Tuo tarpu rusai baidosi neva antibiotikais prifarširuoto mūsiškio pieno ar kiaulių gripu atsiduodančios kiaulienos.
Tik baimė čia – niekuo dėta. Priežastis paprasta – Lietuvos mėsininkams ir pienininkams stinga užtarėjų.
Tarp politikų jų ieškoti neverta – dar leptelės ką nors ne taip. Kaip rodo apsukraus Valstybinės augalų apsaugos tarnybos viršininko E.Morkevičiaus pavyzdys, galima susitarti ir be skambių deklaracijų.
Čia tai bent vyras – ir pats dirba, ir Algiui iš Alytaus algą užkala. Tas Algis irgi ne iš kelmo spirtas: jie veikia mistinėje tarptautinėje asociacijoje, kuri lengvai padeda išgabenti lietuviškus sodinukus arba gėles į Rusijos platybes.
Žinoma, ne už dyką. Nori sertifikato – klok kelis šimtus eurų. Nenori – daužyk galva užtvarą prie rusų muitinės, vis vien neįleis.
Stebina tik viena – kaip dar kitiems nešovė į galvą įkurti Tarptautinės pieno kokybės pripažinimo ar Transatlantinės mėsininkų korporacijos?
Įkūrei ir semk pinigus rieškučiomis. Žinok, kam kiek atseikėti, ir bus atviros visos Rytų rinkos. Perdirbėjai niekur nesidės, mokės kaip geručiai. Ką čia reiškia keli tūkstančiai litų, kai Sibiro platybėse milijonai alpstančių dėl lietuviškų produktų.
Ar tokių mistinių asociacijų nėra daugiau – čia jau prokurorų reikalas aiškintis.
Tik ar verta? Juk visiems nuo to geriau.
O jei kas neturi pinigų susimokėti – čia jo bėdos. Gali stoviniuoti Lietuvos turgavietėse. Tiesa, galima susirasti (jei pavyks – ir vesti) kokią patiklią Seimo kasininkę – ten pinigų kaip šieno ir jie dalijami be palūkanų.