Užvakar sapnavau keistą sapną.
„Palaižyk Manto Petruškevičiaus širdį“, - tarė plikai
skusta Agnė Jagelavičiūtė, apsirengusi maža juoda suknele.
Staiga nubudau. Neprisiminiau, kaip ji atsidūrė mano sapne. Ačiū
Dievui, liepė laižyti ne užpakalį, o širdį. Žiūrėkite
reportažą iš M.Petruškevičiaus vakarėlio.
Aš nežiūriu televizijos. Tačiau žinau, kas toks yra Mantas Petruškevičius. Vadinasi, jis yra žvaigždė. Tie, kurie sako, kad 25 metų vaikinukas - ne žvaigždė, o paprasčiausia pamaiva, labai labai klysta. Jei yra diskutuojančių, kad kas nors yra ne žvaigždė, diskusijų objektas jau yra žvaigždė.
Jis pristato savo vardo šokoladinius saldainius Vilniaus Rotušėje. Raudonas kilimas, išsipusčiusios damos, gėlių puokštės. Iš Italijos atgabentas dėžutės popierius, iš Prancūzijos atskraidinti pakuotėms skirti kaspinai, rankų darbo plokštelė su M.Petruškevičiaus vardu, baltojo ir juodojo šokolado saldainiai su apelsinų žievelėmis, marcipanais, o vienas – net su aukso dulkėmis. Ar juose yra M.Petruškevičiaus širdies? Be abejo, mielosios ir mielieji, be abejo. Prašom, paragaukite, saldu.
Sako, kad žvaigždėmis reikia vadinti tuos, kurie nuveikė kažką reikšmingo. Bet kas šiuolaikinėje visuomenėje yra reikšminga? Kai pabandžiau su „MiniMaximos“ konsultante pasikalbėti apie gyvenimo prasmę, iš jos lūpų pasigirdo pypsėjimas. Supratau - jos gyvenimo prasmė yra kuo daugiau pirkti ir parduoti. Tada imi pypsėti kaip prie kasos prekių kodus skanuojantis aparatas ir visi aplink mato, kad be tavęs sustos pasaulis.
Argi nereikšminga tai, kad M.Petruškevičius sugeba nurengti ir vėl aprengti žmones? Jei atkreipiame dėmesį, tai jau ir reikšminga.
Prisimenate H.K.Anderseno pasaką apie karalių, kuris patikėjo, kad sukčiai jam siuva nuostabius rūbus, kuriuos gali matyti tik išrinktieji? Labai gyvenimiška pasaka, bet negyvenimiška jos pabaiga. Esą, kai vaikas užrėkė, kad karalius nuogas, visi praregėjo, kad jis yra nuogas. Netikiu, kad taip būna. Jei reikia ką nors matyti, žmonės išmoksta matyti. Ir kai kas nors prabyla apie nuogumą, nustebę klapsi akimis: pala pala, koks nuogas, aš juk matau tokį labai labai labai plonytį melsvą rūbų švytėjimą, tokia medžiaga tobulai išryškina žmogaus asmenybę.
Gražiai aprengti yra didis menas. Taip jau pasaulis sutvarkytas, kad pasitinkame pagal išvaizdą, o palydime pagal įvaizdį. Kurti įvaizdį - svarbiausias mūsų proto užsiėmimas. Patys save matome kaip įvaizdį. „Man nesvarbu, ką kiti pagalvos. Su žemakulniais bateliais aš tiesiog blogai jaučiuosi“, - aiškina man draugė. Aš tikiu. Ji tikrai nori gerai jaustis.
Susikurk save, kad būtum savimi. Būk pats sau Dievas. Tai madinga. Neatsuk kito skruosto. Atsuk plačią šypseną. Užsitempk pasitikėjimą savimi, glotniai sušukuok savo draugiškumą, kruopščiai nulakuok savo aistras, kad jos atrodytų žavios, o ne pražūtingos.
Išmok kalbėti apie save taip, kad atrodytum atviras. Niekada nebūk atviras: jei esi moteris, turi būti paslaptinga, jei esi vyras, privalai atrodyti stiprus. Tu esi už kitus geresnis, jei kiti sakys, kad esi menkas, netikėk, jie tau tiesiog pavydi. Pavydi sėkmingai suvaidintos laimės.
Svarbiausia yra atrodyti. Vakarėliuose fotografai atsisuka į visus, kurie bent kiek primena žvaigždę. „Kas ji tokia?“ - kartą paklausiau vieno, kuris pritūpęs spragsėjo, fiksuodamas prie staliuko sėdinčią raudona suknele apsirengusią moterį. „Nežinau. Gal žvaigždė, - atsakė fotografas nė kiek nesutrikęs, - Mano darbas – „nufotkint“, žurnalistė paskui atsirinks, kas yra tikros žvaigždės“.
Toks ir yra tapimo žvaigžde mechanizmas. Apsirengi suknelę gilesne iškirpte, imi šmėžuoti nuotraukose - vieną, antrą, trečią kartą. Dar gali prislinkti prie kokio nors komunikabilesnio žvaigždūno - pavyzdžiui, Žilvino Grigaičio ar Eglės Mickevičienės. Pasistenk nusifotografuoti su juo. Jei labai stengsies, po pusmečio žurnaluose atsiras tavo pavardė. Jei stengsies dar labiau, po metų galėsi žurnalams pasakoti apie savo meilės nuotykius.
Nepatinka M.Petruškevičiaus vakarėlių tuštybė? Būk kūrybingas, žvelk kitu kampu. Mantukas kritikuoja apdarėlius, tu kritikuok Mantuką. Tada būsi intelektualas. Kuo negatyviau pasisakysi apie supuvusią vartotojišką visuomenę, tuo atrodysi intelektualesnis. Atsidursi ne kokio nors bulvarinio žurnalo, bet tikro gyvenimo viršeliuose. Juk tu nori būti gyvenimo viršeliuose?
Mes gyvename vedami troškimo pakilti. Jei to nenorėtume, M.Petruškevičius nebūtų žvaigždė. Mums reikia herojų, kad pasigrožėtume žmogaus galybe, mums reikia juokdarių, kad patys pasijustume puikesni. Juokdarys rodo saldainį su aukso dulkėmis, mes rodome jam vidurinį pirštą. Palaižome saldainį, tada nusispjauname: „Čia kažkoks saldus mėšlas. Aš padaryčiau geriau“. Tačiau nieko daryti nereikia, nes jau yra apie ką kalbėti.