Dažnai ekonomistų diskursuose varijuojama „dugno“ metafora, Lietuvoje stojusių išbandymų metu, kaip atrodo, įgijo papildomų konotacijų, tapo užkeikimu, iš karto pažadinančiu neaiškias geresnio gyvenimo viltis. Išties, apie dugną šiandien dažnas ryžtasi byloti kaip apie tą prigimtinę vietą, kurią, aristotelinės doktrinos požiūriu, užima tik visiškai savo potencialą realizavęs reiškinys.
Tačiau galbūt esame linkę dugno toposą sureikšminti būtent kaip savotišką atsparos tašką, neva leidžiantį, tik nugrimzdus, iškart pradėti kilti į viršų? Esą, pasiekus dugną, nieko blogesnio nutikti negali, lieka tik vienas kelias - aukštyn.
Tiesą sakant, nelabai suprantu tokio optimizmo prigimties, nes „dugno“ metafora jokio neatšaukiamo išsigelbėjimo nežada. Įsivaizduokime, kad grimzdimas buvo be galo sunkus, užsitęsęs, mirtinai išvarginęs visus mus procesas, taigi – iš kur semsimės jėgų, leidžiančių sugrįžti atgalios?
Pats dugnas savaime niekur nepastūmės, nes, šiaip ar taip, dugnas yra labiausiai inertiška būties vieta. Kitaip tariant, dugnas garantijų neteikia. Dar daugiau, - galima pasakyti net taip, kad dugnas yra prarastų galimybių arba nerealizuotų vilčių kapinynas. Dugne gyvenantieji ilgainiui tampa padugnėmis.
Nugrimzdo, stačiai nugarmėjo į dugną. Šiais žodžiais galima pranešti apie grandioziniais laikytų energetikos projektų Lietuvoje žlugimą. A.Kubiliaus propagandiniai paaiškinimai, kad atominė elektrinė, nežiūrint laikinų nesklandumų, kada nors bus pradėta statyti, sukelia gailų šypsnį net didžiausiam naivuoliui - jeigu anas dar turi jėgų kvailai išsivėpti. Labai aiškiai matai, kad A.Kubilius čia kalba, pats netikėdamas savo žodžiais. Kankynė šitai stebėti, sunkumas užgula širdį.
Žiūrėkime tiesai į akis be išlygų, išsisukinėjimų, atsispirdami pagundai nukrypti į nereikšmingas detales. Tokiu atveju esame priversti konstatuoti faktą, kad Rusija pasiekė efektingą, vertą savotiškų aplodismentų (kartais plojama net priešininkams), beveik tobulą pergalę blokuojant iš esmės visus Lietuvos planus užsitikrinti energetinį saugumą.
Žinoma, ne atsitiktinis aplinkybių sutapimas ar žvaigždžių išsidėstymas lėmė tokį rezultatą, bet įnirtinga kova skirtinguose frontuose ir, galima drąsiai spėti, su užmoju, netaupant, investuotos lėšos, kiti ištekliai. Rusija, reikia manyti, tikisi, kad išlaidos bėgant laikui atsipirks su kaupu. Savo ruožtu Lietuva, regis, vis labiau bus gramzdinama į nežinią.
Ar privataus LEO LT investuotojo prasižengimai buvo tokie dideli ir nepataisomi, kad dėl to reikėtų iškart ardyti šią bendrovę, neapibrėžtam laikui atidedant elektrinės ir energetikos tiltų statybos planus?
Neprašau vienareikšmio atsakymo, tačiau kviečiu pasvarstyti. Visiškai akivaizdu bent tai, kad šis investuotojai nė iš tolo negali prilygti Lietuvos oligarchų klubo tikrųjų narių (buvusių komunistinių bonzų) cinizmui, šiaip ar taip, „Maximos“ savininkų veikla visą laiką buvo juridiškai atsakinga, teisėta, daugiau ar mažiau orientuota į vakarietiškus veiklos standartus. „Maximistai“, regis, yra labiau civilizuoti nei jų kolegos „iš klubo“ jau vien dėl to, kad deklaruoja ištikimybę tėvynei, o ne – kaip anie – kaimyninei šaliai.
Didžiausia „Maximos“ savininkų bėda, kaip atrodo, yra ta, kad jie metėsi į ambicingą verslą, neužsitikrinę apsauginių vožtuvų, t.y. nesukūrę privačius interesus aptarnaujančios žiniasklaidos infrastruktūros, neprivatizavę kurios nors įtakingos Lietuvoje politinė partijos. Iš tiesų, kaip atrodo, reikėjo visų pirma įvertinti tai, kad Lietuvoje civilizuotumo normos galioja tik iš dalies.
Pastaruoju metu oponentai porina maždaug taip: esą problemą kelia ne toks ar kitoks kieno nors prasižengimas, bet visuomenės nuomonė, į kurią būtina sureaguoti (nevalia nereaguoti).
Iš tiesų, čia susiduriame su klasikiniu pavyzdžiu, kai priežastis sumaišoma su pasekme. Visuomenės nuomonė buvo kryptingai, pasakyčiau, labai agresyviai formuojama, kryptinga agitacija paliko savo įspaudus (aš pats esu tokį poveikį patyręs, dabar manau - laikas prasikrapštyti akis). Taigi kalbame ne apie tą visuomenės nuomonę, kuri formuojasi pagal dalykų prigimtį, bet apie tikslingai farširuotą visuomenės nuomonę.
Kita vertus, turėjome progą pamatyti, kad dabartinės Rusijos interesams atstovaujanti propaganda yra ne mažiau arši, nei sovietiniais laikais, bet galbūt dar labiau tūžminga, negailestinga.
Vienas mano pažįstamas dar prieš keliolika metų yra pastebėjęs, kad Lietuvoje, kaip niekur kitur, galioja G.Orwello „Gyvulių ūkyje“ išsakyta tezė, jog paprastai laimi ta kiaulė, kuri užsiaugina šunis. Šiandieninė situacija tai ypač akivaizdžiai iliustruoja.