar Airijoje teko kada nors pasijusti nejaukiai vien dėl to, kad esate lietuvis? Ar bendraujate su tautiečiais, gyvenančiais Airijoje?
- Tikrai niekada nesijaučiau nepageidaujamas ar išnaudojamas. Niekada nebuvau diskriminuojamas ar atstumtas dėl to, kad esu lietuvis. Atvirkščiai, dauguma lietuvių čia yra gerbiami dėl darbštumo, žinių ir išradingumo. Jei kas ir yra išnaudojamas, tai tikrai ne airių, o greičiausiai pačių lietuvių. Turime keletą lietuvių draugų, bet dauguma jų jau sukūrė šeimas ir patraukė atgal į gimtąją šalį.
Draugus čia reikia rinktis labai atsargiai. Liūdna sakyti, bet tikrai ne visais tautiečiais galima pasitikėti.
- Kokie jūsų ateities planai? Ar galvojate grįžti į Lietuvą?
- Kažkodėl pastaruoju metu vis dažniau su sužadėtine pagalvojame apie grįžimą namo. Neįsivaizduojame, kad visą gyvenimą galėtume gyventi svetimoje šalyje, kad ir kokia ji svetinga būtų. Norisi dažniau matyti tėvus ir kitus šeimos narius, dažniau susitikti su Lietuvoje paliktais draugais. Jaučiamės taip, lyg viskas, ką turime čia, yra laikina.
Todėl norisi savo gyvenimą pradėti kurti Lietuvoje. Bet kartu ir truputėlį baisu, nežinia, koks gyvenimas laukia grįžus.
- Atsiimdamas geriausio vadybininko apdovanojimą pasipiršote savo draugei Dovilei. Ar su būsima žmona susipažinote Airijoje?
- Su Dovile susipažinau studijuodamas Lietuvoje. Susitikome universiteto bendrabutyje. Visą laiką besimokydamas Kaune gyvenau nuomojamame bute ir net nežinau, kodėl, bet sugalvojau paskutiniais studijų metais apsigyventi studentų bendrabutyje.
Su Dovile gyvenome tame pačiame kambarių bloke tik už dviejų atskirų durų. Praeidavome vienas pro kitą ir net nežvilgtelėdavome, tačiau vėliau pradėjome bendrauti.
Nors prieš man išvažiuojant su Dovile kartu buvome vos keletą mėnesių, išsiskyrimas buvo sunkus. Buvau vienas svetimoje šalyje, ir darbas buvo gal ne visai toks, kokio tikėjausi. Niūrus ir lietingas oras taip pat širdies nedžiugino.
Rugsėjo mėnesį į Airiją atvažiavo Dovilė. Įsikėlėme į naują būstą ir pradėjome tikrą gyvenimą. Buvo visko: ir pykčių, ir džiaugsmo. Bet kiekvienas nesklandumas mus vis labiau suartindavo. Pradėjome vertinti tuos dalykus, kurių prieš tai galbūt net nepastebėdavome. Po kivirčo negalėdavome tiesiog užtrenkti duris ir išeiti, vis tiek tekdavo grįžti į tuos pačius namus. Turėjome tik vienas kitą.
Per pastaruosius penkerius metus abu labai pasikeitėme ir suaugome. Mūsų draugai vis kartoja, kad esame pamišusi pora, dažnai vienas kitą erziname, bet abu žinome, kad mylime vienas kitą labiau už viską pasaulyje.
Mano pasipiršimas Las Vegase nebuvo spontaniškas žingsnis. Gerai viską buvau apgalvojęs, nes tokių sprendimų nepriimu paskubomis. Tiesiog vieną dieną pažvelgiau į Dovilę ir širdį užplūdo kažkokia gėrio banga. Tuomet nieko jai nesakiau, bet žinojau, kad savo likusį gyvenimą noriu praleisti kartu su ja.